Laima PUTRIUVIENĖ
Praėjęs penktadienis turėtų būti įrašytas į krašto istoriją kaip Mažosios Lietuvos vardo vartojimo atkovojimo diena. Šilutėje susirinko istorikai, etnologai, kraštotyrininkai, architektai, politikai, pedagogai, žiniasklaidos atstovai ir kiti, neabejingi šio krašto paveldui ir istorijai. Susirinko diskutuoti apie Mažąją Lietuvą, kuri yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų.
Diskusija apie tai, kas ir taip aišku Lietuvoje jau daugiau nei dešimt metų išskiriami penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Kiekvienas etnografinis regionas yra tam tikra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti istorinį palikimą, savitą materialųjį ir nematerialųjį paveldą: papročius, folklorą, architektūrą, tautinius drabužius, kulinarinį paveldą ir kita.
Šilutės kultūros žmonės, per 20 metų pabrėžiantys Mažosios Lietuvos krašto savitumą, išskirtinumą bei apie tai siųsdami žinią visai Lietuvai ir pasauliui, šiemet sunerimo. Nerimą jiems ir visiems Mažosios Lietuvos krašto tyrinėtojams sukėlė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, paskelbusi 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 1(137), kuriame Mažosios Lietuvos pavadinimas nurodomas kaip nevartotinas.
Krašto bendruomenėse kilo daug diskusijų, netrukus Šilutės kraštotyros draugija sukvietė susitikimą, kuriame Šilutės bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai išsakė savo nuomonę ir nusprendė surengti išsamesnę diskusiją, kurioje savo nuomonę išsakytų istorikai, etnologai, kultūros, muziejų bei kitų sričių atstovai.
Tokia konferencija įvyko praėjusį penktadienį, ją organizavo Šilutės kraštotyrininkų draugija bei Kultūros ir pramogų centras.
Būti ar nebūti Mažajai Lietuvai?
Konferencijos metu pasveikinti Mažosios Lietuvos tyrinėtojai, architektai Marija ir Martynas Purvinai, pelnę valstybinę J. Basanavičiaus premiją.
Konferencijos dalyvius tarmiškai pasveikino Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė ir folkloro kolektyvo vadovė Regina Jokubaitytė. Padainuota daina, užrašyta Mažojoje Lietuvoje 1846 metais. Šiandien šia tarme kalbančiųjų bėra 106 gyventojai.
Šilutės r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė priminė, kad LR Seimas priėmė nutarimą paskelbti 2015 metus Etnografiniais metais. „Tai kokiu pavadinimu atstovausime savo kraštui?“ – retoriškai klausė ji.
Konferencijoje išklausyta nuomonių ir argumentų dėl Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto pavadinimo vartojimo. Nuomonių būta įvairių.
Turėjo net 7 pavadinimus
Pasak istoriko, humanitarinių mokslų dr. Vasilijaus Safronovo, istorikams nėra sąvokų „patinka“, „nepatinka“. Istorikams praeityje vartotos sąvokos yra tarsi raktas žmonių mąstymui ir reikšmių sistemoms, nuo kurių tas mąstymas priklausė, atrakinti. Jis teigė, kad kraštas amžių tėkmėje buvo vadintas 7 pavadinimais: Lietuva, Lietuviškieji valsčiai, Lietuviškoji sritis, Lietuvos kamaros departamentas, Prūsijos (Prūsų) Lietuva, Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas.
Istorikas V. Safronovas pateikė vaizdingą, skaidrėmis iliustruotą pranešimą, kurio pabaigoje klausė, ar tikrai kas nors gali nustatyti, kuri sąvoka tinkamiausia regionui vadinti?
Kiekvieną iš 7 minėtų sąvokų praeityje gyvenę žmonės laikė tinkama, priklausomai nuo to, ką ir kokiame istoriniame kontekste norėjo įvardyti. Pranešėjas kiekvieną jų komentavo, pagrįsdamas istorinėmis įžvalgomis: „Klaipėdos krašto terminas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo siekiant įvardyti teritoriją, po Versalio taikos sutarties atskirtą nuo Vokietijos. Po 1919 m. šis terminas paplito iškart visose svarbiausiose Europos kalbose: prancūziškai – Territoire de Memel, vok. – Memelland, Memelgebiet, angl. – Memel Territory.
Prūsijos ar Prūsų Lietuvos pavadinimas vartotas XVIII-XX a. kaip administracinis Lietuvos sinonimas, dažniausiai tais atvejais, kai vieną Lietuvą, priklausiusią Prūsijai, siekta atskirti nuo kitos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Terminą „Preußisches Littauen“ bene pirmasis mini Teodoras Lepneris 1690 m. (Theodor Lepner). Prūsijoje (Vokietijoje) gyvenę lietuviai tais atvejais, kai norėdavo atskirti savo apgyvendintą teritoriją nuo Rusijai priklausiusios lietuvių apgyvendintos teritorijos, XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje vartojo terminą Prūsų Lietuva, save vadindami Prūsų lietuviais.
