www.voruta.lt

Lietuvininkų bendrija ,,Mažoji Lietuva“ vykdo projektą ,,Tilžės Akto signatarai Lietuvos šimtmečio šviesoje“.

Numatomi renginiai:

Vilniuje – lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos III Seimo rūmų Europos informacijos biuro salėje įvyks Tilžės Aktui skirta konferencija, o lapkričio 30 d. Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje – šventinis vakaras Vilniaus visuomenei.

Priekulėje – lapkričio 30 d. Priekulės kultūros namuose vyks konferencija, skirta Tilžės Aktui paminėti. Dalyvaus prof. Helmutas Arnašius, mokytojas Pranas Lomsargis, Stepono Šaulio giminaitis; Edita Barauskienė artimiau supažindins su kelių signatarų indėliu ir tolimesniais jų likimais.

Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje vyks konferencija. Pagrindinį pranešimą padarys doc. Silva Pocytė, o kitus – moksleiviai.

Vasarą Lietuvininkų ąžuolyne Agluonėnuose įkurdinome medinę kompoziciją su Tilžės Akto tekstu ir signatarų pavardėmis. Skulptūros autorius Jonas Čepas, atlikęs darbą iš idėjos ir už simbolinę auką.

Lapkričio 30 d. atidengsime skulptūrinę kompoziciją (iš plieno) Tilžės akto signatarams su tekstu ir signatarų pavardėmis. Jos autorius – kalvis Darius Vilis. Skulptūra stovės Klaipėdos g. pradžioje, atvažiuojant nuo Klaipėdos dešinėje pusėje.

www.voruta.lt

Pagėgių kraštas, kaip ir visa Lietuva, švenčia Valstybės šimtmečio sukaktį. Mažojoje Lietuvoje, o tuo pačiu ir Pagėgių krašte šie metai taip pat atnešė visą puokštę iškilių datų. Viena jų – Tilžės Akto 100-metis.

Norėdami įprasminti šią, padėjusią pamatus vieningai Lietuvai, datą Pagėgių krašto aktyvioji bendruomenė, padedama Amerikoje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos šaulių sąjungos Lietuvoje ir išeivijoje narių, planuoja įamžinti Lietuvos savanorio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus, kovojusio už lietuvybę ir Lietuvos suvienijimą, Pagėgių žemės sūnaus Jono Šimkaus ir savanorio iš Panemunės miestelio Jurgio Civinsko atminimą.

Iškilmės pradedamos lapkričio 30 dieną 12 valandą Atminimo ženklo atidengimu Geležinkelio gatvėje, Pagėgių mieste, kur Lietuvos šaulių sąjungos atminties salvės, prasmingi žodžiai leis dar kartą prisiminti narsių savanorių kovas suvienytos ir nepriklausomos Lietuvos vardan.

Iškilminga šaulių sąjungos pareigūnų vedama eisena baigsis Pagėgių kultūros centre, kur 13 val. 30 min. prasidės konferencija „Tilžės akto 100-mečio šviesoje“. Pranešimus skaitys dr. Algirdas Matulevičius, dr. Milda Janiūnaitė, Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Stasys Ignatavičius, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Šventėje tikimasi sulaukti daug iškilių svečių iš visos Lietuvos, Karaliaučiaus krašto ir Čikagos. Kvietimai išsiuntinėti Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Krašto ministrui, Pagėgių krašto garbės piliečiams-akademikams, istorinių leidinių redaktoriams, dvasiškiams, Mažosios Lietuvos tarybai ir kt.

Koncertuos Lietuvos Jūrų laivyno pučiamųjų orkestras (vadovas Egidijus Miknius), poetinę inscenizaciją skirtą Vydūnui atliks aktorius Petras Venclovas ir etnologė Daiva Šeškauskaitė. Meniniais intarpais susirinkusiuosius žavės Karaliaučiaus krašto lietuvių folkloro ansambliai, kaimo kapelos ir pan.

Laukiame visų lapkričio 30-ąją paminėti, įprasminti Tilžės Akto svarbą Lietuvai ir kiekvienam joje gyvenančiam. Sueikime, pajuskime ypatingą bendrystę, kaip kad nuo seno Lietuvoje būta ypatingų datų progomis.

Ingrida JOKŠIENĖ, Pagėgių savivaldybės vyriausioji specialistė kultūrai, www.voruta.lt

Spalio vidury savivaldybės meras Virginijus Komskis priėmė ypatingą svečią iš Čikagos (JAV): aktyvų visuomenininką, vieną iš Pagėgiuose paminkline lenta ketinamo įamžinti savanorio Jono Šimkaus veiklos įamžinimo idėjos iniciatorių, Lietuvos Šaulių sąjungos išeivijoje centrinės valdybos narį Ernestą Lukoševičių.

Susitikimo tikslas buvo aptarti Vyties Kryžiaus ordino kavalieriaus mjr. Jono Šimkaus, pagėgiškio, Lietuvos patrioto, 1923-ųjų metų Klaipėdos sukilimo dalyvio, už pasižymėjimą ir narsą apdovanoto Vyties Kryžiumi su kardais (vėliau pakeistu į Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordiną, 1921), Detroito lietuvių bendruomenės, St. Butkaus šaulių kuopos, VLIK‘o ir lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios aktyvaus veikėjo, lietuvybės propaguotojo gyvenimo ir veiklos įamžinimą Pagėgiuose.

Svečias savivaldybės administracijai išeivijos entuziastų, Mažosios Lietuvos mylėtojų vardu atvežė piniginę vieno tūkstančio dolerių auką šio tikslo įgyvendinimui. Kaip akcentavo Meras, Pagėgių savivaldybės vadovai, visa krašto aktyvioji bendruomenė yra dėkinga Nacionalinės Basanavičiaus premijos laureatei Marijai Remienei, Lietuvos Šaulių sąjungai išeivijoje, Mažosios Lietuvos draugijai Čikagoje ir visiems kitiems neabejingiems bičiuliams ir bendraminčiams iš Amerikos už pinigus, už palaikymą ir geranoriškumą įprasminant istorinę praeitį, ją puoselėjant ir propaguojant. Svečiui atminimui įteiktas gražus rėmelis su Tautinės giesmės tekstu.

Sustota bendrai nuotraukai, aplankyta numatomo paminklinio ženklo vieta Geležinkelio gatvėje. Kadangi p. Ernestas yra darbo grupės, sukurtos Jono Šimkaus įamžinimo reikalams spręsti, narys, tai buvo smulkiai aptarti lapkričio 30-osios – Tilžės Akto šimtmečio metinių dienos renginiai, konferencija, Tilžės akto 100-mečio medalių įteikimas dirbantiems Mažosios Lietuvos labui ir pan. Savivaldybės architektė Ernesta Maier pristatė svečiui ir paminklinio ženklo brėžinius. Šį kūrybinį sumanymą iš juodojo ir pilkojo granito įgyvendins skulptorius iš Šiaulių Kazys Bimba.

Na o vizitą užbaigti svečias pasiūlė nusifotografuojant Mikytuose, prie kryžiaus Vilko vaikams. Čia, vasaros pradžioje, prasidėjo kelionės amerikietišku visureigiu odisėja po Karaliaučiaus kraštą. Po šį kraštą ir visą Mažąją Lietuvą p. Ernestas su bendraminčiais keliavo veždamiesi Mažosios Lietuvos vėliavą, padovanotą Šilutės šaulių kuopos vado Donato Jauniaus. Šią vėliavą E. Lukoševičius išsivežė į į Ameriką kaip dovaną nuo Mažosios Lietuvos šaulių. Pasak Ernesto, simboliška, kad pagėgiškiai, besirengiantys Tilžės Akto šimtmečio paminėjimui, šios vėliavos kelionę ir užbaigė ten kur ji prasidėjo.

Laukiame visų lapkričio 30-ąją paminėti, įprasminti Tilžės Akto svarbą Lietuvai ir kiekvienam joje gyvenančiam. Sueikime, pajuskime ypatingą bendrystę, kaip kad nuo seno Lietuvoje būta ypatingų datų progomis.

www.voruta.lt

Lietuvos respublikos seimo III rūmuose

Istorinio Tilžės Akto 100-mečiui skirta Konferencija prasidės 2018 m. lapkričio 16 d. 13:00 LRS III rūmų Europos informacijos salėje. Įėjimas laisvas, be leidimų. Numatomos diskusijos ir šie pranešimai:

1. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) pirmininkas Vytautas Šilas – Istorinė Tilžės Akto esmė.
2. Mažosios Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius – Tilžės Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracija. Ištakos ir realizacija*.
3. Mokslotyros istorikas dr. Algimantas Liekis – Mažoji Lietuva ir pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
4. Vydūno draugijos garbės pirmininkas dr. Vaclovas Bagdonavičius – Lietuvininkai Pirmojo pasaulio gaisro pašvaistėje ir jai užgesus.
5. Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius – Mažosios Lietuvos Akto rezultatai ir įpareigojimai.

Konferencijos moderatorius – LRS narys Laurynas Kasčiūnas

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje

Šventinis Tilžės Akto 10-mečio minėjimo vakaras vyks ketvirtojoje salėje (III a.). Pradžia 16:00 val.

Nuotraukų autorė – Asta Andrulienė

Asta ANDRULIENĖ, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriaus vedėja, www.voruta.lt

Šių metų lapkričio 5-9 dienomis pirmą kartą Lietuvoje buvo suorganizuota teminės akcijos „Senjorų dienos internete“ tiesioginių transliacijų ciklas, kurio tikslas – skatinti vyresnio amžiaus žmones drąsiai jaustis skaitmeninėje erdvėje, pažinti grėsmes bei netikras žinias, kritiškai vertinti informaciją, saugiai ir atsakingai naudotis aktualiomis e. paslaugomis, nuolat tobulinti savo skaitmeninius įgūdžius.

Prie šios akcijos prisijungė Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka bei filialai: Kentrių, Lumpėnų, Natkiškių, Piktupėnų, Stoniškių, Šilgalių, Vilkyškių ir Žukų. Bibliotekos bendruomenė gali pasidžiaugti, jog tiesiogines transliacijas iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pagėgių krašto bibliotekose stebėjo daugiau kaip 100 senjorų ir negalią turinčių bibliotekos lankytojų, kurie gilino savo žinias e. sveikatos, apsipirkimų, paslaugų teikimo klausimais, taip pat turiningo laisvalaikio, bendravimo internete bei e. saugumo temomis. Stebėdami transliacijas senjorai, padedant bibliotekos darbuotojui, galėjo tiesiogiai užduoti klausimus mokymų vedėjams bei išbandyti įvairių e. paslaugų galimybes.

Su mokymų pradžia senjorus pasveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, palinkėjęs nesustoti mokytis, dalintis patirtimi ir įspūdžiais su tais, kurie nedalyvavo mokymuose, o pasibaigus mokymams – drąsiai naudotis elektroninėmis paslaugomis.

Lapkričio 9 d. l. e. Vydūno viešosios bibliotekos direktorės pareigas Ramutė Vaitkuvienė džiaugėsi ir dėkojo bibliotekos bičiuliams, draugams Teresei Šabasevičienei, Aldonai Pakalniškienei, Zofijai Markauskienei, Ignui Inciui, Elvyrai Šulcienei, Rasai Baranauskaitei, Bernardai Ežerskienei, Vidai Pavlovienei,  Pagėgių palaikomojo gydymo, slaugos ir senelių globos namų direktorei Reginai Narušienei,  Pagėgių savivaldybės neįgaliųjų draugijos pirmininkei Loretai Stašinskienei, Pagėgių bendruomenės pirmininkui Edmundui Inciui už bendradarbiavimą, susidomėjimą bei norą tobulinti savo skaitmeninius įgūdžius. Viešojoje bibliotekoje ir filialuose visiems mokymų dalyviams buvo įteikti pažymėjimai, kuriuos parengė projekto ,,Prisijungusi Lietuva“  atstovai. Popietė užbaigta pokalbiais prie arbatos puodelio.

Projektą „Prisijungusi Lietuva“ įgyvendina Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos kartu su partneriais: asociacija „Langas į ateitį“, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Projektas finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė dar kartelį dėkoja bei kviečia niekada nepraeiti pro šalį, užeiti į biblioteką, kurioje visais klausimais patars ir padės bibliotekininkai.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje ir filialuose vyko akcija „Senjorų dienos internete“

Irena ANDRUKAITIENĖ, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, www.voruta.lt

 Martynas Purvinas, docentas, humanitarinių mokslų daktaras (architektūra ir menotyra), yra vienas iš ryškiausių Lietuvos kultūros paveldo tyrėjų, daugiau nei keturiasdešimt metų paskyręs Lietuvos senųjų kaimų, liaudies architektūros, kraštovaizdžio ir urbanistikos tyrimams.

Nuo 1980 m. iki šiol M. Purvinas tiria Mažosios Lietuvos, kaip nedalomo etninio regiono, apimančio ne tik Klaipėdos kraštą, bet kitas Karaliaučiaus srities baltiškąsias žemes, šiuo metu esančias už Lietuvos ribų, kultūros paveldo likimą.  Neatsitiktinai šis kraštas, XVI amžiuje tapęs svarbiu lietuviškosios raštijos bei kultūros židiniu ir išlikęs juo iki XX amžiaus pradžios, nusipelnė išskirtinio mokslininko dėmesio.

M.Purvino senelis Martynas Purvinas yra kilęs iš senos lietuvninkų ir kuršininkų giminės. Jis daug nuveikė lietuvybės labui Klaipėdos krašte: rūpinosi lietuvninkų bendruomenės reikalais, redagavo lietuvišką laikraštį „Pagalba“, buvo „Sandoros“ draugijos, kurios tikslas – tarnauti ir padėti vienas kitam, valdybos narys. M. Purvino tėvas Erikas Purvinas – garsus Mažosios Lietuvos veikėjas, botanikas, pelkėtyrininkas, docentas, biologijos mokslų daktaras, gilinęsis į savo krašto gamtą, jo istoriją.

Sūnus M. Purvinas – architektas, istorikas, etnografas – toliau tęsia giminės vyriškosios linijos tradiciją: aktualizuoja Mažosios Lietuvos istorinę misiją, atskleidžia šio krašto kultūros paveldo likimą, fiksuodamas jo naikinimą ne tik per įvairių amžių istorijos virsmus ir katastrofas, bet ir parodydamas nestabdomą jo nykimą taikos metais bei stengdamasis bent jau, pasak M. Purvino, „inventorizacinės medžiagos pavidale“  išsaugoti tai, kas dar yra išlikę.

Šiam darbui jis ruošėsi kryptingai nuo studijų laikų. Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) Statybos fakultete M. Purvinas susidomėjo gyvenviečių planavimo ir kraštovaizdžio architektūros sritimis. 1980 m. apsigina disertaciją „Architektūrinės – landšaftinės analizės teoriniai – metodiniai klausimai“. Į etnografinių tyrimų metodiką gilinasi ir vėliau, jau dirbdamas kultūros paveldo tyrėjo darbą, išplėsdamas metodiką, ją pagilindamas, pabrėždamas principinį momentą – tyrimų išsamumą ir visapusiškumą.

M.Purvino darbų, skirtų Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėjimams, sąrašas įspūdingas. Daugybė straipsnių periodikoje bei mokslo leidiniuose, daugiau kaip 1600 straipsnių trijuose „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomuose, o svarbiausia – solidžios monografijos, skirtos senajam nykstančiam Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kaimui.

1999 m. pasirodo M. Purvino studija „Būdingi tradicinės architektūros pavyzdžiai Nemuno deltos regioniniame parke“, 2008 m. išeina „Mažosios Lietuvos tradicinė kaimo architektūra“, 2010 m. (kartu su architekte Marija Purviniene) išleidžia monografiją „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (I kn.), 2011 m. skaitytoją pasiekia studija „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“. Tais pačiais metais pasirodo ilgamečių kultūros paveldo tyrimų rezultatas – kapitalinis veikalas, monografija „Rytų Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I kn.). 2013 m. išeina „Mažosios Lietuvos kaimų istorinė raida“ (I kn.). 2014 m. vėl grįžtama prie sakralinio paveldo – išleidžiama monografija „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ (II kn., su M. Purviniene), drauge su kitais autoriais 2014 m. išleidžiamas „Lietuvos dvarų sodybų atlasas, II: Pagėgių savivaldybė“.

 Šiame kontekste M. Purvino monografija „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (I kn. Trakai: Voruta, 2015, 343 p.) pradeda mokslo darbų ciklą, skirtą senųjų gyvenviečių prie Nemuno žemupio istorijai. Antroji ciklo dalis – knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ (II kn., Trakai: Voruta, 2017, 559 p.) toliau tęsia pradėtą temą.

