Indrė Skablauskaitė, www.silaine.lt
Pasakojome, kad lietuvininkų nameliuose visuomet kvepėjo ruginės duonos kukuliais. Minėjome, kad šiame, turtingame krašte ir valgiai buvo kitokie, ypatiški, tad šįkart trumpai apie tai, ką mažlietuviai apibūdindavo: „Valgiai buvo šventi, sunkiai uždirbami, nieko nederėjo pamesti…“
Seniausios žinios apie maistą, kaip ir daugelį lietuvininkų gyvenimo faktų, gali būti iškraipytos, neatitinkančios tikrovės, bet tokie užrašai likę, tad apie juos reikia kalbėti.
Pirmosios žinios atkeliauja net iš XV amžiaus: Semboje vyskupavęs M.Jungė, įsakė prūsams susiprasti ir šermenims daryti mažesnį kiekį alaus bei skersti menkiau gyvulių.
Pasakojama, jog tada, senovėje, žmonės tik vieną stubą turėjo, o joje nebuvo kamino, jie bute ant žemės virė, puodą arba skauradą ant panto pakabinę, ant tų pačių pantų ir mėsą rūkė. Jų valgiai, patiekiami tris kartus per dieną, buvę vienodi: lapienė arba rūgščios kruopos, kartais gručkos arba barščiai.
Šventiniai valgiai buvę geresni, tada skanaudavo kisieliaus, skilandžio, košenybės, šiupinio. Šiupinį virė iš baltų žirnių, kuriuos gerai nuvirdavo. Žirnius menturiu maišė ir kiekvienam su stukeliu virtų lašinių ant bliūdo uždėjo.
„Pavasarį, kas turėjo beržų, tas pragręžė su grąžtu žemai į medį, čia įkišo gaidį ir pastatė apačioj giedrą, į kurį ta sula tekėjo.“ (…) Branvyno (degtinės – aut. pastaba) dikčiai gėrė ir tai ne dyvai, nes mūsų šaly kad šalta arba sniegti, arba vėjas dikčiai pučia, tai be branvynio negali apsieiti. Ant susėjimų moters, o ir daug vyrų, kurie biški smailūs buvo, branvyną su medumi sumaišė.“
Vėlesniais amžiais E.Vagneris pasakojo, jog Ragainės apskrities lietuvininkai valgo tik grubaus malimo miežinę su sėlenomis duoną, mėgstantys žirnius ir ropes, kuriuos būtinai užbalina pienu. Gardumynas, neva jiems esą lašiniai, rūkyti tirštuose dūmuose, silkės, mirkytos acte, dar jie mėgsta lašinius, keptus ant kaklinių iešmų, o prieskonių žinantys tik pipirus, kroką ir imbierą…
Kisielių, kaip mėgiamiausią prūsų valgį, minėjo T.Lepneris. Išsamų kisieliaus receptą pateikė K.Kapleris. Užrašyta, kad avižos išdžiovinamos ant kakalio, sumalamos girnomis, į indą dedama ruginės duonos, suberiama avižinių miltų, pilamas šiltas vanduo. Masė rauginama dvi tris dienas šiltoje patalpoje, šiltai uždengiama ir kasdien pamaišoma. Į kisielių dedama medžio anglių, kad šis nebūtų aitrus. Prieš verdant išimama duona, viskas išmaišoma ir košiama per rėti, įdedama druskos, kaitinama katile ant krosnies. Kisielių pildavo į lėkštes, patiekdavo šaltą arba šiltą, pagardinimui užberdavo cukraus. Valgyta su pienu.
XIX a. rašytiniai šaltiniai mini, kad Įsrutyje naktipiečiams valgyta duona su mėsa, o užgerta degtine.
(…)
Stiprieji gėrimai
Statistiniai duomenys skelbia, jog 1880-1886 m. Mažojoje Lietuvoje svaigiųjų gėrimų vienas gyventojas per metus išgerdavo daugiau nei septynis litrus, 1899 metais vienas gyventojas išgerdavo beveik šimtą penkiasdešimt litrų alaus, tuomet valstybė ėmėsi priemonių alkoholizmui užkirsti.