Daugumos lietuvių kultūrinių organizacijų, XIX a. pab.–XX a. pr. veikusių Rytprūsiuose, nariai vadino save Prūsų lietuviais. Didžiausia kada nors veikusi Rytprūsių ir Klaipėdos krašto lietuvių politinė organizacija vadinosi Prūsų lietuvių susivienijimas.
XIX a. pab.–XX a. pirm. pusėje terminas dažnai vartotas Rusijoje, o vėliau Didžiojoje Lietuvoje gyvenusių lietuvių: spaudoje, istoriografijoje ir kt.
Po Pirmojo pasaulinio karo būta pastangų išstumti istorinį terminą iš lietuvių vartosenos. Būtinybę veikti šia linkme aiškiai deklaravo Vincas Vileišis (1935).
Lietuva yra seniausias, anuomet Prūsijai priklausiusio regiono pavadinimas, lietuvių literatūroje žinomas nuo J. Bretkūno laikų (XVI a. antroji pusė). XVIII a. pradžioje randamas literatūroje vokiečių kalba. Kartografijoje XVIII a. pr. tampa srities, anksčiau apėmusios Skalvą ir Nadruvą, sinonimu, vartojamu greta kitų istorinių Prūsijos žemių pavadinimų: Sembos, Notangos, Varmės.
Tai oficialus administracinis pavadinimas – XVIII a. pr.–XIX a. pr. lietuvių kalba skelbtuose Prūsijos valdžios įsakymuose randame išimtinai šį pavadinimą.
Terminas Mažoji Lietuva, aptinkamas jau XVI a. Simono Grunau kronikoje, yra klaidinantis. Kronininkui šis terminas, Kleinlittaw, buvo teritorija už Prūsijos ribų, jis kalbėjęs apie dalį Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemių. Skirtingai nei visi kiti terminai, sąvoka Mažoji Lietuva lietuvių raštijoje buvo pradėta vartoti siejant ją ne su objektyviai egzistuojančia teritorija, o su iredentos idėja. Todėl jos apibrėžimai nuolat kito, priklausomai nuo politinių interesų. Mokslininkai, vartoję šią sąvoką, bent iki XX a. vidurio stengėsi tapatinti Mažąja Lietuvą su Lietuvos etnografinio regiono Prūsijoje ribomis. Tačiau 1920-1939 m. Mažąja Lietuva neretai buvo pavadinamas Klaipėdos kraštas, o lietuvių išeivijoje pokariu Mažoji Lietuva buvo sutapatinta su Klaipėdos kraštu ir Kaliningrado sritimi. Pirmasis termino paminėjimas užrašytas 1748 m. Įsruties teismo patarėjo August Hermann Lucanus. Lietuvių raštijoje Mažosios Lietuvos sąvoka nebuvo vartojama iki XX a., ją pirmą kartą paminėjo Jonas Vanagaitis (1910 m.) žurnale „Birutė“, tais pat metais Jonas Šliūpas Čikagoje išleidęs apybraižą „Mažoji arba prūsiškoji Lietuva XIX šimtmetyje“.
Siūlytas dvigubas pavadinimas
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė doc. dr. S. Pocytė siūlė derinti abu vienodai svarbius pavadinimus: Mažosios Lietuvos – Klaipėdos kraštas arba atvirkščiai – Klaipėdos kraštas – Mažoji Lietuva. Ieškant tinkamiausio sprendimo paakino tiksliai įvardinti terminus, diskusijose kalbėti argumentų kalba, nesivadovauti nuostatomis: patinka – nepatinka.
Lietuvos jūrų muziejaus muziejininkas istorikas Dainius Elertas pritarė istorikės S. Pocytės minčiai bei iškėlė kelis teiginius, kodėl pavadinime reikėtų akcentuoti Klaipėdos kraštą: aptariama teritorija apima Šilutės, Klaipėdos, Tauragės bei dalį Jurbarko. Jis atkreipė dėmesį, kad į diskutuojamą teritoriją patenka ir teritorija anapus Nemuno, esanti kitos šalies sudėtyje.
Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo pirmininkė Dalia Urbonavičienė sakė, kad taryba nuo pat įsikūrimo (2001 m.) nagrinėja šį klausimą. Pagaliau pasiektas bendras sutarimas, kokiais kriterijais reikia vadovautis nusakant etnografinius bei etnokultūrinius regionus. Tai ir teritorija, ir istoriniai, ir kultūriniai dalykai. Ji pastebėjo, kad apibrėžiant pavadinimą vadovaujantis vien administraciniais vardais gali atsirasti nelogiškumų. Pavyzdžiui, tokių kaip Vilnija, Šiaulija, Klaipėdija…
Ji taip pat nepritarė ir dvigubam pavadinimui bei priminė, kad Aplinkos apsaugos ministerija prašo Etninės kultūros globos tarybos pateikti siūlymų, kaip vadinti regionus, nes apie administracinę reformą vis dėlto mąstoma.