Abi šios knygos yra dedikuotos šviesiam Evos Mildos Jankutės – Gerolos,  Martyno Jankaus – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, publicisto, spaustuvininko, vieno iš „Aušros“ leidėjų, Tilžės Akto signataro, Lietuvos Tarybos nario (nuo1920 m.) – anūkės atminimui.

Monografijos pradedamos Pratarmėmis (lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis), kuriose M. Purvinas glaustai peržvelgia Mažosios Lietuvos istoriją nuo vokiečių karinių ordinų veržimosi į baltų genčių žemes pradžios XIII a., apibūdina lietuvninkų etnokultūrinės grupės susidarymą šiame regione, pabrėždamas Mažosios Lietuvos išskirtinumą, jos reikšmę ir svarbą Didžiajai Lietuvai bei primindamas skaudžias šio krašto netektis (nutautinimą, tremtį, genocidą, etninį valymą, kultūros paveldo naikinimą) per visus karus ir okupacijas (ypač po Antrojo pasaulinio karo), neatpažįstamai pakeitusias Mažosios Lietuvos veidą.

Pratarmėse nusakytas ir pagrindinis abiejų monografijų tikslas – apibūdinti Nemuno žemupyje įsikūrusių senųjų gyvenviečių istorijos bruožus, supažindinti skaitytojus su turtinga ir tragiška Mažosios Lietuvos istorija, šio krašto kultūros paveldo likimu.

Pirmoje knygoje aprašytos 25 tokios gyvenvietės, išsidėsčiusios abiejose Nemuno pusėse. Lietuvos krante – 5 Jurbarko rajono ir 3 Pagėgių savivaldybės gyvenvietės, šalia lietuviško jų pavadinimo nurodant ir buvusį suvokietintą pavadinimą (Smalininkai – Schmalleningken, Baltupėnai – Baltuponen) bei17 gyvenviečių Karaliaučiaus krašte (nurodant senąjį baltišką vietovės pavadinimą, suvokietintą jo variantą, o po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus kraštui tapus Sovietų Sąjungos valdoma Kaliningrado sritimi sovietų įvestą ir iki dabar oficialiai funkcijonuojantį rusišką gyvenvietės pavadinimą (Tusainiai – Tusseinen – Čapajevo, Būdupėnai – Budupohnen – Dolžanskoje). Nemuno žemupio gyvenviečių istorija pradedama nuo buvusio svarbaus pasienio taško Smalininkų – Mažosios Lietuvos vartų, kaip juos įvardina pats autorius, ir baigiama Ragainės miesto istorijos pristatymu.

Antroje knygoje aprašyta 61 Nemuno ir jo atšakų pakrantėse buvusi gyvenvietė (32 Pagėgių savivaldybės, 4 Šilutės rajono ir 25 Karaliaučiaus krašto gyvenvietės) analogiškai prie kiekvieno lietuviško pavadinimo nurodant jo ankstesnį suvokietintą variantą (Bitėna – Bitthenen, Šiaudyčiai – Schauditten), o Karaliaučiaus krašte nurodant ir dabartinį rusišką (Tilžė – Tilsit – Sovetsk, Giniškiai – Ginnischken – Chmelnickoje). Šioje knygoje pradedama šiek tiek nuo Nemuno nutolusiais Pagėgių savivaldybės teritorijoje esančiais Mikytais ir baigiama Karaliaučiaus rašte esančiais Kaukėnais bei jų artimiausiomis apylinkėmis.

Kiekvienos gyvenvietės (esančios ar jau išnykusios) aprašymui  pasitelkiama gausi istorinė medžiaga, keliolika metų rinkta Vokietijos bei kituose archyvuose ir bibliotekose.

Vietovių aprašymui (išskyrus Karaliaučiaus krašto Būdupėnų, Treibgirių, Mėžių, Ąžuolynų, Nemunijos, Raudžių, Baubės, Skulbėtvarių, Selių, Baltrušaičių, Kampiniškių, Urbantaičių gyvenvietes ir Ventorių pilaitę) iliustruoti pasitelkiama įvairi medžiaga: paties autoriaus (1991 – 2014 m.) ar kitų (2011 – 2016 m.) darytos nuotraukos; fotografijos, paimtos iš muziejų rinkinių, užsienio archyvų ar iš kitų šaltinių;  gyvenviečių planai, schemos, XVI – XX a. aprašomų vietovių žemėlapiai, gauti iš privačių bei muziejinių kartografijos rinkinių; vietovių ar urbanistinių objektų piešiniai, gauti iš privačių rinkinių ar kitų šaltinių bei kita iliustracinė medžiaga.

Monografijų dėstomoji dalis suskirstyta į skyrius, kurių pavadinimai sutampa su gyvenviečių vardais. Skyrių apimtis priklauso nuo gyvenvietės dydžio arba jos svarbos vienu ar kitu istoriniu laikotarpiu. Tekstų poskyrius bei jų skaičių apibrėžia aptariamų gyvenviečių specifika – įsikūrimo vieta, verslai, pramonė, žemės ūkio kryptys, kultūrinis gyvenimas, religinės praktikos ir pan. faktoriai.

Mažosios Lietuvos gyvenviečių aprašymui skirta medžiaga abiejose monografijose dėstoma pagal tam tikrą schemą.

Pasitelkus archeologijos duomenis, liudijančius apie seniausius toje vietovėje aptiktus gyvenimo pėdsakus, fiksuojamas gyvenvietės atsiradimo faktas, o toliau chronologiškai dėstomi šioje vietovėje vykę istoriniai įvykiai, vienaip ar kitaip nulėmę gyvenvietės likimą archyviniais dokumentais pagrindžiant tragiškas Mažosios Lietuvos netektis, patirtas per didžiuosius istorinius sukrėtimus – Rusijos invaziją XVIII a., germanizaciją, Pirmojo pasaulinio karo pasekmes ir katastrofiškus Antrojo pasaulinio karo bei sovietinės okupacijos padarinius, lėmusius neįtikėtiną šio krašto kultūros paveldo naikinimą.

Aptariama gyvenviečių bei jų artimiausių apylinkių ekonominė raida, jos specifika (verslai, pramonė, žemės ūkis), priklausiusi nuo gyvenvietės vietos palei Nemuną –  didįjį vandens kelią bei nuo kitų šalia esančių komunikacijų (vietinės ar tarptautinės reikšmės kelių, geležinkelio linijų). Fiksuojami krašto ūkio raidos pakilimai ir nuosmukiai, lėmę ir pačios gyvenvietės plėtotę arba nykimą bei gyventojų skaičiaus kaitą, kuri nustatoma remiantis archyviniais bei gyventojų surašymo duomenimis. Pateikiami duomenys apie gyventojų migraciją. Demografiniai poslinkiai aptariami analizuojant tų pokyčių priežastis.

Kalbėdamas apie krašto švietimo padėtį, M. Purvinas aptaria mokyklų tinklą, kuris Mažojoje Lietuvoje pradėtas formuoti XVI a. pradžioje ir buvo pakankamai tankus, kas lėmė ir gyventojų raštingumo lygį. Kaip yra teigęs XVIII a. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas, filologas, lietuvių kalbos puoselėtojas, lietuvių knygotyros pradininkas Gotfrydas Ostermejeris, „iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka“.

Monografijose plačiai pristatomi ir Lietuvos kultūros istorijai didžiulės svarbos turėję Mažosios Lietuvos miestai Ragainė (I kn.) ir Mažosios Lietuvos sostinė Tilžė (II kn.). Atskleidžiama miestų raida nuo jų ištakų ir einama per visus jų augimo ir plėtimosi amžius iki klestėjimo periodų ir patirtų materialiojo ir dvasinio paveldo praradimų, kuriuos amžių bėgyje atnešė karinės invazijos ir didžiosios XX a. katastrofos – karai bei okupacijos.

 Autorius pateikia detalių žinių apie Mažosios Lietuvos gyventojų tautinę sudėtį, fiksuoja, kaip įvairiais laikotarpiais kito lietuvių kalbos ribos. Aprašydamas kiekvieną gyvenvietę, mokslininkas išskiria senųjų gyventojų baltiškosios kilmės pavardes, rodančias, kad jų turėtojai lietuvninkai yra autochtonai šiame krašte.

M.Purvinas gilinasi į gyvenviečių pavadinimų genezę, atskleisdamas jų baltišką kilmę ir paneigdamas kai kuriose vokiškose publikacijose dėstomus teiginius, kad dalies Mažosios Lietuvos gyvenviečių pavadinimai esą kilę iš vokiečių kalbos (pvz., Smalininkai). Autorius atidžiai seka kiekvienos vietovės toponimų situaciją ir fiksuoja jų germanizacijos, išlikimo arba panaikinimo faktus.

Monografijose pristatomos aprašomose vietovėse gyvavusios religinės bendruomenės, apžvelgiama parapijų kūrimosi istorija, jų sakralinių centrų – įvairių konfesijų šventyklų bei kapinių – likimas istorijos virsmuose.

Monografijose plačiai apibūdinama valstiečių padėtis, jų statusas (laisvieji paveldėtojai, laisvieji šatulininkai, kulmiškiai ir kt.), pagal surenkamus mokesčius vertinama kaimo turtinė padėtis, aptariamas gyvenamosios vietos (sodybų, kitų statinių) kūrimas bei formavimas atkreipiant dėmesį į liaudiškosios architektūros radimąsi ir jos specifinius bruožus, kurie atsiskleidžia gausiose iliustracijose.

Autorius apžvelgia ir abiejuose Nemuno krantuose esančių dvarų istorijas, apibūdina dvarininkų įdiegtas inovacijas pramonėje, žemės ūkyje, aptaria jų dalyvavimą krašto visuomeniniame, politiniame, kultūriniame gyvenime, apibrėžia jų įvairiapusės veiklos indėlį į krašto gerovės raidą.

Atskiro autoriaus dėmesio nusipelno šio krašto žmonės, kūrę jo gerovę. Aprašydamas gyvenvietes, autorius pristato archyviniuose dokumentuose paminėtus tose vietovėse gyvenusius ir dirbusius žmones nepriklausomai nuo jų socialinio statuso – tarnautojus, verslininkus, miestelėnus, amatininkus, valstiečius, samdinius, ūkininkus, dvarininkus – visus, prisidėjusius prie miestelio, kaimo ar visos vietovės suklestėjimo nepamiršdamas paminėti ir jų pastangų saugoti lietuvninkų dvasią.

M.Purvinas mini arba prikelia iš užmaršties ne vieną Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją siūlydamas tyrėjams pasidomėti dar niekieno neskaityta gausia archyvine medžiaga apie dalį šių iškilių žmonių.

Tai ir Boguslavas Radvila, XVII a. buvęs Rytprūsių valdytojas, kilęs iš Biržų ir Dubingių kunigaikščių giminės, turtais pranokęs ir tuometinį Lenkijos karalių Joną II Kazimierą Vazą.

Tai ir verslusis Viešvilės dvaro savininkas Johanas Fridrichas fon Domhardtas, XVIII a. įkūręs popieriaus fabriką, kraštui ilgai tiekusį kokybišką popierių, vario kalyklą, iškilęs į visuomenės elitą – tapęs visos Prūsijos kunigaikštystės oberprezidentu.

Tai ir garsiojo Būbliškės dvaro savininko Eduardo Heinricho Šlenterio sūnus Florijonas Šlenteris, XIX a. pab. aiškinęsis senųjų prūsų ir kitų baltų kraštų kilmę, nagrinėjęs antikinio pasaulio ryšius su baltais, išleidęs ne vieną veikalą apie Baltijos kraštų senovę.

Tai ir garsioji Banaičių giminė iš Paskalvių, XIX – XX a. sandūroje įsijungusi į lietuvninkų tautinio atgimimo judėjimą. Spėjama, kad ji susijusi su Zanavykų krašto Banaičiais, iš kurių kilęs Vasario 16 – osios Akto signataras Saliamonas Banaitis. Tai ir kraštotyrininkas, kultūros veikėjas Jurgis Banaitis bendradarbiavęs su Jonu Basanavičiumi, juvelyras Mikas Banaitis, tapęs Tilžės Akto signataru, kraštotyrininkė Eva Banaitytė – Koch, surinkusi senųjų lietuvninkų etninės kultūros paveldo kolekciją, kuri šiuo metu yra Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.

Užsiminta ir apie Bitėnuose gimusį Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją, publicistą, spaustuvininką, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje išspausdinusį apie 400 lietuviškų knygų ir 27 periodinius leidinius lietuvių ir vokiečių kalbomis, vieną „Aušros“ leidėjų, Mažosios Lietuvos patriarchą, Tilžės Akto signatarą, Lietuvos Valstybės Tarybos narį (kooptuotą 1920 m.) Martyną Jankų (autoriaus plačiau pristatomą monografijoje „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ Trakai: Voruta, 201).

Pasakojama apie Ragainėje gyvenusį ir kūrusį pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, Tilžėje gyvenusius Mažosios Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjus: filosofą, rašytoją, publicistą Vydūną; bibliofilą, lietuviškų knygų leidėją Enzį Jagomastą; tautosakininką, leksikografą Vilių Kalvaitį; lietuviškų laikraščių ir žurnalų leidėją, tautinio sąjūdžio dalyvį Jurgį Lapiną; aušrininką, vieną iš tautinio sąjūdžio pradininkų Jurgį Mikšą ir kitus lietuvninkus.

Atskira tema, einanti per abi knygas, yra ne vieną šimtmetį abiem kryptimis – pasroviui ir prieš srovę – veikęs didysis prekybinis (ir keleivinis) vandens kelias Nemunu, siejęs Didžiąją Lietuvą ir Vakarus. Tai buvo svarbiausia magistralė,   dominavusi iki pat geležinkelio atsiradimo XIX a. bei sugebėjusi išlaikyti savo svarbą net iki XX a. vidurio.

M.Purvinas nuosekliai apibūdina šio vandens kelio pritaikymo laivybai atliktus darbus: upės krantų sutvirtinimus, vagos tiesinimą, Nemuno atšakų pertvarkymus, laivybai reikalingų kanalų iškasimą, prieplaukų ir uostų įrengimą. Apibūdinami Nemunu plaukę senieji upių laivai ir valtys, supažindinama su laivininkų darbo ir gyvenimo specifika. Pateikiama turima statistinė informacija apie keleivinių garlaivių bei prekybinių laivų judėjimą Nemunu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bei nurodomos įspūdingos plukdytų krovinių apimtys į pagrindinius šios trasos uostus Ragainę, Tilžę bei tolimesnį krovinių judėjimą į Vakarus.

M.Purvinas pristato ir vieną iš seniausių upeivių verslų – sielių plukdymą Nemunu, klestėjusį ne vieną šimtmetį ir sukūrusį abiejuose upės krantuose ištisą medienos apdirbimo pramonės infrastruktūrą. Sielininkystės verslas ne tik sukūrė darbo vietas daugeliui Nemuno pakrantėse įsikūrusių gyventojų, bet ir formavo savitą šio krašto veidą.

Abiejose M. Purvino monografijos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ knygose iškyla sudėtingas Mažosios Lietuvos paveikslas, nutapytas remiantis autoriaus sukaupta archyvine ir iliustracine medžiaga, su daugybe iki šiol neaktualizuotų ar naujų faktų. Šios monografijos – ilgamečio ir kruopštaus darbo rezultatas, solidūs mokslo veikalai, galintys tapti tolesnių Mažosios Lietuvos krašto mokslinių tyrimų lauku.

M.Purvinas monografijose pateikia išsamų pagalbinį knygos tekstą. Kiekvieno skyriaus pabaigoje yra bibliografinės nuorodos: periodikos šaltiniai, iš kurių paimti pirmos knygos tekstai, naudotos literatūros sąrašas bei reziumė vokiečių ir rusų kalbomis. Pirmos knygos pabaigoje autorius įdeda du priedus: „Senieji žemės plotų vienetai“ ir „Viršelio ir priešlapių iliustracijos“. Antros knygos pabaigoje pateikiamos pagalbinės rodyklės [„Asmenvardžių rodyklė (II knyga), „Vietovardžių rodyklė (II knyga)“, „Asmenvardžių rodyklė (I knyga)“, „Vietovardžių rodyklė (I knyga“)] ir priedai: „Viršelio ir priešlapių iliustracijų paaiškinimai ir pateikėjai“ bei „Doc. Dr. Martyno Purvino svarbiausios publikacijos“.

Monografijos skaitomos ne vien kaip mokslinis veikalas. Jos parašytos su tokia įtaiga, kad skamba kaip Rekviem Mažosios Lietuvos lietuvninkų ilgus šimtmečius kurtam ir okupantų negrįžtamai sunaikintam kultūros paveldui. Kartu tai yra ir imperatyvus priesakas išsaugoti tą etninio paveldo dalį, kuris kol kas tebėra dar neprarastas.

Abu „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ tomai skamba kaip negailestingas kaltinimas savotiškame Niurnbergo procese tiems, kas vykdė šiame krašte genocidą bei etnocidą, kas Karaliaučiaus krašte sunaikino didžiąją dalį  Mažosios Lietuvos kultūros paveldo ir itin svarbią jo dalį –  toponimų sluoksnį. Tai nusikaltimas ne tik prieš šalį ir jos žmones, tai nusikaltimas ir prieš visą Europos kultūrą.

M.Purvino monografijos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ – mokslinis veikalas su labai aiškia autoriaus pilietine pozicija – iškyla kaip amžinas, nesugriaunamas paminklas Mažajai Lietuvai.

Abi šio mokslinio veikalo dalys turėtų būti išverstos (bent jau pirmiausia) į rusų ir vokiečių kalbas kaip autentiškas ir nepaneigiamas liudijimas, neleidžiantis klastoti, perrašinėti ar naujai „interpretuoti“ skaudžią šio krašto istoriją.

Ar taip galėtume pasakyti, atsakydami į klausimą, kodėl mes vis einame Poeto keliu? Ne tik nuo jubiliejaus iki jubiliejaus, bet štai nuo 2010-ųjų metų marijampoliečiai metai po metų organizuoja išvykas, talkas, konkursus, parodas, konferencijas, skaitymus.

Nesiimsiu analizuoti ir skaičiuoti visų išvardytų priemonių, o ir tikslas trumpo būsimo renginio anonso yra kitas: pristatyti ir pakviesti  atvykti į konferenciją – Skaitymus, kur pranešimus skaitys iškilios Lietuvos asmenybės, meninę programą atliks žinomi ir mylimi atlikėjai, kur savo patirtimi dalinsis Poeto žemėje dirbantys entuziastai. Bet vieną skaičių norėtųsi paminėti: įvairiose šalies konferencijose perskaityta per 15 pranešimų, pristatančių Marijampolės Kristijono Donelaičio draugijos veiklą, o mūsų organizuotose konferencijose skaitė pranešimus iki 30  mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų, mokytojų ir studentų. Pabaigti anonsą norėčiau mokslininko dr. Algirdo Matulevičiaus, Mažosios Lietuvos mylėtojo ir šio krašto enciklopedisto, žodžiais: Žydams švenčiausioji vieta yra Jeruzalė, arabams – Meka, mums, lietuviams, – Donelaičio žemė, ne tik Tolminkiemis, bet ir visa Mažoji Lietuva.

Dėkodama pagrindiniams mūsų rėmėjams, Marijampolės savivaldybei, kviečiu: šiais mūsų miesto, kultūros sostinės metais, susitikime čia – Skaitymuose, skirtuose mūsų kultūrai ir menui.

Kalba dr. Algimantas Liekis. Jono Česnavičiaus nuotraukos

www.voruta.lt

2018 m. lapkričio 16 d. LRS III rūmų Europos informacijos salėje įvyko Konferencijos posėdis, skirtas istorinio Tilžės Akto (Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo) 100-mečiui paminėti.

Pranešimus skaitė:

1. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (MLRT) pirmininkas Vytautas Šilas – Istorinė Tilžės Akto esmė.

2. Mažosios Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius – Tilžės Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracija. Ištakos ir realizacija.

3.Mokslotyros istorikas dr. Algimantas Liekis – Mažoji Lietuva ir pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

4.Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius – Mažosios Lietuvos Akto rezultatai ir įpareigojimai.

Po pranešimų buvo atsakyta į klausimus.

Penkių visuomeninių organizacijų vardu Apdovanojimo komisija už aktyvią visuomeninę veiklą šio renginio metu pirmam dešimtukui įteikė  Tilžės akto 100-mečio atminimo medalius.

Apdovanotų tarpe Lietuvos istorikas, enciklopedininkas dr. Algirdas Matulevičius, architektas restauratorius, dr. Kazys Napoleonas Kitkauskas, dr. Algimantas Liekis, MLRT pirmininkas Vytautas Šilas, Lietuvininkų bendrijos Mažoji Lietuva pirmininkas Vytautas Albertas Gocentas, Birutė Kurgonienė, Rimantas Matulis ir kiti.

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo Tilžės akto 100-mečio minėjimo dalyviai LRS ES auditorijoje

Pranešimą skaito MLRT pirmininkas Vytautas ŠILAS

Pranešimą skaito dr. Algirdas MATULEVIČIUS

Tilžės akto 100-mečio atminimo medaliu apdovanojamas dr.
N.Kitkauskas

Tilžės akto 100-mečio atminimo medaliu apdovanojamas
Donelaičio žemės draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius

Kalba Lietuvos Respublikos Seimo narys Tėvynės sąjungos –
krikščionių demokratų partijos atstovas Laurynas Kasčiūnas

Tilžės akto 100-mečio atminimo medaliu apdovanojamas dr.
Algirdas Matulevičius

Dr. Algirdas Matulevičius (centre). J.Česnavičiaus nuotr.

Dr. Algirdas MATULEVIČIUS, istorikas, enciklopedistas, K. Donelaičio draugijos narys, www.voruta.lt

TILŽĖS AKTAS – MAŽOSIOS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJA

ŠIMTMEČIUI PAMINĖTI: 1918–2018. Šiemet – abiejų Lietuvų nepriklausomybės paskelbimo šimtmetis

Mažlietuvių atsiskyrimo nuo Vokietijos imperijos ir nuo Prūsijos karalystės ištakos

Lietuvininkai (mažlietuviai) ir XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo blogesnėje nei vokiečiai socialinėje, ekonominėje, teisinėje, religinėje, kultūrinėje, apskritai tautinėje padėtyje. Priešingai nei Didžiosios Lietuvos lietuviai (didlietuviai), kurie Rusijos imperinės valdžios buvo pavergti visose gyvenimo srityse (vykdytas netgi lietuvių kalbos, kultūros naikinimas – etnocidas, ypač lietuvių kalbos draudimo laikotarpiu, 1864–1904 m.), lietuvininkai turėjo tam tikrą kultūrinę autonomiją, vyko lietuvininkų tautinis kultūrinis sąjūdis.

Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje – Ragainėje, Tilžėje, Bitėnuose – leidžiami žurnalai (tada vadinti laikraščiais) Aušra (1883–1886), Varpas (1889–1905) tapo Didžiosios Lietuvos lietuvių (didlietuvių) tautinio atgimimo centrais, o jų organizatoriai, ideologai, redaktoriai, autoriai – mažlietuviai ir didlietuviai – dr. Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Juozas Bagdonas, Vincas Kudirka ir kiti – laisvės šaukliais ir vėliavnešiais. Iš aušrininkų ir varpininkų ilgainiui iškilo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos politiniai, visuomenės veikėjai, valstybininkai, kultūrininkai, literatai, rašytojai, lietuvių raštijos, kalbos ugdytojai. Aušrininkai, vėliau varpininkai Mažojoje Lietuvoje susitikinėjo tarpusavyje, aptarinėdavo ne tik leidybos, spaudos platinimo, bet ir tautinius, politinius reikalus. Jonui Basanavičiui jau tada buvo kilusi idėja siekti lietuvių tautai laisvės. Martynas Jankus jau XIX a. antrojoje pusėje pareiškė, kad Mažoji Lietuva norėtų būti suvienyta su Didžiąja Lietuva. Mažlietuvių ir didlietuvių tautinio atgimimo veikėjai ne tik kartu leido lietuvišką spaudą, susirašinėjo laiškais, bet retsykiais Mažojoje Lietuvoje susitikinėjo. Pavyzdžiui, 1892 m. mažlietuvių veikėjo Jono Smalakio ūkyje Didžiuosiuose Algaviškiuose ( Karaliaučiaus krašte,Lankos, arba Pakalnės apskritis, Kaukiemio parapija) vienybės klausimams aptarti susitiko Martynas Jankus, Enzys Jagomastas, Jurgis Lapinas su Vincu Kudirka, Petru Kriaučiūnu ir kitais – iš viso apie 30 žmonių. 1898 m. Tilžėje Jonas Basanavičius susitiko su lietuvybės gynėju Georgu Sauerweinu (Jurgiu Zauerveinu).

Ir lietuvininkų, ir Didžiosios Lietuvos lietuvių savarankiškumo, nepriklausomybės siekių ištakos – lietuvių politinių veikėjų Pareiškimas, vėliau pavadintas Gintarine deklaracija, oficialiai – Lietuvių deklaracija Rusijos imperijos valdžiai (1914 m. rugpjūtį). Joje teigiama, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lietuvių tauta remia Rusiją, kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai. Tarp jų – siūlymas Rusijos imperijos valdžiai per karą remtis ir mažiausiomis tautomis, linkėjimas į imperiją sutelkti visas lietuvių gyvenamas teritorijas, t. y. ir Mažąją Lietuvą. Deklaracijoje pateikti lietuvių etnopolitiniai savarankiškumo argumentai: lietuviai nesą nei lenkai, nei rusai, primenama lietuvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – tradicija. Netiesiogiai teigiama, kad lietuviai turi savo politinių tikslų („artinasi valanda įvykdymo lietuvių tautos svajonių, iš tiesų žilųjų: savo pradžią ima jie nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo“). Pačią Deklaraciją Vilniuje parengė Stasys Šilingas, Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas; rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuvių draugijų ir spaudos susirinkime ji buvo patvirtinta. Suprantama, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo neįmanoma atvirai kelti lietuvių etnopolitinių tikslų, jie maskuoti Rusijos imperatoriui Nikolajui II ištikimybės forma. Dėl tokios Deklaracijos formos, t. p. dėl lietuvių teritorijų palyginimo su gintaro karoliais, kritikai pavadino ją Gintarine.

Geopolitinės padėties po Didžiojo karo(1914-1918m.) pasikeitimai Europoje. Naujų valstybių kūrimasis

Baigiantis šiam didžiausiam ir kruviniausiam iki tol pasaulyje karui, 1918 m. sausio 18 d. įtakingiausios ir galingiausios pasaulio valstybės JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas (T. W. Wilson) Kongrese paskelbė 14-os punktų tautų apsisprendimo Deklaraciją: užbaigti Europoje kruviną karą, užtikrinti pasaulyje taiką.

Karą Vokietijos imperijai pralaimėjus, jai ir Rusijos, Austrijos-Vengrijos imperijoms žlugus (plg. SSRS imperijos subyrėjimą ir žlugimą 1990–1991 m.), tų imperijų užgrobtose valdytose teritorijose Vidurio ir Vidurio Rytų Europoje ėmė formuotis tautinės valstybės (kaip leitmotyvas skambėjo šūkis „Pavasaris eina Karpatų kalnais“ <…>).

Kol Didžioji Lietuva buvo carinės Rusijos („maskolių“) pavergta, tol lietuvininkai neketino jungtis su savo tautiečiais (su „maskoliais ir lenkomanais“) anapus sienos. Remiantis JAV paskelbtais tautų apsisprendimo principais, jau tų pačių metų vasario 16 d. Vilniuje aukščiausias lietuvių tautos atstovavimo organas Lietuvos Taryba paskelbė demokratinės Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi etninių žemių ribose atkūrimo Aktą, pavadintą Vasario 16-osios Aktu (pasirašė 20 Tarybos narių). Svarbu, kad nepriklausomą Lietuvos valstybę de jure 1918 m. kovo 23 d. pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II. Tiesa, jis rėmėsi 1917 m. gruodžio 11 d. Pareiškimu, kuriuo paskelbta apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Vokietijai reikalaujant, Pareiškimo antrojoje dalyje rašoma apie amžinus ryšius su ja (susisiekimo, muitų, valiutos, karinius). Nuo tada tapo galimas glaudesnis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas. Juolab, kad modernėjančių abiejų kraštų visuomenėse švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. Mažlietuvius ir didlietuvius jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas (lietuvininkai yra lietuvių tautos potautė, arba subetninė bendrija); tą suartėjimo procesą skatino europinės reikšmės fenomenas – knygnešystė, lietuviškos spaudos leidimo Tilžėje, Ragainėje, Klaipėdoje, Bitėnuose, Karaliaučiuje ir kitur tradicijos. Abiejų lietuvių tautų susijungimo ėmė siekti ir Mažosios, ir Didžiosios Lietuvos šviesuomenė, intelektualai. Lietuvių visuomenė, jos elitas virto politine tauta.

Lietuvininkų legitiminė valdžia – Mažosios Lietuvos tautinė taryba

Konferencijose ir susirinkimuose Šveicarijoje, Švedijoje, Petrapilyje, Voroneže, JAV, Rusijos lietuvių ir Lietuvos Tarybos Vilniuje delegatai deklaravo savo etninių žemių atgavimą. 1917 m. lapkričio 3-10 d. Berno konferencijoje pabrėžtas būtinumas būsimai Lietuvos valstybei turėti savo uostą.

1918 m. kovo 13-14 d. vykęs Amerikos lietuvių seimas Čikagoje priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje: gegužės 3 d. Lietuvių seimo atstovai įteikė JAV prezidentui T. W. Wilsonui atitinkamą raštą. Šis teigiamai atsakė tik 1918 m. lapkritį, kai kapituliavo Vokietija ir artėjo Versalio (Paryžiaus) taikos derybos. Lietuvininkų elito apsisprendimą atsiskirti nuo Vokietijos paskatino ir paspartino 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje įvykusi revoliucija, Vokietijos pralaimėjimas kare ir imperijos žlugimas. Jau lapkričio 11 d. Vokietija su kariaujančiomis Santarvės (Antantės) šalimis Kompjeno miške (Prancūzija) pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą, sutiko nutraukti karo veiksmus, priėmė nugalėtojų padiktuotas sąlygas. Tai buvo nevisai  teisėta.

Mažoms Europos tautoms susidarius palankioms sąlygoms siekti nepriklausomybės, tarp lietuvininkų kilo tautinio išsivadavimo sąjūdis. Tokius įvykius skatino ir JAV prezidento T. W. Wilsono 1918 m. lapkritį, iškart po Vokietijos kapituliacijos, Amerikos lietuvių Tautos tarybai įteiktas raštas, kuriuo žadama suvienyti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje visas etnines Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes iki Karaliaučiaus (Königsbergo) ir garantuoti Lietuvai išėjimą į Baltijos jūrą per Klaipėdos uostą. Šį dokumentą T. W. Wilsonas vėliau pridėjo prie 3-osios notos Vokietijai.

Ketinimai Mažąją Lietuvą prijungti prie atkurtos Lietuvos valstybės labai užrūstino Ragainės ir Tilžės vokišką valdžią, kuri lapkričio 10 d. Atsišaukime pasmerkė JAV ir Antantės planus padalyti Rytų Prūsiją. Į tai karštai ir greitai reagavo lietuvininkų veikėjai, atmetę vokiečių priekaištus. Birutininkai (Birutės draugijos nuo 1885 m. veikėjai) L. Deivikas, M. Jankus, E. Simonaitis, J. Stranglys ir J. Vanagaitis susibūrė į Prūsų Lietuvos tautinę komisiją ir lapkričio 16 d. išleido didžiuliu 10 000 egzempliorių tiražu lietuvių ir vokiečių kalbomis Pašaukimą lietuvininkams (tekstą parašė M. Jankus, E. Simonaitis ir J. Vanagaitis). Lapkričio 19 d. jis buvo pakartotas Klaipėdoje leidžiamoje Lietuviškoje ceitungoje (Nr. 139) ir Priekulėje Konservatyvų draugystės laiške (Nr. 93). Čia Pašaukimo tekstas pateiktas sutrumpintas:

PAŠAUKIMAS

Lietuvininkai!

Pabuskit! Klausykit! Padabokit!

Dabar svarbiausias laikas mūsų giminės nusidavimų: karalystės griūna, karalkrėsliai puola ir žmonių iki šiol prispaustos giminės pasikelia iš vergystės ant šlovingos savotiškos valnybės.

Pons Dievs aiškiai nor mus visus lietuvininkus, kaip vienos giminės draugus, suvienyti į valną [laisvą – A. M.] bei savotišką Lietuvą, kuri daugiau nebus sudraskyta, bet stipri bei galinga Karalystė, kurioje mūsų brangioji kalba ponavos. Dievas ją yra leidęs ir mums dovanojęs – o ką sutvėręs est(i) Dievas, tai žada išlaikyti.

Štai Didžioji Lietuva [t. y. LDK – A. M.], kuri pirm 600 metų buvo šlovinga Karalystė, nutenkanti nuo Rytinių iki Juodųjų jūrų, nuo Klaipėdos iki Odesavos miesto, yra vėl valna ir savotiška žeme pastojusi ir įsitaisė savo valdžią bei savo vaiskus, jeib su svieto didžiomis giminėmis stotų į Tautų Susidraugavojimą, kuriame amžinas pakajus [taika – A. M.] ponavos. Dievas pats dyvinu būdu ją iškinkė iš maskolių [Rusijos – A. M.] vergystės jungo per šį išgąstingąjį karą. <…>

Amerikos prezidento Vilsono reikalavimus ji noriai priėmė, kad tik per greitą pakajų nuo visuotino sugriuvimo išsigelbėtų. O Vilsons reikalauja, kad kožna giminė pati valnai savo politišką būvį taisytųsi. Taigi ir mums dabar adyna parėjo savo valnybę įgyti. Vokietijos valdžios prisiūlymas ir mums tą savotišką valnybę garantieruoja. Ciesorystės kancleris atvirai apsakė, kad pakajaus derėjimams reikalaujant, Vokietija savo rubežius atgal statysianti, taipgi ir Lietuvos Karalystei jos lietuviškąsias dalis atiduosianti.

Ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni,čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, ar tikt mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdėsimės savo lietuvystės ir lįsime toliaus po vokiečių dangalu , kurie jau per 500 metų mūsų brangią kalbą spaudžia ir naikina, mūsų kūdikius per savo mokyklas mus atsvetina, visokiuose urėduose mus žemina ir niekina? Ten, kur Labgava, Vėluva, Įsrutys, Darkiemis, Goldapė, – tai vis yra lietuviški kraštai, kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno. Dabar parėjo adyna svietui apsakyti, kad tad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai, kad ką mūsų priešininkai per šimtmečius išardė, dabar vėl laikas suvienyti. Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia – toks turi dabar mūsų reikalavimas būti. Tad lietuviška giminė, lietuviška kalba ir lietuviška garbė amžinai gyvuos. <…>

Mes kreipiamės šioje Dievo mums dovanotoje adynoje ten, kur mūsų giminės draugai [didlietuviai – A. M.] mums moja ir mūsų širdis mus traukia, su jais, kurie per šimtmečius vergystės jungą vilko, susivienyti, mes būdavosime naują, galingą, valną ir šlovingą Lietuvą, kuri giminių rotoje galės garbingą vietą užimti.

Lietuva ant visados, Tarp palaimos ir bėdos! <…>

Balsuokit, kad laikas pareis, tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos <…>.

Taip pakelkime balsą, kaip žaibą griausmingą. Lai gyvuoja mūsų brangi tėviškė, didžioji, valnoji, gražioji Lietuva!

                                                                Prūsų Lietuvos tautinė komisija

Pašaukimas išspausdintas 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje gotišku šriftu 10 000 egz.tiražu. Kalba ir rašyba-originalo

Tą pačią Pašaukimo lietuvininkams paskelbimo dieną, lapkričio 16 d., Tilžėje susirinkę iki 50 lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų (ir minėtos Tautinės komisijos nariai) sudarė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (kartais vadinamą ir Tautos taryba; 15 asmenų), kuri netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT; jai iš pradžių priklausė net 53 nariai). Prūsų Lietuvos tautinė taryba išrinko Prezidiumą (Vykdomąjį komitetą) iš tilžiškių: teisininko Viktoro Gailiaus, Tilžės lietuvių klubo pirmininko Erdmono Simonaičio ir Birutės draugijos pirmininko energingo kovotojo Jono Vanagaičio. Tarybos pirmininku vieningai buvo išrinktas susirinkime nedalyvavęs, bet davęs sutikimą Prūsijos Landtago (t. y. Seimo) deputatas, evangelikų liuteronų kunigas, filosofijos mokslų daktaras Vilius Gaigalaitis. Bet jis, paveiktas vokiečių užsipuolimų dėl Pašaukimo, per Karaliaučiuje leidžiamą laikraštį Koenigsberger Allgemeine Zeitung atsisakė MLTT pirmininko pareigų. Nutarta naujo MLTT pirmininko nerinkti, tarybai vadovavo Prezidiumas, jo generaliniu sekretoriumi paskirtas veiklus ir ryžtingas lietuvių veikėjas Erdmonas Simonaitis. Buvo steigiamos apskričių, valsčių tarybos (pirmoji susikūrė Tilžėje). MLTT būstinė, kaip nustatė Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas ir dabartinės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (įkurta 1989 m. pabaigoje Vilniuje) pirmininkas Vytautas Šilas, veikiausiai buvo vadinamosios Mažosios Lietuvos sostinės Tilžės žymaus spaustuvininko, Lituanios savininko Enzio Jagomasto bute (buv. Aukštoji g. – Hohenstraβe Nr. 78; dab. ulica Pobedy). Jo bute arba kito tilžiškio Fridriko Sūbaičio bute (čia irgi rinkdavosi lietuvių veikėjai, turbūt mėtė pėdas nuo vokiečių žandarų) ir buvo pasirašytas Tilžės Aktas.

Valstybinės reikšmės Aktas

Lapkričio 30 diena – viena reikšmingiausių, svarbiausių Mažosios Lietuvos istorijoje. Tilžėje susirinkę MLTT 24 nariai (Vasario 16-osios Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių) paskelbė atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo prie lietuvių tautos kamieno – prie Lietuvos valstybės Deklaraciją, kitaip Tilžės Aktą. Kaip ir Vasario 16-osios Aktas, jo tekstas trumpas, bet politiškai ir tautiškai labai prasmingas ir reikšmingas.

Čia redakcijai reikia įdėti Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Akto faksimilę-kopiją.

Tai testamentas, turintis teisinę galią, istorinę reikšmę ir dabarčiai. Juo remiantis JAV prezidento T. W. Wilsono paskelbta Deklaracija dėl tautų apsisprendimo teisės, reikalaujama Mažąją Lietuvą priglausti prie lietuvių tautos kamieno – prie Didžiosios Lietuvos, jau atkūrusios savo valstybę.

Jo signatarai – nuo 22 metų Valteris Didžys iki 60 metų amžiaus Martynas Jankus.

Šį lietuvių tautos valios išreiškimą dar reikėjo įgyvendinti praktiškai. Tai buvo itin sudėtinga, kai karo nugalėtojos didžiosios valstybės sprendė atskirai savo arba valstybių grupuočių geopolitinius uždavinius, rūpinosi pirmiausia savais interesais (išimtis XX a. pradžioje ne Europos valstybė JAV).

Ir Lietuvos Respublikos, ir Mažosios Lietuvos svarbiausi valstybiniai tautiniai reikalai buvo sprendžiami Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijoje (prasidėjo 1919 01). Jau sausio 9 d. Prūsijos lietuvių organizacijų atstovai Tilžės Akto tekstą išdėstė Kreipimesi į Antantės valstybes, JAV prezidentą T. W. Wilsoną: lietuvių žemes Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje būtina atskirti nuo Vokietijos ir priglausti prie atkurtos Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos delegacija (vadovas – užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras), reikšdama lietuvininkų valią, 1919 m. kovo 24 d. įteikė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui, Prancūzijos užsienio reikalų ministrui G. Clemenceau (Klemanso) Memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos valstybei. Balandžio 8 d. MLTT per A. Voldemarą perdavė G. Clemenceau laišką, kuriame prašoma lietuvių teritoriją (pradedant Geldape ir Darkiemiu pietuose, vakaruose – Vėluva, Labguva, šiaurėje – Tilže, Ragaine, Klaipėda ,rytuose – Gumbine, Pilkalniu) sujungti su Didžiąja Lietuva. Balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos delegacija laiške sąjungininkų (Antantės šalių) kariuomenės vyriausiajam vadui prancūzų maršalui F. Fochui (Fošui) prašė atiduoti Nemuno žemupį su Klaipėdos uostu ir kad Lietuvos Respublika galėtų juo laisvai naudotis. Balandžio 18 d. vieša Deklaracija pakartotas lietuvių reikalavimas prijungti Rytprūsių lietuviškas sritis prie LR. Gegužės 2 d. Taikos konferencijai įteiktas Komunikatas dėl Lietuvos valstybės sienų: į LR teritoriją turi įeiti ir 13 Mažosios Lietuvos apskričių: Klaipėdos, Šilutės, Lankos (Pakalnės), Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos. Tokios pat teritorijos(apie 10 000 kvadratinių kilometrų) reikalauta ir vėliau. 1919 m. gegužės 20 d. lietuvių delegacija vėl kreipėsi į Taikos konferencijos pirmininką – piktintasi, kad taikos sutartyje siūloma nuo Vokietijos atskirti tik siaurą lietuvininkų gyvenamą plotą. Tačiau mažųjų tautų norų nepaisyta. Viską sprendė (ir neteisingai) Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos – Antantės didžiosios valstybės JAV, Didžioji Britanija, Italija, Japonija.

1919 m. birželio 28 d. Antantės bloko šalys su Vokietija pasirašė Paryžiaus (Versalio) taikos sutartį (įsigaliojo 1920 m. sausio 10 d.). 1919 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje Antantės Aukščiausiosios Tarybos sudarytas vadovaujamasis organas – Ambasadorių konferencija (iš Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadorių Prancūzijoje; veikė iki 1931 m.; pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras) faktiškai sprendė daugiausia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valstybinius politinius reikalus. Pagal taikos sutartį nuo Vokietijos ir jos Rytų  Prūsijos provincijos atskirta tik lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante, pavadinta Klaipėdos kraštu – vienintelis Lietuvos valstybės išėjimas į Baltijos jūrą.

Tačiau Antantės blokas ir jos vykdomasis organas Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pavedė administruoti Prancūzijai (ji įvedė į Klaipėdą savo karinius dalinius, sudarė valdžią). Prancūzija buvo Lenkijos tradicinė sąjungininkė ir gynėja; pati Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą, ypač į Klaipėdos uostą ir Nemuno žemupio ruožą. Tuo buvo nepatenkinti ne tik krašto lietuvininkai ir vokiečiai, bet ir pati apkarpytomis sienomis Vokietija. Vyko smarki diplomatinė kova.

Mažlietuviai matė, kad diplomatinėmis priemonėmis mažai ką pasieks. Kovingiausias jų Jonas Vanagaitis, Birutės draugijos Tilžėje pirmininkas (jai vadovavo 1909–1914 m.) ir laikraščio Birutė redaktorius ir leidėjas, dar 1909 m. rašė: „Aš noriu, kad Lietuvoj būtų audra! Lietuvių sielos nyksta. Ne tik lietaus, bet ir perkūnijos reikia! <…> .Audrai užėjus bus, žinoma, baisu, o jai praėjus bus ramu, gražu ir linksma“.

Svarbu, kad 1920 m. kovo 20 d. MLTT deleguoti keturi atstovai Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą Kaune. MLTT įgaliotinius pasveikino LR prezidentas Antanas Smetona ir LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Jie atvežė MLTT Rezoliuciją, pasirašytą vasario 20 d. Klaipėdoje – lietuvininkų valios dokumentą – dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Valstybės. Jų prašymas Valstybės Tarybos de jure buvo patenkintas. Tai buvo  Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva,su lietuvių tautos kamienu- atkurta Lietuvos valstybe aktas.Svarbaus įvykio proga Lietuvos Valstybės Tarybos lėšomis 1921m. Kaune buvo išspausdintas leidinys Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti.1922 m. gruodžio 18 d. iš MLTT narių sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK; pirmininkas Martynas Jankus) buvo vienas sukilimo Klaipėdos krašte organizatorių ir koordinatorių. Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d., žurnalo Trimitas rašinyje Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona rašė:

„Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu, Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? <…> .Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jokiu būdu priimtas <…>. Reikia sudaryti faktas, ypač, kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė <…>. Alijantai dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia“.Išmintingi patarimai ir paskatinimai

1923 m. sausio 7 d. VMLGK Atsišaukime į pagalbą pakvietė Lietuvos šaulius. Tai buvo oficialus pretekstas į Klaipėdos kraštą pasiųsti šaulius ir civilių drabužiais perrengtus Lietuvos kariuomenės kariškius-savanorius. Be abejo, sukilo ir veikliausi, drąsiausi lietuvininkai (manoma, iki 300 ar daugiau žmonių; tarp kitų kovėsi ir lakūnas kapitonas Steponas Darius). Organizuojant sukilimą Klaipėdoje ir visame krašte daug nuveikė Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Sausio 9 d. Šilutėje VMLGK paskelbė Manifestą, kad vokiškoji Klaipėdos Direktorija (vykdomoji valdžia) paleidžiama, krašto valdžią perima VMLGK. Po laimėto 1923 m. sausio 10-15 dienomis vykusio sukilimo prieš Prancūzijos okupaciją ir po VMLGK sušaukto Šilutės Seimo (dalyvavo net per 120 delegatų) Deklaracijos (priimta sausio 19 dieną),kuria išreikštas Klaipėdos krašto gyventojų noras susijungti su lietuvių tautos kamienu, Klaipėdos kraštas vėliau autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės. Teisiškai tai padaryta pagal Klaipėdos krašto Konvenciją (1924 m. gegužės 8 d.; Antantės valstybių Ambasadorių konferencijos sutartis su LR dėl Klaipėdos krašto); jau 1923 m. vasario 16 d. konferencija suvereno teises į Kraštą nutarė perduoti Lietuvos valstybei. Remiantis Konvencijos priedu Klaipėdos krašto statutu Lietuvos Respublikai  Klaipėdos krašte nustatyta autonomijos jurisdikcija. Taip mažlietuvių ir didlietuvių pastangomis šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungė su atkurta Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas, deja, liko Vokietijos sudėtyje. Lietuvos valstybė įgijo nors Baltijos pajūrio ruožą, išėjimą į jūrą ir Nemuno žemupio dešinįjį krantą. Štai ką 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje, priėmus minėtus keturis Mažosios Lietuvos atstovus į Tarybos sudėtį, pasakė lietuvininkų patriarchas Martynas Jankus: „Valdė mus kryžeiviai, lenkai, Valdė mus visokie stonai, Šiandien viršus mūsų rankose, Šiandien mes lietuviai ponai“. Baigdamas pacituosiu prelato Adomo Jakšto (tikr. Aleksandras Dambrauskas) eilėraštį Mažajai Lietuvai, parašytą 1923 m. sausio 14 dieną: Lietuvą tverdamas Dievas /Josios pusiau nedalino,/Bendros mūs girios ir pievos , /Bendrą sudarom šeimyną<…>./Broliai, ko žiūrite ?!/Vieną teturite/Lietuvą,brangią Tėvynę<…>./Lygiai Mažojoje,lygiai Didžiojoje,/Mūs Ją tegina krūtinė <…>.

Vilnius,2018 m. lapkričio 20d.

www.voruta.lt

www.voruta.lt

Kristijono Donelaičio draugija

Mažosios Lietuvos reikalų taryba

Lietuvos Respublikos Seimo Lituanistikos tradicijų ir

paveldo įprasminimo komisija

Rašytojų klubas

2018 m. lapkričio 30 d. 16.00 val.

kviečiame į Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto 100-mečio iškilmingą minėjimą

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje,

Pamėnkalnio g.13, Vilnius

Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto 100-mečio iškilmingo minėjimo programa:

• Sveikinimo žodžiai;
• Istorinė Tilžės Akto esmė – Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas ŠILAS;
• Mažoji Lietuva pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos akiratyje – mokslotyros istorikas dr. Algimantas LIEKIS;
• Mažosios Lietuvos (Tilžės) Akto lūkesčiai, rezultatai ir įpareigojimai – Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras SKAMAROČIUS;
• Kristijono Donelaičio medalių „Širdings brolau“ įteikimas;
• Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblio KANKLELIAI (meno vadovė Daiva ČIČINSKIENĖ), Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos vokalo klasės atlikėjų (mokytoja Regina ŠILINSKAITĖ-BURAKAUSKIENĖ, koncertmeisterė Rasa MALIKĖNIENĖ) ir akordeonininko Ugniaus PETRAUSKO pasirodymai.

      Vakaro programą ves Birutė KURGONIENĖ

Renginį iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Pagėgių savivaldybės kultūros centro jaunimo teatro studija „Aidas“ (vadovė – Danutė Bardauskienė) atlieka literatūrinę kompoziciją pagal Vydūną 

Iš viso matyti, kad tauta teišlieka,

kada yra joje dvasinės ir doros gyvybės.

Jeigu ta auginama ir tvirtinama.

                                          Vydūnas

Sonata NOGNIENĖ, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos metodininkė-skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė pakvietė kraštiečius ir miesto svečius į rašytojo, filosofo, kultūros veikėjo, švietėjo Vydūno gyvenimo ir kūrybos vakarą „Mažoji Lietuva – Vydūno šviesoje“. Renginys pradėtas vydūniška gaida – Vitalijos Brazaitienės vadovaujamo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ drauge su renginio dalyviais ir žiūrovais sugiedota Vydūno „Lietuvių giesme“. Įtaigiai ir vaizdingai atliekama literatūrine kompozicija pagal Vydūną „Pražydinkime savyje tai, kas nepragaišta“ susirinkusiuosius žavėjo Pagėgių savivaldybės kultūros centro jaunimo teatro studija „Aidas“ (vadovė – Danutė Bardauskienė). L. e. Vydūno viešosios bibliotekos direktorės pareigas Ramutė Vaitkuvienė pristatė renginyje besisvečiavusius žymius mokslo, raštijos, kultūros veikėjus iš Karaliaučiaus, Vilniaus, Tauragės, Šilutės ir kt. Ji pasidžiaugė 2018 m. bibliotekai tekusia ypatinga garbe – suteikta teise vadintis Vydūno vardo biblioteka ir trumpai apžvelgė Vydūno idėjų reikšmingumą, šio šviesuolio filosofinio, kultūrinio, literatūrinio, publicistinio palikimo svarbą tautos istorinės atminties išsaugojimui bei vertybinių nuostatų formavimui. 2018-ieji metai ypatingi Lietuvai  ne tik Vydūno metais – visa Lietuva šiemet švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį bei Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto pasirašymo šimtmetį.

Pristatydama bibliotekos erdves puošusią Kintų Vydūno kultūros centro parengtą fotografijos darbų parodą „Vydūno portretai“, atvaizduojančią Vydūną nuo ankstyvos jaunystės iki žilos senatvės, šios įstaigos direktorė Rita Tarvydienė akcentavo, jog Vydūnas didelį dėmesį teikė vis kitoniškam savęs pateikimui fotografijose. Šio šviesuolio giliu įsitikinimu, fotografijos tikslas – kuo išraiškingiau atspindėti žmogaus esybę, fiksuojant ne tik veidą, bet ir rankas. Šios nuostatos perteiktos ir pristatytoje ekspozicijoje. Ritos Tarvydienės skaityto virtualaus, gausiai autentiškomis fotografijomis iliustruoto pranešimo „Vydūno – dramaturgo ir režisieriaus –  kūrybinio gyvenimo keliais“ metu pristatyti Vydūno sukurti ir išleisti įvairiažanriai kūriniai: dramos, komedijos, tragedijos, misterijos, poemos, pasakos, vaidinimai ir kt. Savo veikaluose jis perteikė kalbos, kaip iš kartos į kartą perduodamos vienos iš pagrindinių žmogaus vertybių svarbą tautai ir valstybei. Pabrėžta, jog visa šio kūrėjo draminės veiklos, persmelktos tuometinių lietuvių tautos problemų simbolika, trukmė siekė net 40 metų. Ši informatyvi paskaita palydėta viešnios Ritos Tarvydienės pacituotais Vydūno žodžiais „Paminklų man nestatykit – aš viską parašiau, tik sugebėkit tuo naudotis“.

Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblio „Tyklė“ muzikinis pasirodymas

Bandonijos ir kanklių skambesio fone, Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“ atliko Mažojoje Lietuvoje ir visoje šalyje žymių kultūros, raštijos, spaudos darbuotojų surinktas, užrašytas ar sukurtas senąsias lietuvių dainas. Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, atliepdamas į vydūniškąją renginio temą, pasidžiaugė gražia, prasminga sukaktimi – šiemet sukanka 30 metų, kai, Vydūno sentencijų paskatintas, prasidėjo Karaliaučiaus lietuvių vienybės kelias. Kraštotyrininkas, publicistas, dainininkas, bandonininkas-virtuozas, Tauragės Garbės pilietis Albinas Juozapas Batavičius pagerbė Pagėgių savivaldybės Vydūno viešąją biblioteką ir jos skaitytojus padovanodamas savo autorinių knygų.

Parodą „Vydūno portretai“ pristato ir pranešimą „Vydūno – dramaturgo ir režisieriaus – kūrybinio gyvenimo keliais“ skaito Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė

Tardamas padėkos žodį svečiams, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis teigė, jog šis Mažosios Lietuvos ir visos šalies istorijos gijomis apipintas vakaras tapo iškilia Tilžės akto šimtmečio šventinio minėjimo Pagėgiuose pradžia. Bibliotekos vadovė Ramutė Vaitkuvienė artėjančių didžiųjų metų švenčių proga visiems susirinkusiesiems dovanojo gražiausių palinkėjimų puokštę.

Pagėgiškių ir svečių bendra nuotrauka atminčiai

Už nepamirštamas vakaro akimirkas Ritai Tarvydienei, ansamblio „Tyklė“ bei jaunimo teatro studijos „Aidas“ nariams dėkota simbolinėmis dovanomis. Gardžiuojantis karštos arbatos puodeliu, pokalbiai apie Vydūno asmenybės neštą šviesą, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo reikšmę bei Mažosios Lietuvos paveldo puoselėjimo svarbą netilo dar ilgai ilgai…

Ingrida JOKŠIENĖ, vyriausioji specialistė

Tauta gyva, kol mena, kol gerbia, įprasmina. Tautos didžiavyrių nuopelnai, darbai, nulėmę valstybės tėkmę, išlikimą, tapatumą mus įkvepia, orientuoja, įpareigoja. Leidžia būti unikaliais, su savo autentišku tautos veidu tautų vandenyne ir didele viltim, kad dar būsim, kaip tauta dar neišnyksim.

Tokioms mintims ir nuteikė Pagėgių meno ir sporto mokyklos mokinių choro patriotinės dainos bei garbūs svečiai, kurie sveikino pagėgiškius, miesto svečius ir visą Mažąją Lietuvą ypatingo Tilžės Akto 100 – mečio jubiliejaus proga ne bet kur, o pačioje Mažosios Lietuvos širdyje, Pagėgiuose, mieste, kurio savivaldybės teritorija vientisai ir nedalomai priklauso Mažajai Lietuvai.

Iškilmės prasidėjo paminklinio ženklo atidengimu Lietuvos savanoriams, Pagėgių žemės sūnums, kovojusiems už lietuvybę ir Lietuvos suvienijimą Vyčio Kryžiaus kavalieriui Jonui Šimkui ir eiliniam Jurgiui Civinskui. Prisiminti tautos garbingų vyrų veiklą, jų asmeninio gyvenimo pavyzdį, paveikusį lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateitį, kryptį, būti garbingais tos atminties saugotojais ir tęsėjais kvietė sveikinę ir paminklinį ženklą atidengę Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas, dukart Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius pulkininkas leitenantas Gintaras Korizna. Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška dėkojo pagėgiškiams už pagarbą savo krašto praeičiai, o paminklinį ženklą pašventinęs Lietuvos evangelikų-liuteronų vyskupas, Jo Ekscelencija Mindaugas Sabutis priminė visiems bendražmogišką pareigą – būti atsakingais prieš Dievą ir vienas kitą.

Tylos minutę už visus žuvusius dėl Lietuvos laisvės sudraskė pagarbos salvės: pirmoji – už tądien įamžintus Joną Šimkų ir Jurgį Civinską, antroji – už Mažąją Lietuvą, trečioji buvo skirta Tėvynei Lietuvai. Edukacines salves atliko Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, vadovaujami kuopos vado Sauliaus Slavinsko. Po įsiamžinimo nuotraukose, visus susirinkusiuosius eisenai pakvietė šauliai, eisenai vadovavo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio šaulių 7-os rinktinės vadas, atsargos majoras Kęstutis Bauža. Žingsnių tempą diktavo Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų orkestro būgnininkai. Darniu žingsniu eiseną papuošė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės pareigūnai. Skaisčios žiemos saulės nušviestą eiseną puošė tautinė trispalvė, Mažosios Lietuvos, šaulių sąjungos, Pagėgių savivaldybės vėliavos ir visų einančiųjų besišypsantys veidai. Visi jautėsi vieningi, vienos didelės Žemės vaikai ir turbūt tokiomis akimirkomis lemta suvokti vienybės, bendrystės, tikėjimo ir pasitikėjimo savo Valstybe idėjas, pritarti joms ir didžiuotis.

Pagėgių miesto parke, prie skulptoriaus Stepono Juškos skulptūros, kur didžioji Lietuva tarsi kūdikį glaudžia mažąją, gausiai susirinkusieji turėjo galimybę vėl ir vėl suvokti tų 24-ių protingų politikų, visuomenės veikėjų ryžtą ir norą vienyti ne tik istorines Lietuvos žemes, bet ir priglausti tą teritoriškai mažą, bet didžią savo dalį dvasine prasme. Tą dalį, kuri dovanojo knygnešių pečiais išnešiotą lietuvišką kalbą, raštą, literatūros ir gramatikos šviesą, tautinį kostiumą, ūkio modernumą ir lietuvybę apskritai. Sveikinimo žodį tarė Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, su kuriuo šventėn į Pagėgius sugužėjo didelis būrys lietuvių iš Karaliaučiaus krašto.

Na o kultūros centre visų sušalusių laukė ypatinga Jono Šimkaus gyvenimo veiklos ir kovos už lietuvybę paroda, kuriai eksponatus paskolino Jono Šimkaus giminaičiai ir įstabus Lietuvos kariuomenės Jūrų laivyno orkestro, vadovaujamo maestro Egidijaus Mikniaus koncertas su trankia muzika, maršais ir tik Pagėgiams skirtomis populiarių dainų improvizacijomis. Šiltai įsitaisę, susirinkusieji apturėjo visą puokštę smagių staigmenų ir džiugių įvykių.

Kaip žinia, kasdienybė kupina kasdienių, smulkių darbų, kurie atrodytų yra tiesiog pareiga ir darbas. Bijome kartais patikėti, kad dirbame ir didelius darbus jai – Lietuvai ir kad nuo jautraus, pagarbaus požiūrio į vieną ar kitą dalyką gimsta istorija. Ši Tilžės akto 100-mečio ir savanorių įamžinimo diena – darnaus, sutelkto darbo rezultatas, todėl pirmiausia buvo prisiminta Pagėgių savivaldybės mero Virginijaus Komskis potvarkiu dar prieš du metus sudaryta darbo grupė savanorių įamžinimui. Ją sudarė Meras, administracijos direktorė Dainora Butvydienė, savanorių įamžinimo iniciatorius, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje valdybos narys Ernestas Lukoševičius, Lietuvos šaulių sąjungos V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius, Lietuvos šaulių sąjungos Kęstučio šaulių 7-os rinktinės vadas atsargos majoras Kęstutis Bauža, enciklopedijos „Lietuvos karžygiai“ sudarytojas, savanorių įamžinimo entuziastas, įamžinimo ženklų autorius Vilius Kavaliauskas, Pagėgių savivaldybės kultūros centro direktorė Svetlana Jašinskienė, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, Pagėgių savivaldybės mero patarėja Rita Vidraitė, Pagėgių savivaldybės vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė, Kentrių kaimo bendruomenės pirmininkas Romualdas Mančas, nevyriausybinių organizacijų koordinatorius Edmundas Incius ir Klaipėdos universiteto teatro katedros docentas, savanorio Jono Šimkaus sūnėnas Gediminas Šimkus. Šis žmogus visą savo gyvenimą paskyrė tvirtų lietuvininkų tėvo Mikelio ir dėdės Jono gyvenimo ir veiklos įamžinimui, įprasminimui, tačiau šios dienos nesulaukė. Pagėgiuose gegužę įvykęs darbo grupės posėdis p. Gediminui buvo paskutinis, liga pasiglemžė jį po keleto mėnesių, o Tilžės akto dieną visi susirinkę jo atminimui galėjome dovanoti tik minutę tylos.

Nepalikęs abejingų ir sujaudinęs momentas buvo su Beatričės Grincevičiūtės atliekama daina „Tykiai tykiai Nemunėlis teka…“ pagarbiai įnešta Amžinoji Rambyno kalno knyga, kurioje tądien pasirašė visi garbūs svečiai – konferencijoje pranešimus skaitę Algirdas Matulevičius, Gedimino Šimkaus duktė Rasa Šimkutė, Dr. Milda Janiūnaitė, Liudvika Burzdžiuvienė, Sigitas Šamborskis. Savo mintis ir linkėjimus Mažajai Lietuvai knygoje suguldė kiti garbūs svečiai, šventėje dalyvavę Jono Šimkaus giminės, šauliai, politikai, Karaliaučiaus krašto lietuviai ir visi kiti pageidavę.

Konferencijos metu pagėgiškiai turėjo galimybę pamatyti Lietuvoje dar nedemonstruotą, LRT studijoje sukurtą filmą „Lūkesčių metai. Tilžės aktas“. Šventės organizatoriams pavyko sujungti Mažosios Lietuvos Tilžės akto 100-metį švenčiančią Šilutę ir Pagėgius. Teletilto metu vieni kitą pasveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir Šilutės rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Bekeris. Apsikeista smagiomis frazėmis, mažlietuviškais žodžiais ir Mažosios Lietuvos vienybės pajautimu.

Akį malonino ir klausą džiugino pagėgiškių mylimas Petras Venclovas ir etnologė Daiva Meškauskaitė parodę, apdainavę Vydūną poezijos impresijoje. Vakarą vainikavo Tilžės akto 100-mečio medalių už darbą Mažosios Lietuvos vardan įteikimas labiausiai to nusipelniusiems.

Graži diena, puošnus renginys jau tapo istorija, tačiau būtinybės ją prisiminti suvokimas išliks ilgam ir taps gražiu įrašu ateities pagėgiškiui, nes Tilžės Aktas kviečia ir įpareigoja.

Astos Andrulienės nuotr.

Emilija Algaudė Bukontienė. Romualdo Vaitkaus nuotrauka

Emilija Algaudė BUKONTIENĖ, www.voruta.lt

Šiemet Lietuva mini ne tik atkurtos valstybės šimto metų jubiliejų, bet ir Tilžės akto šimtmetį, kai buvo priimta Mažosios Lietuvos tautinės tarybos Deklaracija dėl Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Ta proga Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Šamborskio iniciatyva Pagėgiuose organizuota konferencija, kurioje dalyvavo lietuviškos veiklos lyderiai, Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojai, lietuviškų ansamblių vadovai, gausus būrys svečių.

                      1998m. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą, kad lapkričio 30-oji yra Mažosios Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo diena. Šį įstatymą Dekretu patvirtino Prezidentas.

                      Konferencijos išvakarėse Pagėgių savivaldybės Vydūno bibliotekoje organizuotas baigiamasis Vydūno metų renginys. Apžiūrėjome Vydūno portretų parodą. Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė įdomiai kalbėjo apie Mažąją Lietuvą Vydūno šviesoje, dramaturgo ir režisieriaus kūrybinio gyvenimo kelią. Žiūrėjome Danutės Bardauskienės Jaunimo teatro studijos pasirodymą apie žymųjį filosofą, rašytoją, kultūros veikėją, išgirdome daugybę autentiškų Mažosios Lietuvos vietovardžių pavadinimų. Koncertavo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“, vadovaujamas Vitalijos Brazaitienės.

                      Kitą dieną konferencijos dalyviai, vietos gyventojai rinkosi Geležinkelio gatvėje, kur vyko paminklinio ženklo, skirto Lietuvos savanoriams, atidengimo ceremoniją. Buvo įamžintas Lietuvos savanorio, kariškio, mažlietuvių išeivijos atstovo Jono Šimkaus ir savanorio iš Panemunės miestelio Jurgio Civinsko atminimas. Dalyvavo Lietuvos karinio jūrų laivyno pučiamųjų orkestras, šaulių sąjungos nariai, pasieniečiai, Pagėgių savivaldos atstovai. Kalbėjo Lietuvos Respublikos Seimo narys Ričardas Juška, pulkininkas leitenantas, Vyčio kryžiaus kavalierius Gintaras Koryzna, evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, prisimintos savanorių kovos, iššautos atminties salvės.

                      Iškilminga Šaulių sąjungos narių ir susirinkusiųjų eisena patraukė į miesto parką prie skulptūros, skirtos Mažosios Lietuvos susijungimui su Didžiąja Lietuva.

                      Pagėgių kultūros centro fojė pristatyta paroda „Mažosios Lietuvos sūnūs, Vyties kryžiaus kavalierius Jonas Šimkus“, kurią parengė Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė. Sugiedoti himnai „Tautiška giesmė“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Karaliaučiaus lietuvių himnas“ (autorė Rūta Daujotaitė Leonova), grojo Lietuvos karinio jūrų laivyno pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Egidijaus Mikniaus. Įnešamos Lietuvos Respublikos ir Mažosios Lietuvos vėliavos. Susirinkusius sveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis ir dėkojo darbo grupei, Karaliaučiaus bendruomenės pirmininkui Sigitui Šamborkskiui, įamžinant savanorių atminimą, didžiuojasi, kad yra toks regionas, turintis savo rūbą ir savo veidą.

                      Konferenciją vedė Pagėgių savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Joškienė ir Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė.

                      Pagrindinį pranešimą „Tilžės aktas –  Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracija (Šimtmečiui paminėti: 1918-2018)“ – skaitė dr. enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos žinovas Algirdas Matulevičius. Pranešėjas supažindino su mažlietuvių atsiskyrimo nuo Vokietijos imperijos ir Prūsijos karalystės ištakomis, geopolitine padėtimi po Didžiojo karo, lietuvininkų valdžia – Mažosios Lietuvos tautine taryba, valstybinės reikšmės Aktu.

                      Lietuvininkai 19a. pab. – 20a. pr. buvo blogesnėje nei vokiečiai socialinėje, ekonominėje, teisinėje, religinėje, kultūrinėje padėtyje. Didžiosios Lietuvos lietuviai buvo pavergti Rusijos imperinės valdžios visose gyvenimo srityse. Lietuvininkai turėjo tam tikrą kultūrinę autonomiją, vyko jų tautinis kultūrinis sąjūdis, Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiami žurnalai. Lietuvių tautos patriarchui Jonui Basanavičiui buvo kilusi idėja siekti lietuvių tautai laisvės. Martynas Jankus 19a. antrojoje pusėje pareiškė, kad Mažoji Lietuva norėtų būti suvienyta su Didžiąja Lietuva.

                      Baigiantis Didžiajam karui JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas Kongrese paskelbė 14-os punktų tautų apsisprendimo Deklaraciją: užbaigti Europoje kruvinąjį karą ir užtikrinti pasaulyje taiką. Europoje ėmė formuotis tautinės valstybės. Kol Didžioji Lietuva buvo carinės Rusijos pavergta, tol lietuvininkai neketino jungtis su savo tautiečiais. Kai Lietuvos Taryba (20 narių) paskelbė Vasario 16-osios Aktą, tapo galimas glaudesnis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas, juos jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas.

                      1918m. kovo 13-14d. Amerikos lietuvių seimas Čikagoje priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Tarp lietuvininkų kilo tautinio išsivadavimo sąjūdis. Lietuvių ir vokiečių kalbomis išleistas Pašaukimas lietuvininkams: „Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!“ Jame rašoma: „Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia – toks turi būti reikalavimas. Tad lietuviška giminė, lietuviška kalba ir lietuviška garbė amžinai gyvuos. Lietuva ant visados tarp palaimos ir bėdos“. Tilžėje susirinkę lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai ir Tautinės komisijos nariai sudarė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą, kuri pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT). Jos pirmininku išrinktas Prūsijos landtago deputatas, evangelikų liuteronų kunigas dr. Vilius Gaigalaitis.

                      Lapkričio 30 diena – viena reikšmingiausių, svarbiausių Mažosios Lietuvos istorijoje. Tilžėje susirinkę 24 MLTT nariai paskelbė atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo prie lietuvių tautos kamieno – prie Lietuvos valstybės Deklaraciją, kitaip Tilžės aktą. Kaip ir Vasario 16-osios Aktas, jo tekstas trumpas, bet politiškai ir tautiškai prasmingas. Tai testamentas, turintis teisinę galią, istorinę reikšmę dabarčiai. Reikalaujama Mažąją Lietuvą priglausti prie lietuvių tautos kamieno – Didžiosios Lietuvos, jau atkūrusios savo valstybę.

                      Ši lietuvių tautos valios išreiškimą dar reikėjo įgyvendinti praktiškai, tai buvo itin sudėtinga. Lietuvos Respublikos delegacija įteikė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui, Užsienio reikalų ministrui G. Clemenceau Memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos valstybei. Lietuvos Respublikos delegacija laiške sąjungininkų (Antantės šalių) kariuomenės vyriausiajam prancūzų maršalui F. Fochui prašė atiduoti Nemuno žemupį su Klaipėdos uostu.

                      Pagal taikos sutartį nuo Vokietijos ir jos Rytų Prūsijos provincijos atskirta tik lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis, pavadinta Klaipėdos kraštu, vienintelis Lietuvos išėjimas į Baltijos jūrą. Tačiau Antantės blokas Klaipėdos kraštą pavedė administruoti Prancūzijai, kuri buvo Lenkijos sąjungininkė ir gynėja. Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą, ypač į uostą. Tuo buvo nepatenkinti ne tik krašto lietuvininkai ir vokiečiai, bet ir pati Vokietija, Todėl vyko smarki diplomatinė kova.

                      1922m. gruodžio 22d. iš MLTT narių sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas jo pirmininkas Martynas Jankus buvo vienas sukilimo Klaipėdos krašte organizatorių ir koordinatorių. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona sukilimo išvakarėse rašė: „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jokiu būdu priimtas. Tad Dievui padedant ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia.“

                      1923m. sausio 7d. Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas Atsišaukime į pagalbą pakvietė Lietuvos šaulius. Tai buvo oficialus pretekstas į Klaipėdos kraštą pasiųsti šaulius ir civiliais drabužiais perrengtus Lietuvos kariuomenės kariškius savanorius. Sukilo ir aktyviausieji lietuviai (kovėsi ir lakūnas kapitonas Steponas Darius).

                      Sausio 9d. Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė Manifestą, kad vokiškoji Klaipėdos Direktorija (vykdomoji valdžia) paleidžiama, o krašto valdžia perima VMLGK. Po laimėto 1923m. sausio 10-15d. vykusio sukilimo prieš Prancūzijos okupaciją ir po VMLGK sušaukto Šilutės seimo, kur dalyvavo net 120 delegatų, Deklaracijos, kuria išreikštas Klaipėdos krašto gyventojų noras susijungti su lietuvių tautos kamienu. Klaipėdos kraštas vėliau autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės. Teisiškai tai padaryta pagal Klaipėdos krašto Konvenciją. Remiantis jos priedu – Klaipėdos krašto statutu Klaipėdos krašte nustatyta autonomijos jurisdikcija. Taip mažlietuvių ir didžlietuvių pastangomis šiaurinė Mažos Lietuvos dalis susijungė su atkurtos Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas, deja, liko Vokietijos sudėtyje. M. Jankus rašė:

                      Valdė mus kryžeiviai, lenkai,

                      Valdė mus visokie stonai.

                      Šiandien viršus mūsų rankose,

                      Šiandien mes lietuviai ponai.

                      Taip apie Klaipėdos sukilimą, Tilžės aktą ir jo reikšmę kalbėjo dr. A. Matulevičius.

                      Pagėgių krašto Garbės pilietis, Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjas dr. Martynas Purvinas pažymėjo, kad lapkričio 30-oji – ypatinga diena, neveltui ji švenčiama Pagėgiuose, kurie buvo laikomi Tilžės priemiesčiu. Dr. M. Purvinas dėkojo organizatoriams, pagerbusiems Tilžės akto šimtmetį.

                      Rasos Šimkutės, majoro Jono Šimkaus giminaitės, pranešimo tema – „Lietuvininko tvirtybė. Majorą Joną Šimkų prisimenant“. P. Rasa papasakojo apie J. Šimkaus gyvenimą ir veiklą. Jis gimė Tilžės apskrityje Vydutaičių kaime, mirė Detroite (JAV). Tarnavo vokiečių kariuomenėje, vėliau stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, gavo leitenanto laipsnį. Dalyvavo LR Nepriklausomybės kovose su lenkais ir bolševikais. Į atsargą išėjo, turėdamas majoro laipsnį. 1944m. pasitraukė į Vokietiją, po penkerių metų išvyko į Detroitą. Veikė lietuvių šaulių sąjungoje, prisidėjo prie evangelikų liuteronų veiklos. Apdovanotas LR Vyties kryžiaus, Gedimino ordinais, medaliais.

                      Pranešėja susirinkusiųjų Šimkų giminės vardu padėkojo Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdybos nariui Ernestui Lukoševičiui ir visiems, prisidėjusiems prie J. Šimkaus ir J. Civinsko atminimo įamžinimo.

                      Dr. Milda Janiūnaitė kalbėjo apie Jurgį Gerulį, mokslininką, garsųjį pasaulio baltistą, gimusį Ragainės apskrityje, Jogauduose. Studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose, apsigynė daktaro disertaciją apie prūsiškus Sembos vietovardžius, Kaune išleido M. Mažvydo raštus. Tai Karaliaučiaus universiteto profesorius, rektorius. Kaip žmogus prieštaringa, tragiško likimo asmenybė, dalyvavo abiejuose pasauliniuose karuose.

                      Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis sakė, kad šie metai ne tik Tilžės akto šimtmetis, Vydūno metai, bet ir Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės 30-metis. Pirmininkas prisiminė lietuviškos veiklos ištakas Karaliaučiaus krašte, kai buvo organizuota pirmoji lietuviška vakaronė, išaugusi į Vydūno draugiją, surengta Vydūno šventė, steigiami lietuvių kalbos būreliai, lietuvių folkloro ansambliai, vaikų ir jaunimo stovyklos, surašinėjami krašto lietuviai, išleisti pirmieji laikraščiai, rengiamos lietuvių kultūros šventės, pradėjo veikti lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvai, sekmadieninės mokyklos. P. Sigitas palietė ir aktualias problemas: krašte mažėja lietuvių, neįsteigta lietuviška mokykla, kai kuriose mokyklose neleidžiama vesti lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų. Pirmininkas kritikavo tautiečių pasyvumą ginant lietuvių kalbos teises, tėvai neišmoko savo vaikų gimtosios kalbos. Jis pasidžiaugė, kad srityje ~800 vaikų mokosi lietuvių kalbos, veikia vasaros stovyklos, meno saviveiklos kolektyvai dalyvauja Lietuvoje dainų šventėse. Pranešėjas padėkojo likimui, kad suvedė su šiuo kraštu. Tylos minute buvo pagerbti mirusieji šio krašto mokytojai.

                      Konferencijos metu vyko šventinis teletiltas tarp Tilžės akto šimtmečio paminėjimo Pagėgiuose ir Šilutėje.

                      Aktorius Petras Venclovas ir etnologė dr. Daiva Šeškauskaitė atliko poetinę impesiją, skirtą Vydūno 150-osioms gimimo metinėms.

                      Žiūrėjome dokumentinius filmus „Tilžės aktas“, „Lūkesčių metai“, „Tilžės šventė“, „Donelaitis“.

                      Mažosios Lietuvos lietuvybės puoselėtojams buvo įteikti Tilžės akto šimtmečiui sukurti atminimo medaliai.

                      Apie lietuvybės puoselėjimą kalbėjo Karaliaučiaus krašto katalikų bažnyčios kunigas kanauninkas Anupras Gauronskis ir padėkojo už gautą apdovanojimą.

                      Kitą dieną Pagėgiuose Šv. Kryžiaus bažnyčioje buvo aukojamo Šv. Mišios už Mažąją Lietuvą.

                      Prienų rajono Želkūnų bendruomenės centro mėgėjų teatras „Veidrodis“ (vadovas Jonas Grabauskas) konferencijos dalyviams parodė Vydūno komediją „Numanė“, kurioje atsispindi lietuvių ir vokiečių santykiai, kritikuojamas lietuvių nutautėjimas.

                      Koncertavo Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė), Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos ansamblis „Alna“ (vadovas Vytautas Batvinskas), Tilžės Vydūno draugijos ansamblis „Birutė“ (vadovas Kazimieras Kavolis), Tilžės Birutės draugijos ansamblis „Tilzita“ (vadovė Eugenija Jucienė), Karaliaučiaus L. Rėzos lietuvių draugijos ansambliai „Penki vaikee“ ir „Gabija“ (vadovas Algirdas Karmilavičius), Raudondvario kultūros centro folkloro ansamblis „Piliarožė“ (vadovas Vilius Marma). Vydūno giesmes giedojo Kauno giedotojų grupė „Kadujo“ (vadovė etnologė dr. Laura Lukenskienė).

                      Projektą rėmė Pagėgių savivaldybės administracija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos šaulių sąjunga išeivijoje, Mažosios Lietuvos fondas ir draugija Čikagoje, „Draugo“ laikraščio redakcinė kolegija. Vakaronėje „Senojoje girioje“ vakarą vedė Klaipėdos grupė „Chemija“.

                      Ačiū pagrindiniam renginio organizatoriui, nestokojančiam kūrybiškumo ir organizuotumo, Sigitui Šamborskiui, kad galėjome pabendrauti, praplėsti savo akiratį, plačiau sužinoti apie Mažąją Lietuvą, jos istoriją ir įžymius visuomenės veikėjus, Ačiū pagėgiškiams, merui Virginijui Komskiui, kuris visas konferencijos dienas buvo su mumis, už šiltą, nuoširdų priėmimą, koncerto dalyviams ir visiems prisidėjusiems prie sklandaus konferencijos darbo.

Į Pagėgių Valstybinės bibliotekos kiemelį užsukę šventės lankytojai domisi bibliotekininkystės ir knygnešystės tradicijomis Pagėgių krašte. Astos Andrulienės nuotraukos

www.voruta.lt

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė jau antrus metus dalyvavo Pagėgių savivaldybės kultūros centro organizuotame kalėdiniame Žąsų turguje Mažojoje Lietuvoje, atlikdama išskirtinai šiam renginiui parengtą teatralizuotą šviečiamąją-kultūrinę programą „Bibliotekininkystės ir knygnešystės istorijos gijos Pagėgių krašte“.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė su Tauragės kabelinės televizijos reportere Rūta Karmazinaite (iš dešinės antra).

Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje madingomis aprangos detalėmis ir aksesuarais pasipuošusios bibliotekininkės pasitiko turgaus lankytojus kviesdamos juos bent akimirkai sugrįžti į XX-ąjį amžių: apsilankyti pirmojoje 1937 m. Pagėgiuose atidarytoje Klaipėdos krašto Valstybinėje bibliotekoje ir „gyvai“ prisiliesti prie šio laikmečio spaudos, kultūros, raštijos lobyno. Norintieji tapti šios istorinės bibliotekos skaitytojais bei pasiskolinti į namus knygą su mažlietuviškai užrašytu palinkėjimu viduje, Žąsų turgaus lankytojai registravosi pasirašydami rankų darbo plunksna-pendzeliu (plunksnakočiu iš žąsies plunksnos) ir palikdami štempelį (piršto antspaudą) kontrolknygėje (inventorinėje knygoje).

Artėjant didžiausioms metų šventėms, Pagėgių Valstybinėje bibliotekoje buvo galima įsigyti naujų pyvelių (knygelių vaikams) ir suaugusiems skirtų leidinių, knygų ciekių su kalendra (knygų skirtukų su kalendoriumi), plunksnų-pendzelių (plunksnakočių iš žąsies plunksnų), Vydūno cukierkų (saldainių) ir kolytų (maišelių) su Vydūno sentencijomis dovanėlėms sudėti. Itin daug turgaus svetelių dėmesio sulaukė unikali galimybė parašyti kalėdinę gromatėlę (laiškelį) arba turguje skambėjusią mažlietuvišką šnektą įamžinti popieriuje, tekstus renkant autentiška XX-ojo amžiaus spausdinimo mašinėle.

Į bibliotekos kontrolknygę pasirašo etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja, visuomenės veikėja Zita Kelmickaitė

Knygų puslapiai šlamėjo, Pagėgių Valstybinės bibliotekos lankytojų bei skaitytojų gretos nepaliaujamai gausėjo, lietuvininkų tarmės žodžiai aidėjo, šypsenos neapleido Žąsų turgaus lankytojų veidų ir pakili nuotaika visus lydėjo…

Visi dalyviai pakviesti įsiamžinti bendrai nuotraukai atminčiai

Sonata Nognienė

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos

metodininkė – skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja

S.Šamborskio nuotraukoje: Pilkalnio (Dobrovolsko) vaikų ir jaunimo lietuvių folkloro ansamblis „Malūnėlis“, vadovai Alma Balaikaitė Janvariova ir Jonas Asakavičius

Sigitas ŠAMBORSKIS, VšĮ Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės vadovas, Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas exile, www.voruta.lt

Tautos Fondas jau 25 metus remia Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities lietuviškas mokyklėles, vaikų ir jaunimo meno kolektyvus bei jų mokytojus ir vadovus. Lietuvybės išsaugojimo  ir puoselėjimo darbai jau neįsivaizduojami be nuolatinio Tautos Fondo dėmesio ir paramos. Mums itin pasisekė, kad Tautos fondui JAV vadovauja tikri mūsų tautos Patriotai, o Tautos fondo atstovybėje Lietuvoje darbuojasi tokie mūsų tautos šviesuoliai kaip K. Donelaičio draugijos garbės pirmininkas Dr. Napoleonas Kitkauskas, etninių lietuvių žemių lietuvybės puoselėtojas Dr. Kazimieras Garšva ir nuoširdi mūsų talkininkė ponia Vida Lelkaitienė bei kiti nuoširdūs pagalbininkai.

                      Tautos Fondo pagalba itin reikšminga šiuo itin nepalankiu laikotarpiu, kai Karaliaučiaus sritis vis labiau izoliuojama nuo Europos ir pasaulio, o Kremlius eskaluoja itin nepalankią  Lietuvai aplinką. Mūsų tautos šviesuoliams kaskart vis sunkiau išvežti į Lietuvą srities lietuvių vaikų ir jaunimo kolektyvus, lietuvių organizacijas ir mokytojus spaudžia materialiniai nepritekliai.

                      Susilpnėjus Mažosios Lietuvos Lietuvių draugijos Čikagoje ir Mažosios Lietuvos fondo paramai, Tautos fondas perveda dalį lėšų iš šias mūsų bičiulių organizacijas JAV, kurios koordinuoja paramą Karaliaučiaus srities lituanistinėms mokykloms. Kita dalis skiriama tiesiogiai projektams. Taip pat negalime pamiršti Tautos fondo paramos Lietuvoje studijuojančiam jaunimui.

Tad, galime drąsiai teigti, kad Tautos fondas yra generalinis mūsų krašto lietuvybės rėmėjas.

                      Tautos Fondas remia Karaliaučiaus srities lietuvių mokyklėlių ir kolektyvų lietuvybės veiklą: lietuvių kalbos olimpiadą, vaikų ir jaunimo lietuviškos dainos konkursą „Skambėk, skambėk lietuviška dainele“, vaikų ir jaunimo kolektyvų išvykas į Lietuvos etnokultūrinius ir liaudies amatų kursus, stovyklas, folkloro festivalius, pažintines ekskursijas. Vien šiemet su Tautos Fondo parama, didelis būrys mūsų krašto vaikučių tobulinosi Kelmės ir Kintų etnomuzikavimo ir liaudies amatų kursuose, dalyvavo Kaune vykusiame tarptautiniame vaikų ir jaunimo folkloro festivalyje „Baltų raštai“, kituose itin svarbiuose lietuvybės puoselėjimo renginiuose.

                      Dėkodami mūsų pagalbininkams, tikimės ir ateityje sulaukti Tautos Fondo dėmesio ir paramos, o Fondo valdybos ir atstovybės šviesuoliams linkime kuo geriausios sėkmės ir sveikatos savo rankų ir širdžių pajėgas pašvenčiant vardan lietuvybės išsaugojimo.

www.voruta.lt

Sausio 15 d., antradienį, 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2 ) vyks Klaipėdos krašto dienai pažymėti skirtas renginys.

Jo metu bus pristatyta nauja knyga ir DVD filmas „Paskutinis, užvėręs vartus“, parengti pagal Juliaus Radtkės (Rotkio) (g. 1935 m. Žygaičių k., Tauragės apskr., dabar gyv. Ahause, Vokietijoje) rankraštį. Renginyje dalyvaus atsiminimų autorius, kiti garbūs svečiai.

Autobiografiniuose atsiminimuose vaiko ir jaunuolio akimis jautriai atskleidžiama karo bei pokario tikrovė, skaudūs išgyvenimai, patirti lageriuose, emigracijoje Vokietijoje. Pasakotojo talentu apdovanotas rankraščio autorius prisimena savo gimines – Vilenbrechtus, Rotkius, Paliokus, jaunystės draugus bei kaimynus.

Knygoje pasakojimai pateikti išsaugant autentiškumą, kalbos grynumą, pasakotojo toną, svetimybės ir tarminiai žodžiai paaiškinami žodynėlyje. Autorius vartoja etnografinius buities daiktų, darbo įrankių pavadinimus, kitus etnografinius terminus, kalbos išraiškingumą sustiprina mažybinės priesagos, būdingos Paprūsės ir Mažosios Lietuvos regiono gyventojams, atskleidžiančios savitą tarmės, stovinčios prie išnykimo slenksčio, grožį. J. Radtkės kalba jausminga, vartojama nemažai ištiktukų, jaustukų.

Pasakojimus papildo senos fotografijos, dokumentai, laiškai. Atskirame knygos skyriuje pristatomi J. Radtkės darbai, nuveikti Tėvynės labui išeivijoje bei Lietuvoje, po nepriklausomybės paskelbimo.

Lietuvai autorius padovanojo ryškiausius savo metalo plastikos darbus, kurie sukurti lietuviškų pasakų ir legendų temomis. Už surengtus labdaros projektus ir kitus nuopelnus Lietuvai prezidentas Valdas Adamkus 1998 m. J. Radtkei išimties tvarka suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę.

Donato Bielkausko filme „Paskutinis, užvėręs vartus“ iškeliamos ir pristatomos vertybinės nuostatos, paskatinusios J. Radtkę rašyti dienoraštį.

Pirmoji dalis sukurta pagal rankraštį ir nuotraukas iš šeimos bei giminės albumų. Kūrybos braižas pristatomas 2-je dalyje. Filmo moto – skausmas ir išsiskyrimas nenugali prisirišimo bei meilės.

Tikintieji 1947 metų vasarą Kaitinių namo kieme. Paties namo galas – kairėje. Šaltinis: Hans Kaitinnis (Hamburg), Christen in Schmelz 1947, Memeller Dampfboot, 2008 m. vasario 20 d. Nr. 2 , 21 pusl., memel.klavb.lt

Aleksandras SAKAS, Klaipėda, www.voruta.lt

Nemuno 6-tasis skersgatvis Klaipėdoje, vėliau pervardintas Šešupės gatve, savo pavadinimą paveldėjo iš prieškario laikų, kai jis buvo vadinamas 6-tuoju Malūnų skersgatviu arba tiesiog 6-tuoju skersgatviu. Tuomet ši gatvelė, kaip ir kelios gretimos, turėjusios skersgatvio vardą, jungė Nemuno (buv. Malūnų – Mühlenstraße) ir Minijos (buv. Malūnų vartų – Mühlentorstraße) gatves.

Klaipėdos adresų ir telefonų knygos rodo šioje gatvėje tebuvus tris namus. Aptarsime 6-tojo Malūnų skersgatvio namą Nr. 1, pokariu ilgesnį laiką vadintą Kaitinių namu.

Kas ir kada Kaitinių namą pastatė, neaišku. Jo adresas ir savininkas (Ch. Glasze) pirmą kartą paskelbti 1909 metų adresų knygoje. 1926 metų Klaipėdos telefonų knygoje šio namo savininku įvardintas Martynas Grigolaitis (Martin Grigoleit).

1935 metų Klaipėdos telefonų knygoje tarp šio namo gyventojų jau randame ir Mikelį Kaitinį (1931 metais jo ten dar nebuvo).

Mikelis Kaitinis (Michel Kaitinnis,1850.10.03 Lūžuose, Klaipėdos aps. – 1938.04.20 Smeltėje), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, klimkiškis sakytojas. Su kitais įkūrė Lietuvišką konservatyvų skyrimo draugystę, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Platino lietuvišką spaudą, rinko parašus peticijoms Prūsijos valdžiai, kad mokyklose lietuviams būtų dėstoma gimtąja kalba, pasisakydavo lietuvių susirinkimuose (MLE, 2000, 694). Savo lėšomis leido ir pardavinėjo A. Bruožio knygą “Prūsų lietuvei” (1906). Lietuvišką nusistatymą bandė derinti su lojalumu kaizerinei valdžiai. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje, 2006).

Su Mikeliu Kaitiniu name Nr. 1 gyveno ir jo sūnūs Jonas (Johann) ir Jurgis (Georg), 1935 metais telefonų knygoje įvardinti ūkininkais. 1938 metais Mikelis Kaitinis mirė. Pagal 1942 metų Klaipėdos telefonų knygą Jonas Kaitinis tapo namo Nr. 1 savininku, jo brolio Jurgio gyventojų sąraše nebėra. Tuo tarpu buvęs savininkas Martynas Grigolaitis nurodomas gretimo namo – Nr. 1a – savininku. Ankstesnėse telefonų knygose namo tokiu adresu nebuvo. Galbūt, toks adresas tuomet buvo suteiktas pastatui namo Nr. 1 kieme.

Jonas Kaitinis su šeima (žmona ir sūnumis Herbertu ir Hansu) karo pabaigoje per klaipėdiškių evakuaciją atsidūrė Rytprūsiuose, ant Baltijos kranto esančiame Großkuhren (liet. Didieji Kuršiai, dab. Primorjė) miestelyje. Karui pasibaigus tėvas Kaitinis su sūnumi Hansu per Tilžę (ir, pasak Hanso, per Tauragės lagerį) 1945 metų birželį grįžo į savo namus Klaipėdoje, 6-ajame Malūnų skersgatvyje. Sodybą rado ištuštintą ir apardytą, bet nesugriautą. Kaitinienė su sūnumi Herbertu namus pasiekė vėliau, 1945 metų gruodį.

Pokariu namų numeracijos tvarkai pasikeitus, prieškarinis Nr. 1 tapo Nr. 2, o Nr. 1 šitoje gatvelėje nebeliko, nes kitoje jos pusėje gyvenamųjų namų nebuvo.

M. Kaitinio sūnus Jonas po II pasaulinio karo tėvų sodyboje priglaudė Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenės laikinuosius maldos namus. 1947-1959 metais juose vykdavo pamaldos, krikštydavo vaikus, tuokdavo poras ir konfirmuodavo jaunuolius. (Birutė Žemaitaitytė, Pietizmas Mažojoje Lietuvoje).

Evangelikų bažnyčioms virtus griuvėsiais, pamaldos nuo 1947 m. vyko pietinėje miesto dalyje, Smeltėje (Šešupės g. 2) pas žveją Joną Kaitinį, jo name ir kieme. Ten konfirmacijai mane ruošė Heinrichas Kurmis, kuris, perkopęs 90 metų, neseniai palaidotas Priekulėje. (iš Rūtos Pjaulokaitės-Paplauskienės prisiminimų).

Ir ilgesnė citata (Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997, žr. liuteronai.lt):

1947 m. pamaldos atnaujintos privačiame Klaipėdos žvejo Jono Kaitinio name, Šešupės g. 2. Pirmasis surinkimas įvyko kovo mėnesio sekmadienį, namų pamaldas laikė sakytojas Adomas Kybelka. Dalyvavo nedidelis būrelis žmonių, nes ir patalpa buvo mažytė, gal 25 kv. m kambarys. 

Maždaug tuo laiku susirūpinta įkurti ir oficialiai užregistruoti Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenę. Kreiptasi į Vykdomąjį komitetą, Lietuvos SSR vyriausybę. Atsako nesulaukta, tačiau surinkimai ir toliau laikyti. Atrodo, kad sovietinė Klaipėdos valdžia, aiškesnių instrukcijų iš Vilniaus negavusi, juos toleravo. Bent jau į kalėjimą surinkimininkų nesodino, pasitenkino gąsdinimais, “pokalbiais” su sakytojais, namo savininku J. Kaitiniu. Tad palaipsniui gan nuošali, pačioje pietinėje miesto daly esanti sodyba tapo pripažintu bendruomenės dvasinio gyvenimo centru. Pamaldas laikyti atvykdavo kunigai M. Preikšaitis, J. Kalvanas, J. Gavėnis. Pirmasis jų paskiau tapo nuolatiniu, oficialiu Klaipėdos liuteronų parapijos dvasiniu vadovu. J. Kaitinio name ne tik melstasi, bet ir vaikai krikštyti, jaunuoliai konfirmuoti, tuoktos jaunavedžių poros, teiktas Šventos Vakarienės sakramentas. Kliūčių nebedarė ir vietos valdžia, mat kunigas A.Baltris rado gerą išeitį – paskelbė, kad klaipėdiškė bendruomenė esanti Kretingos liuteronų parapijos (toji buvo oficialiai užregistruota) filija. Ne itin uolius valdininkus tai patenkino, ir jie nusiramino.

O laikas buvo grėsmingas. Prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Kiek atsigavusi bendruomenė neteko daugelio savo narių. Nuožmus teroras liovėsi tik po Stalino mirties, bet tik fizinis – dvasinė priespauda, suvaržymai liko.

1955 m. pavasarį kilo mintis patiems važiuoti į Maskvą ir prašyti užregistruoti parapiją. Sutvarkius visus dokumentus, išrinkus bendruomenės Tarybos pirmininką (juo tapo Martynas Lipčius), taip ir padaryta. Maskvos rusai pasirodė sukalbamesni – įgaliotinis B. Pušinis gavo 1955 m. lapkričio 29 d. pasirašytą nurodymą “Zaregistrirovatj Klaipedskoje faktičeski deistvujuščeje religioznoje obščestvo” (“Užregistruoti faktiškai veikiančią Klaipėdos bendruomenę”). Dabar prieštarauti nebuvo galima, ir Klaipėdos liuteronų parapija, kaip sakoma, buvo pripažinta de jure.

Veikti, žinoma, pasidarė lengviau ir saugiau. Pirmas įteisintos parapijos pamaldas laikė Vanagų bendruomenės kunigas diakonas Jurgis Sprogys. Po metų, 1956 vasarą, surengta graži Pasiuntinybės šventė. Pradrąsėjusi parapija 1957 m. iškilmingai paminėjo savo kuklios veiklos dešimtmetį. Pamaldas laikė kunigai Mikas Preikšaitis, Jurgis Gavėnis, Martynas Klumbys, kalbėjo dar teisininkas Jonas Gocentas. O kalbų leitmotyvas buvo vienas: prieš dešimtį metų pasodintas gležnas daigelis nenuvyto, nežuvo. Saugokime jį.

Deja, saugoti darėsi vis sunkiau. Prasidėjo vos ne masinė senųjų Klaipėdos krašto gyventojų emigracija į Vokietiją. Kaip sausros nualinta, lietaus bei intakų nepapildoma upė menkėjo ir seko parapija. 1959 m. pabaigoje išvyko ir bendruomenės pamėgtas, dažnai čia pamaldas laikęs kunigas M. Klumbys. Tačiau klaipėdiečių lietuvininkų parapija išliko. Išliko, nes dalis jos narių ryžosi Tėviškės neapleisti. Gėlą, pažeminimą, skriaudas užgniaužę, liko saugoti savo tėvų, senelių, protėvių atminimą.

Pamaldos vykdavo didžiausiame namo kambaryje, kuris buvo pastato šiaurės vakarų kampe. Įėjimas – iš kiemo, pro didelę įstiklintą verandą.

Šešupės g. namas Nr.2 1961 metų lapkritį. Pastato šiaurės vakarų kampas, kur buvo pamaldų kambarys,– dešinėje, įėjimo į kiemą nematyti , jis – už sunkvežimio (asmeninio archyvo nuotrauka).

1958 metų spalį Kaitiniai, ruošdamiesi išvažiuoti gyventi į Vokietiją, už 75 tūkst. rublių (pirkimo sutartyje nurodyta 45 tūkst. rublių) pardavė namų valdą broliams Aleksandrui ir Jonui Sakams, patys jau nuomininkų teisėmis laikinai apsigyvendami mediniame pastate kieme.

Naujieji savininkai atvyko iš Kelmės rajono. Trumpai apie juos.

Aleksandras Sakas (1908-1998) – buvęs spaudos darbuotojas, antinacinės ir antikomunistinės rezistencijos dalyvis, politinis kalinys ir tremtinys, dirbo agronomu Klaipėdos rajono “Pergalės” kolūkyje, vėliau – žemės ūkio specialistu “Baltijos” žvejų kolūkio sodininkystės padalinyje, Klaipėdos mėsos kombinato pagalbiniame ūkyje.

Jonas Sakas (1912-1987) – buvęs aktorius, pirmasis Panevėžio dramos teatro direktorius, pokaryje – pedagogas, kolūkio pirmininkas, Klaipėdoje įsidarbino Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ūkio reikalams (beje, ten pat liftininku darbavosi ir Jonas Kaitinis, jau pensininkas), po to – ekonomistu Klaipėdos specautotransporto kontoroje.

1958 metais gatvėje, kaip ir prieškariu, tebuvo 3 gyvenamieji namai. Šiaurinėje jos pusėje kampe prie Nemuno gatvės buvo likę didelio pastato (berods, Smeltės vaikų darželio) pamatai, kur daug vėliau pastatytas ir kurį laiką veikė deguonies cechas. Nuo Nemuno gatvės atokiau, priešais Kaitinių namą riogsojo mūro griuvėsiai, jau apaugę šeivamedžio krūmais.

Toliau toje pusėje tęsėsi didelė dauba plokščiu dugnu, buvusi puikia vieta vaikų futbolui žaisti. Daubos vakariniame gale telkšojo vandens duburys, iš kurio gretimo Nemuno gatvės namo gyventojai semdavo vandenį daržams laistyti. Vėliau, tiesiant į uostą geležinkelį, ši dauba buvo užpilta.

Kitame skersgatvio gale, kampe prie Minijos gatvės, pokariu ilgesnį laiką buvo miesto sendaikčių turgus – “baracholkė”, kur miesto 1-ojo maršruto “Stotis – Žiedas” autobusais turgaus dienomis suvažiuodavo daugybė žmonių.

Nutiesus geležinkelį, įvažiavimo iš Minijos gatvės pusės neliko, Šešupės gatvelė virto akligatviu. Pietinėje jos pusėje už Kaitinių namo dar stovėjo gyvenamasis namas be didesnių ūkinių pastatų (namas Nr. 4) ir nemaža sodyba (namas Nr. 6), kur po karo gyveno kelios šeimos, viena jų – lietuvių Bružinskų šeima.

Broliai Sakai namą pasidalijo pagal išilginę ašį – Jonui su žmona Magdalena, dukterimi Viktorija ir sūnumi Henriku teko pastato rytinė dalis iš kiemo pusės, Aleksandrui – vakarinė pusė. Vienai šeimai skirtas namas buvo pritaikytas gyventi dviems šeimoms – namo pietiniame gale pristatyta dar viena virtuvė su mažu priebučiu. Aleksandro Sako šeima – žmona Elena, sūnūs Aleksandras, Vytautas ir Remigijus – kurį laiką buvo likę Kražiuose, ir evangelikų liuteronų bendruomenė dar maždaug iki 1959 metų pradžios čia rengė pamaldas. Pasak jau cituoto Alberto Juškos:

Paskutinės pamaldos svetingame J. Kaitinio name įvyko 1959 m. kovo 8 d., ir nuo tol jos laikytos jau kapinių koplyčioje antroje dienos pusėje, po pravoslavų apeigų.

Iš senesniųjų gyventojų, be Kaitinių, namo pastogėje gyveno darbininkas Lūšis su žmona ir trim dukrom. Ten namo šiaurinėje pusėje buvo įrengtas 11 kv. m kambarys su dviem langais į gatvę ir mažyte priemene. Tas kambarys – “salkos” – su lentinėmis, kiek pašiltintomis sienomis buvo prastas gyvenimui žiemą, tačiau Lūšiai čia gyveno daug metų, kol pagaliau gavo naują valdišką butą. Lūšių vyriausioji dukra – žinoma Klaipėdos dailininkė ir dailės pedagogė Renatė Lūšis.

Renatės Lūšis akvarelė “Autoportretas su ranka”, 1968

Jaunesniosios dukros – dvynukės Elizabeta (išvykusi mokytis į Kauną ir gimtinėn nebegrįžusi) ir Monika (visą gyvenimą dirbusi Klaipėdoje farmaceute).

Jonas Sakas įrengė namo palėpėje dar vienas “salkas” su langais į pietų pusę, ten apsigyveno jo žmonos Magdalenos sesuo tremtinė Bronė Bekėžaitė, medicinos darbuotoja ir siuvėja.

Didelis kiemas kurį laiką buvo tuščias. Paskui Jono Sako sumanymu ten buvo pasodintos 9 obelys, trimis eilėmis po tris medelius, – kiekvienam Sakų abiejų šeimų nariui po vieną. Taip sutapo, kad viena obelis neprigijo, ir netrukus – 1961 metais – susirgusi vėžiu, mirė gydytoja Elena Dobregaitė – Sakienė, trijų vaikų mama.

Beje, Jono Kaitinio žmona apie 1960 metus taip pat sirgo vėžiu, buvo bandyta operuoti, tačiau pamačius, kad vėžys jau išplitęs, nieko nebedaryta, tik užsiūtas pjūvis, o ligonė išrašyta numarinti į namus. Tačiau vėžys netikėtai atsitraukė.

Kaitinių išvykimas Vokietijon užtruko, nes leidimo išvažiuoti vis nebuvo. Viena iš to priežasčių galėjo būti ta, kad abu sūnūs pokariu spėjo atitarnauti Tarybinėje armijoje ir karinių paslapčių saugojimo pretekstu jiems nebuvo leidžiama išvykti iš TSRS. Po poros metų Kaitiniai išsikraustė į Nemuno gatvės Nr. 175, namą, jiems paliktą jau repatrijavusių giminaičių, iš kur dar po kelių metų ir jie visam laikui išvažiavo į Vokietiją.

Neprigijusio medelio vietoje kieme buvo pasodinta kita obelis, o 1964 metais našlys Aleksandras Sakas vedė taip pat našlę, mokytoją iš Ąžuolų Būdos Marceliną Pėstininkienę. Jos sūnus Aristidas Pėstininkas, būsimasis Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas, Generalinio prokuroro pavaduotojas, čia kasmet atostogaudavo nuo studijų laikų ir vėliau, jau su žmona Aldona, vaikais Gita, Mariumi, Audriumi.

Po Kaitinių kiemo namelyje pakaitomis gyveno įvairūs nuomininkai. Ilgesnį laiką čia glaudėsi Magdalenos Sakienės giminaičiai Buivydai, Juodžiai – dukterėčia Regina Juodienė, ilgametė Klaipėdos Registrų centro darbuotoja, Jonas Juodis, dirbęs žvejybiniame laivyne pirmuoju kapitono padėjėju, paskui – Jono Sako dukra Viktorija su vyru Algirdu Stočkumi.

Namai Šešupės g. Nr. 2 buvo gimtaisiais naujai klaipėdiečių kartai. Čia iš gimdymo namų parvykę augo Aleksandro Sako anūkai Eglė, Aleksandras, Gediminas Sakai, Jono Sako anūkas Algirdas Stočkus.

1975 metais Jonas Sakas, jau pensininku būdamas, pardavė savo dalį ir su žmona išsikėlė į Beržorą šalia Platelių. Jo dukra Viktorija po studijų liko gyventi Vilniuje (darbavosi Žydų muziejuje, išleido knygą “Gyvybę ir duoną nešančios rankos”), sūnus Henrikas, baigęs jūreivystės mokslus, su darbo paskyrimu išvyko Rusijon.

Jono Sako dalį nupirko iš Vilniaus krašto atsikėlę rusai sentikiai Peganovai. Naujieji savininkai, kaip ir pensininkas Aleksandras Sakas, buvo uolūs daržininkai, tad greitai tarp kaimynų prasidėjo trintis dėl bendro šulinio vandens, dėl kiemo tako, susiaurėjusio per plačiai sukasus lysvę, ir panašių dalykų.

Po Marcelinos Sakienės mirties 1983 metais (vis nuo to paties vėžio pasimirė didžiajame namo kambaryje, kur anksčiau evangelikai liuteronai rengdavo pamaldas), Aleksandras Sakas vedė dar kartą – našlę Stanislavą Vengalienę, kilusią nuo Ylakių.

Po Aleksandro Sako mirties 1998 metais santykiai tarp bendrasavininkių paaštrėjo. Pasirodė, kad dar 1996 metais naujai sudarytame žemės sklypo ribų plane, pasirašytame ir nieko pikto neįtarusio 88-mečio Sako, Peganovų naudojamo sklypo ribos, sąmoningai ar per klaidą, pastūmėtos taip, kad kaimynai praranda bendro naudojimo šulinį, praėjimus į kiemą su ūkiniais pastatais ir pan. Derybos rezultatų nedavė, buvo likęs tik teisminis ginčo sprendimo kelias. Nenaudojami pastatai, ypač ūkinis, sparčiai nyko, remontui Aleksandro Sako turto paveldėtojai lėšų stigo, tai 1999 metais ši namų valdos dalis su visais nesutarimais buvo už 15 tūkst. JAV dolerių (tiek tuo metu Klaipėdoje kainavo paprastas 2 kambarių butas) parduota Žanetai ir Jevgenijui Babinams.

Žaneta Babina – klaipėdietė, augusi ir gyvenusi netoliese, Šešupės gatvės kaimynystėje.

Šešupės g. namas Nr.2 2007 metų balandį (Šaltinis – forumas www.miestai.net)

Pasikeitus gyventojams, santykiai tarp bendrasavininkių nepagerėjo, tačiau netikėtai nesantaikas užbaigė valstybė ir uostas, kurio rezervinėje teritorijoje buvo atsidūrusi ši privati namų valda, beje, tuo metu likusi vienintele Šešupės gatvėje (“valdiški” namai Nr. 4 ir Nr. 6, iškeldinus jų gyventojus, jau gerokai anksčiau buvo sulyginti su žeme). 2008 metais sklypą su pastatais iš savininkų išpirko Klaipėdos valstybinis jūrų uostas savo plėtros poreikiams. Tais pačiais metais gautas Lietuvos vyriausybės leidimas nurašyti gyvenamąjį namą su kitais statiniais, įvertinus jų likutinę vertę 926 tūkst. litų, ir netrukus statiniai imti griauti.

Sodybvietė 2010 metų birželį (asmeninio archyvo nuotrauka)

Tuo baigėsi šio namo ir viso 6-tojo Malūnų (Nemuno) skersgatvio arba Šešupės gatvės egzistavimo Klaipėdoje istorija.

https://resfamiliaris.blogspot.com/2018/09/sesupes-gatve-klaipedoje.html

www.voruta.lt

Pagėgių kraštas, kaip ir visa Lietuva, švenčia Valstybės šimtmečio sukaktį. Mažojoje Lietuvoje, o tuo pačiu ir Pagėgių krašte šie metai taip pat atnešė visą puokštę iškilių datų. Viena jų – Tilžės Akto 100-metis.

Norėdami įprasminti šią, padėjusią pamatus vieningai Lietuvai, datą Pagėgių krašto aktyvioji bendruomenė, padedama Amerikoje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos šaulių sąjungos Lietuvoje ir išeivijoje narių, planuoja įamžinti Lietuvos savanorio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus, kovojusio už lietuvybę ir Lietuvos suvienijimą, Pagėgių žemės sūnaus Jono Šimkaus ir savanorio iš Panemunės miestelio Jurgio Civinsko atminimą.

Iškilmės pradedamos lapkričio 30 dieną 12 valandą Atminimo ženklo atidengimu Geležinkelio gatvėje, Pagėgių mieste, kur Lietuvos šaulių sąjungos atminties salvės, prasmingi žodžiai leis dar kartą prisiminti narsių savanorių kovas suvienytos ir nepriklausomos Lietuvos vardan.

Iškilminga šaulių sąjungos pareigūnų vedama eisena baigsis Pagėgių kultūros centre, kur 13 val. 30 min. prasidės konferencija „Tilžės akto 100-mečio šviesoje“. Pranešimus skaitys dr. Algirdas Matulevičius, dr. Milda Janiūnaitė, Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė, Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Stasys Ignatavičius, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis. Šventėje tikimasi sulaukti daug iškilių svečių iš visos Lietuvos, Karaliaučiaus krašto ir Čikagos. Kvietimai išsiuntinėti Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Krašto ministrui, Pagėgių krašto garbės piliečiams-akademikams, istorinių leidinių redaktoriams, dvasiškiams, Mažosios Lietuvos tarybai ir kt.

Koncertuos Lietuvos Jūrų laivyno pučiamųjų orkestras (vadovas Egidijus Miknius), poetinę inscenizaciją skirtą Vydūnui atliks aktorius Petras Venclovas ir etnologė Daiva Šeškauskaitė. Meniniais intarpais susirinkusiuosius žavės Karaliaučiaus krašto lietuvių folkloro ansambliai, kaimo kapelos ir pan.

Laukiame visų lapkričio 30-ąją paminėti, įprasminti Tilžės Akto svarbą Lietuvai ir kiekvienam joje gyvenančiam. Sueikime, pajuskime ypatingą bendrystę, kaip kad nuo seno Lietuvoje būta ypatingų datų progomis.

Fotografijų autorė – Asta Andrulienė 

Svetlana JAŠINSKIENĖ, Pagėgių savivaldybės Kultūros centro direktorė, www.voruta.lt

Iškilmingo minėjimo, skirto Lietuvos Valstybės 101-ąjam gimtadieniui ir Pagėgių savivaldybės apdovanojimų „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“ ir „Pagėgių krašto garbės pilietis“ pradžios akcentas buvo choreografinė kompozicija pagal Ievos Norkutės atliekamą dainą „Raudoni vakarai“, kurią atliko Pagėgių savivaldybės kultūros centro šokių kolektyvai „Harmonija“ ir  „Marguva“ (vad. Gražina Paliokienė).

Šventinį pranešimą perskaitė Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, susirinkusius sveikino Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos klebonas Kazys Žutautas, laišką atsiuntė Lietuvos Respublikos seimo narys Ričardas Juška.

Tėvynę, jos dabartį ir praeitį kuria Žmogus, tad nuo 2010 metų Pagėgių savivaldybėje susiklosčiusi tradicija kasmet apdovanoti Pagėgių kraštui nusipelniusius žmones. Nominacija „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“ yra atitekusi 42 Pagėgių krašto piliečiams.  Nominaciją „ Metų žmogus Pagėgiuose yra pelnę aštuoni krašto šviesuoliai.

 Nominacija „Garbės pilietis“ šiemet buvo nominuotas septintasis Pagėgių krašto „Garbės pilietis“. Juo tapo Romas Šležas – Mažosios Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjo, spaudos darbuotojo, lietuvybės puoselėtojo bei skleidėjo, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio anūkas, bibliofilas, filmų lietuviškomis temomis kūrėjas išeivijoje, lietuvybės puoselėtojas, daugelį metų uoliai besirūpinantis savo senelio Jono Vanagaičio garbaus ir šviesaus atminimo įamžinimu Klaipėdos krašte, jo dvasinio palikimo išsaugojimu, sklaida bei visą gyvenimą kruopščiai rinktų istorinių vertybių perdavimu tautinę atmintį saugojančioms, gaivinančioms Pagėgių krašto kultūros įstaigoms.

Su Pagėgių krašto kultūros darbuotojais Romas Šležas jau eilę metų (ir – iki pat šių dienų) palaiko glaudžius kultūrinio bendradarbiavimo ryšius įgyvendinant kultūrinius-literatūrinius mainus tarp Lietuvoje gyvenančių tautiečių bei lietuvių išeivių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kt.

2017 m., pasitinkant Nepriklausomos Lietuvos ir Tilžės akto 100-mečių jubiliejus, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys Romas ir Birutė Šležai padovanojo Pagėgių savivaldybės viešajai bibliotekai savo ir savo tėvų – kapitono Albino ir Onos Šležų bei jaunesniojo leitenanto Juozo ir Valerijos Vaičjurgių – asmenines bibliotekas. Gautą siuntą sudaro grožinė literatūra, periodika, leidiniai, spausdinti 19 a. pab. – 20 pr. Mažosios Lietuvos leidyklose, tarpukario Lietuvoje, JAV, Vokietijoje bei Anglijoje. Dovanotos bibliotekos unikalios istorine prasme, jose yra buvusių Lietuvos prezidentų, politinių, visuomenės veikėjų darbai, enciklopedijos, informaciniai leidiniai ir kt.

Dovanotą rinkinį sudaro 1728 vnt. knygų, Jungtinėse Amerikos Valstijose 1930-1940 m. leistų vinilinių plokštelių, periodikos leidinių, tame tarpe yra unikalių leidinių. Šios dovanos vertė 17 179, 00 Eur.) Tai – lietuviškam raštijos paveldui priklausantys reliktai. Ši dovana – neeilinis reiškinys Lietuvos bibliotekų istorijoje.

 Martyno Jankaus muziejus perėmė asmeninį išsaugotą ir sukauptą Jono Vanagaičio archyvą, kurį sudaro asmeniniai Jono Vanagaičio daiktai, laiškai, fotografijos ir kiti daiktai.

Romas ir jo žmona Birutė finansavo dovanotų bibliotekų ir eksponatų  muziejui parsiuntimą iš JAV, bibliotekos katalogo sudarymo išlaidas, ekspozicijos Vydūno viešojoje bibliotekoje parengimą.

Nominacija „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“ buvo nominuoti Edmundas Incius, Evelina Norkienė ir Vilyta Sirtautienė.

Edmundas Incius gimė, augo, mokėsi, dirbo, kūrė Pagėgiuose, Pagėgiams. Šis žmogus alsuoja Pagėgiais  ir Pagėgių istoriją galėtų suguldyti knygoje. Edmundas Incius ir jo žmona Irena Incienė užaugino 5 dukteris.“ Nuo 2000 m., įkūrus savivaldybę Edmundas Incius tapo Pagėgių savivaldybės NVO koordinatoriumi, VVG „Nemunas“ tarybos nariu, vėliau VVG „Pagėgių kraštas“ valdybos pirmininku. Edmundas aktyviai dalyvavo visose Vietos veiklos strategijų kūrimuose, kurios gavo aukštą įvertinimą respublikoje. Nuo savivaldybės įkūrimo Edmundas Incius eina asociacijos „Pagėgių bendruomenė“ pirmininko pareigas. Jis buvo šios asociacijos įkūrėju. Anot Edmundo,

„iniciatyva turi kilti iš apačios“, ir jis išgirsta kiekvieno lūkestį, idėją, mintį, o pats imasi nemaloniausio darbo – organizavimo.

 Asociacijos organizuojami renginiai per dešimtis metų yra peraugę į tradicinius krašto renginius ir garsina Pagėgių savivaldybę nuo pat jos įkūrimo. Trečiojo tūkstantmečio Kalėdų Senelių simpoziumas, Dviračių žygis „Pagėgiai- Rambynas“, skirtas Valstybės dienai paminėti, