Su liūdesiu Lietuvininkų bendrija “Mažoji Lietuva” praneša, kad eidamas 92-siuis metus Niujorke? (JAV) 2014 m. rugpjūčio 23 d. mirė Mažosios Lietuvos išeivis Ramūnas Brakas. Velionis gimė 1923 m. liepos 7 d. Klaipėdoje dailininko, publicisto, pedagogo, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatoriaus Adomo Brako (1886 Jankaičiuose, Klaipėdos aps.-1952 Bijske, Altajaus kraštas, Sibiras) ir visuomenės veikėjos, choristės, vaidintojos Marijos Labrencytės-Brakienės (1891 Labrenciškėje, Klaipėdos aps.-1983 Berlyne) šeimoje.
R. Brakas mokėsi Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1939 m. nacių Vokietijai įvykdžius Klaipėdos krašto anšliusą, su šeima persikėlė į Kauną. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, su motina pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į JAV. Tėvas A. Brakas su vyresnėliu sūnumi Tautvydu Braku (1919 Klaipėdoje – 1990 Vilniuje) 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Altajaus kraštą Sibire.
Sukūrė šeimą ir su žmona Fryda Brakus, susilaukė sūnaus Gintaro bei užaugino du brolio teisininko, istoriko, visuomenės veikėjo Martyno Brako (1907- 2000 m.) vaikus. 1958 m. rugsėjo 3-5 dienomis R. Brakas su Brooklyno lietuviais ir visa šeima bei iš Vokietijos pasisvečiuoti atvykusia motina dalyvavo Atlantic Cityje vykusiame Mažosios Lietuvos išeivių suvažiavime. Buvo aktyvus Mažosios Lietuvos bičiulų draugijos narys, visą laiką nuo įsikūrimo buvo Mažosios Lietuvos fondo narys – aukotojas. R. Brakas gyveno Niujorke, dirbo vyriausiuoju braižytoju privačioje įmonėje.
Vieną tėvo tapytą motinos portretą R. Brakas padovanojo garsiam kolekcininkui Mykolui Žilinskui, kad jis būtų grąžintas į Lietuvą – saugomas ir eksponuojamas M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune. Be to jis saugojo dar keturis tėvo tapybos darbus: “Autoportretas” (apie 1918 m.), “Marijos Brakienės portretas“ (apie 1930 m.), “Tautvydo Brako portretas” (apie 1930 m.) ir “Labrenciškių ąžuolai” ( apie 1930 m.) – P. Domšaičio galerija Klaipėdoje 2002 m. susirašinėjo dėl šių kūrinių perkėlimo į Klaipėdą. Ramūnas Brakas savo laiške galerijos direktorei Kristinai Jokūbavičienei 2002 m. sausio 23 d. rašė: “Didelis dėkui, kad jūs ten namie jo neužmirštat. Pabundu kiekvieną rytą ir mąstau – galiu aš skirtis su savo tėčiu, Adomu Braku, mano mamyte Marija Brakiene, mano broliu Vydeliu Braku ir Labrenciškės ąžuolais. Ir vis tas pats atsakymas. Ne.”
Šiandien šis klausimas ir vėl iškyla – galerija turės susisiekti su paveldėtojais ir ieškoti naujų galimybių, kad kraštui reikšmingas dailės paveldas pagaliau sugrįžtų į velionies tėvo dailininko Adomo Brako Klaipėdą.
Lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” vardu reiškiama nuoširdi užuojauta Ramūno Brako šeimai ir artimiesiems, bendražygiams JAV ir Lietuvoje.
Vytautas A. Gocentas, Lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” Vilniaus skyriaus vadovas