Daugumos pasisakymuose vyravo nuomonė, kad kraštas turi būti vadinamas Mažąja Lietuva.
Ypač daug diskusijų sukėlė Lietuvos valstybinės kalbos komisijos atstovo, prof. Albino Drukteinio išsakytos mintys, kad komisija, priimdama sprendimą, vadovavosi tik kalbiniais aspektais.
Purvinų nuomonė
Pasak Martyno Purvino, buvo susiklosčiusi Mažosios Lietuvos vartosenos tradicija, todėl keista, kad drumsčiamas vanduo, kur tam nėra jokio reikalo. Marija Purvinienė pasakojo apie šiandien Vokietijoje gyvenančius prūsų palikuonis, kildinančius save iš senųjų autochtonų. Nors jie yra Vokietijos piliečiai, tačiau save laiko kilmingos baltų genties palikuonimis. M. Purvinienė siūlė pažvelgti ne vien iš dabartinių pozicijų, bet kalbėti plačiau, prisimenant Memelgebiet’ą.
Nuomonės paštu
Prof. Domas Kaunas mąsto, kad nors pagal regiono geografinę padėtį ir vandens įtaką šio krašto žmonių gyvensenai bei papročiams, kraštui tiktų Pamario pavadinimas, tačiau jis būtų dirbtinis, neturintis šaknų, nesulauktų nei visuomeninio, nei politinio palaikymo. Nebūtų tikslu vadinti ir Klaipėdos kraštu, nes tai yra politinė sąvoka, neturinti istorinio ir etninio pagrindo. Net 1923-1939 metais, kai Klaipėdos kraštas egzistavo kaip Lietuvos Respublikos administracinis teritorinis vienetas, renginių ir leidinių pavadinimuose buvo naudojama Mažosios Lietuvos sąvoka. Prof. D. Kaunas pastebi, kad jei šiandien, XXI amžiuje, būtų patvirtinta Klaipėdos krašto pavadinimo vartosena, istorinis Mažosios Lietuvos pavadinimas išnyktų, ilgainiui ir savaime susitapatintų su dabartine teritorija piečiau Nemuno – Rusijos Federacijos valdoma Karaliaučiaus sritimi.
Etnologė, žurnalistė Gražina Kadžytė mano, kad dėl krašto pavadinimo sprendimo pirmenybė priklauso Mažosios Lietuvos gyventojams, todėl jų balsai turi lemiamą reikšmę. Savo laiške ji primena, kad skirtingai, negu Didžioji Lietuva, Mažoji Lietuva yra išsaugojusi daug folkloro, etnologijos, mitologijos dalykų. Mažosios Lietuvos tautosakos paveldą ypač vertinęs Jonas Balys.
„Lietuvos dainų šventėse, folkloro festivaliuose, kituose etnokultūros renginiuose mes labai aiškiai, iš tolo atskiriame Mažosios Lietuvos atstovus: jų kitoks tautinis kostiumas, skirtinga dainų melodika bei tekstai, savita lokalinė sakytinė tautosaka. Tarmė labai skiriasi nuo žemaičių. Ir ji dar gyva – 2013, Tarmių metų, viena iš prasmingiausių raiškų galima laikyti didžiulį pasisekimą turėjusias „Lietuvininkų kalbos mokyklėles“ Šilutėje“, – savo laiške konferencijai rašo G. Kadžytė.
Filosofas, literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas, dr. Vaclovas Bagdonavičius vienareikšmiškai pasisako už Mažosios Lietuvos pavadinimo vartojimą. „Lietuvai dabar priklauso tik Mažosios Lietuvos dalis, kuri tarpukario laikais vadinta Klaipėdos kraštu, tad gal ir dabar priklausančią dalį mums taip reikėtų vadinti. Tačiau nėra negalimas ir Mažosios Lietuvos pavadinimas, nes jis atspindėtų tai, kad tokia etnografinė Lietuvos dalis buvo ir kad ji tebėra dabartinės Lietuvos Respublikos sudėtyje“.
Konferencija priėmė rezoliuciją, kuria patvirtina, kad Mažosios Lietuvos regionas turi ypatingos reikšmės mūsų valstybei, kad reikia keisti dabartinį požiūrį, įtvirtinant Mažosios Lietuvos regiono pavadinimą, vietą ir vaidmenį, kurio jis nusipelno kurdamas ir darydamas įtaką šalies kultūrinei politikai.
Šaltinis: www.litera.lt