Miela, kad į Vilnių iš gimtosios Klaipėdos atskriejo poetės Ritos Bijeikytės-Staršelskienės laiškas su atminimo lentos (skulptorius Gintautas Jonkus), skirtos pirmajam lietuviui jūrų kapitonui, atidengimo akimirkomis Tilžės gatvėje ir eilėraštis kapitonui Liudui Stulpinui (1871–1934). Kapitono atminimas įamžintas Lietuvos jūrininkų sąjungos, asociacijos Jūrų kapitonų klubo, asociacijos “Jūrų veteranai” iniciatyva, pastangomis ir lėšomis. Šiuo metu name yra įsikūręs Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos filialas “Pelėdžiukas”. Atsiūstose fotografijose – poetė ir moksleiviai greta namo, kuriame paskutiniais 1933–1934 m. gyveno Liudas Stulpinas, kur buvo paskutinioji kapitono gyvenimiškoji prieplauka.
Klaipėdos dienraštis “Vakarų ekspresas” kviesdamas į penktadienio (2015-12-05) iškilmę, savo tinklapyje rašė: “Į namą Tilžės g. 11 kapitonas L. Stulpinas atsikėlė iš namo Sankryžos g. 7 1933 m. gruodžio 21 d., kai nustojo eiti pareigas. 1934 m. liepos 17 d. laikraštyje “Lietuvos keleivis” aprašoma, kaip iš to namo buvo išnešamas L. Stulpino karstas, kuriomis gatvėmis buvo vežamas, kaip perkeltas į Smiltynę ir palaidotas. Tame name dar kurį laiką gyveno jo žmona Veronika su sūnumi Aleksandru.”
Poetei, kilusiai iš Lietuvos šiaurinio pakraščio, iš Joniškio krašto, pavyko įsijausti ir į jūrinę temą, ir į iškilų asmenį, jo testamentinį priesaką. Žinia, apie save poetė yra rašiusi: “Nuo 1976 metų gyvenu Klaipėdoje. Nuo 2007 metų dirbu Klaipėdos laivų statybos ir remonto mokykloje socialine pedagoge. Dalyvauju Žemaitijos rašytojų bendrijos veikloje, esu Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio” draugijos narė. Suprantu, mano indėlis yra simbolinis, palyginus su K. Donelaičiu, kitais didžiais menininkais, bet pagal Dievo mastelį – vandens stiklinė ištroškusiam įvardijama dideliu darbu.”
Perskaičius poetės posmus, norisi išpažinti, kad skaitytoją jaudina eilėraštyje įkūnytas ir didis graudulys, ir gyvenimo troškulys. Po visų kelionių, audrų ir kitų neramumų – gelmėj pušų bus poilsis. Prasmingas ir pagarbos vertas tas neramus, nelengvas, bet garbingas jūrų kapitono gyvenimas – jis tampa kvietimu, kurį poetė siunčia mums su jautriai piešiamu lapkričiu:
O kai ant žemės lapai kris
Ir žemę dengs jų karūna
Žvakelę rankoj nešini,
Ateikite visi prie jūros.
Tai primena tarpukario Lietuvos obalsį visiems artėti prie jūros, būti ne tik ūkininkų, darbininkų, mokslo ir kultūros žmonių, bet ir jūrine valstybe. Tarpukaryje į jį atsiliepė ir ūkininkų Stulpinų iš žemaitijos sūnus Liudas. Štai ką apie kapitoną iš didžiosios raidės ”Mūsų Jūra” žurnale 1939 m. nr.1 yra rašęs generalolas Vladas Nagevičius-Nagius (1880–1954): “Liudas turėjo tris brolius, iš kurių vienas liko ūkininkauti. Tėvams mirus, Liudas, 14 metų berniukas, išėjo į Liepojų darbo ieškoti. Čia jam krito j akį ištisos Liepojaus uoste stovinčių laivų eilės. Pilnas nuotykių jūrininkų gyvenimas ir galimumas pamatyti tolimus kraštus tiek paveikė bedarbį berniuką, kad jis nesvyruodamas pasiprašė į laivą. Amato pasirinkimas jo neapvylė. Visas tolimesnis jo gyvenimas tampriais ryšiais buvo surištas su jūra, jos pavojais, jos grožiu ir nepaprastais išgyvenimais.”
Atsiminimų pabaigoje generolas pastebi: “Apleidęs savo asmeninius reikalus, į amžiaus galą pateko į didelius medžiaginius sunkumus, dėl kurių nukentėjo ir jo mylima šeima, bet Lietuvos jūrininkystės reikalai jam visados buvo pirmoje vietoje. Nepasisekimai šioje srityje jį daug daugiau slėgė, negu, kad asmeniški vargai ir nuostoliai. Stulpinas mirė 1934 m. liepos 15 d. ir palaidotas Smiltynėje, ošiančios jūros pakrantėje.”
Kapitonas Liudas Stulpinas pagerbtas ir šiandienos Klaipėdoje – nuolatos gražiai tvarkomas kapas Kopgalyje, o šiemet gruodžio 4 d. atidengta atminimo lenta ant namo Tilžės gatvėje.
Jo vardas – varinio varpo gaudesy. Įsiklausykime ir Klaipėdoje, ir visoje Lietuvoje.
Rita Bijeikytė-Staršelskienė
KAPITONO LIUDO STULPINO PRAŠYMAS
Palaidokit mane prie jūros,
Prie bangų mūšos į krantus –
Iškentus kartų troškulį,
Gelmėj pušų bus poilsis.
O kai ant žemės lapai kris
Ir žemę dengs jų karūna
Žvakelę rankoj nešini,
Ateikite visi prie jūros.
Varinio varpo gaudesy
Gyvenimo akordu suskambėkit –
Te liejasi širdžių banga šilta,
Te saulės spinduliai sušildo.
Klaipėda, 2015 m.
Vytautas A. Gocentas, klaipėdiškis iš Vilniaus