Alfonsas KAIRYS, LŽS narys, www.mazoji-lietuva.lt
2005 metais Karaliaučiuje (Kaliningrade) atidengtas paminklas prūsų lietuvių visuomenės veikėjui, lituanistui, teologui, tautosakininkui, Karaliaučiaus universiteto (Albertinos) profesoriui ir rektoriui, 1818 metais pasauliui parodžiusiam Kristijoną Donelaitį, Liudvikui Rėzai (skulpt. Arūnas Sakalauskas, archit. Ričardas Krištopavičius). Tai penkių didžiųjų Lietuvos miestų ir LR kultūros ministerijos dovana 750 metų Karaliaučiaus įkūrimo proga.
Po atidengimo ceremonijos, kurioje kalbėjo Kaliningrado ir Vilniaus merai, kiti atsakingi asmenys, maždaug 150 dalyvių gretose pasirodė Karaliaučiaus krašto poetas Sem Simkinas. Priėjęs stipriai paspaudė man ranką ir padovanojo dailiais viršeliais padabintą, Karaliaučiuje leidyklos „Kladezj“ išleistą ir jo iš vokiečių į rusų kalbą išverstą Liudviko Rėzos knygą „Prutena oder Preussische Volkslieder“. Joje įrašas: „Brangiam Alfonsui – šios knygos į rusų kalbą vertėjas Sem Simkinas. Geram skaitymui. Paminklo atidengimo proga, 2015 m. liepos 1 d.“
Ne visi paminklo iškilmėse dalyvavusieji gavo tokią brangią dovaną. Kodėl man pasisekė? Ogi todėl, kad lygiai prieš metus, lankydamasis Karaliaučiuje ten gyvenančių lietuvių reikalais (tada dirbau Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie Lietuvos Respublikos vyriausybės), per vieną iš oficialių renginių susipažinau su Karaliaučiuje gyvenančiu poetu,vertėju, Prūsijos istorijos gerbėju ir žinovu Semu Simkinu (Sem Chaimovich Simkin – aut. pastaba).
Semas Simkinas gerai mokąs vokiečių kalbą ir besidomįs mūsų senąja literatūra, paprašė gauti 1809 metų „Pruteną“, aišku, vokiečių kalba, kadangi Karaliaučiaus bibliotekose jos nesą. Ką gi, pažadėjau… Nežinojau, kad ir mūsų bibliotekose jos beveik nėra. Užklausiau Nacionalinę M.Mažvydo biblioteką. Atsakymas neigiamas. Beliko Vilniaus universiteto biblioteka. Pavyko. Teko kopijuoti, kadangi, regis, saugomas retų knygų saugykloje ir esąs tik vienas egzempliorius. Kaip didžiausią brangenybę įteikiau ją (kopiją) Semui. Reikėjo matyti džiaugsmą jo akyse. Ir per metus Liudviko Rėzos „Prutena“ prabilo į rusakalbį skaitytoją.
Vartai knygą ir stebiesi vertėjo išmone meistriškai perteikti originalą. O pats autorius dviejose pratarmėse (rusų ir vokiečių kalbomis) sako: „Verčiau „Pruteną“ su didžiausiu malonumu, kadangi joje atsispindi Prūsijos senovė, skamba folkloro gaidos, lietuvių liaudies melodijos, baltų mitologijos elementai (…)“ Nuostabiai skamba lietuvių liaudies daina „Nuskendęs žiedas“, ,,Žvejo daina“, „Mila“, kūriniai, skirti istorinėms asmenybėms: „Albertinos“ profesoriui, rektoriui, poetui Simonui Dachui, filosofui Imanueliui Kantui, karalienei Luizei, realiems įvykiams: 1801 metų lapkričio 3 d. potvyniui Karaliaučiuje (eil. „Audra“ – ,,Štorm“), istoriniams įvykiams: kryžiuočių sunaikintai Balgos piliai, mūšiams prie Tanenbergo (dabar Stembarkas, Lenkija). Kažkodėl liko neišversti du eilėraščiai: ‚An Hasses Grabe“ ir „Elegie auf die Erschlagenen“. Taigi, vertėjui pavyko „prikelti“ ir rusiškai prabilti 59-ias L.Rėzos eiles.
Išverstus kūrinius lydi šiek tiek romantizuoti dailininkės Tamaros Tichonovos piešiniai.
O knygos pabaigoje vertėjas nuoširdžiai dėkoja Kultūros ministerijai, Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Kaliningrade ir asmeniškai kultūros atašė Arvydui Juozaičiui už paramą išleidžiant „Pruteną“.
Knyga išleista 500 egz. tiražu,
Keistoka, bet L.Rėzos ,,Prutena” neišversta į lietuvių kalbą. Argi vertėjų nėra?
O mums verta padėkoti Semui Simkinui, deja, jau po mirties, už prūsiškos kultūros atskleidimą rusakalbiams, pirmiausiai gyvenantiems Karaliaučiuje (Kaliningrade), kur mūsų, lietuvių nemažai irgi esama.