Labiausiai paplitęs gėrimas visais laikais – pyvas (alus). Sako, kad jį mėgo visi. Net Kristijonas Donelaitis šį gėrimą „Metuose“ minėjo. Lietuvininkai sako, kad „pyvas buvo silpnas, nebuvo nei just…“ Alų darydavo iš daigintų sumaltų miežių, įdėdavo apynių, įpildavo pirktinių alaus mielių, virdavo net pusryčiams. Naminis alus tapdavo dar gardesnis, jei į jį įpildavo pieno ir pavirindavo. Tokį gėrimą vadindavo pasčiūku, o kad šis būtų dar ir tirštesnis, pridėdavo miltų.
Laikui bėgant, miesteliuose ir miestuose kūrėsi alaus daryklos, keitėsi alus gamybos tradicijos.
XIX a pab – XX a pradžioje itin populiari anodija, dar vadinta akmendrube (eteris), gamintas kriaušinių grogas, gertas karštas Rusnės punšas. Įvairiose Mažosios Lietuvos vietose paplitęs gėrimas Nikolaška, tai konjako stikliukas su citrinos riekele. Ant šios riekutės buvo barstoma cukrus, riekelė čiulpiama užgeriant konjaku. Mėgtas meškinis – tirštos aukso spalvos medaus aromato degtinė. Šis gėriams, atkeliavęs iš Prūsų laikų, buvo padarytas iš gryno 96% vyno spirito ir šviežio, nesusicukravusio medaus.
Moterys mėgdavo vyną. Kuris gamintas iš serbentų, uogų ir vaisių. Skanaudavo ir iš karšto arako, cukraus ir grietinėlės gaminto Pilkapio kumelių pieno…
“MEŠKŲ MEDŽIOTOJO” ISTORIJĖLĖ arba “MEŠKINIO” GĖRIMO PASAKOJIMAS
Mano prabočiai kilę iš Rytprūsių.
O kodėl aš vadinuosi būtent meškų*) medžiotoju arba meškų gaudytoju, greičiausiai galima paaiškinti tuo, kad vienu mano priedu (sudėtine dalimi), medumi, galima gaudyti meškas.
Mano tikroji istorija yra tokia: mano protėviai buvo užmaišomi iš medaus, žolelių ir spiritinio gėrimo ir kiekvienas bitininkas ar ūkininkas turėjo savo, griežtai saugomą receptą, savo Meškinį ( vok. rašyboje Meschkinnes) – taip vadino mano pusbrolius Rytų Europoje **) – gamybai.
Bet sugrįžkime geriau prie manęs: aš esu “meškų medžiotojas” su dangteliu, kaip pintas šiaudų avilys (krepšys) ir ne vien dėl to esu išskirtinis reiškinys. Aš gaminamas kaip tik pagal senojo Karaliaučiaus meškinio gėrimo varyklos Teuckes ir Kionigo receptūrą (vok. Königsberger Bärenfangfabrik Teucke + König hergestellt). Su vodka (liet. dektine) ir medum bei keletu kitų priedų, kurių, žinoma, Jums neišduosiu.
Dar norėčiau Jus supažindinti su keletu kokteilių, gomurio džiaugsmų, kuriuose mano vaidmuo labai reikšmingas.
Kai Jūs pamatysite ir paragausite, pasakysite, kad aš ne vien tik gėrimas.
____________________
*) Bärenjäger – gali būti verčiamas ne meškų, bet lokių medžiotojas
**) Didžiojoje Lietuvoje toks pusbrolis, matyt, bus krupnikas
Šaltinis:
Hallo Schnupperbär!
Du darfst Dir aussuchen, vomit ich Dic verwöhnen.
Dein Bërenjäger
Bärenjäger®
Teucke+König GmbH
4803 Steinhagen/West
Deutschland
http://www.thedrinkshop.com/products/nlpdetail.php?prodid=1651
http://www.sidneyfrankco.com/products/barenjager.htm
http://www.drinksmixer.com/desc195.html
The post Ką lietuvininkai ant stalo dėjo, arba „valgiai buvo šventi, sunkiai uždirbami, nieko nederėjo pamesti” appeared first on Voruta.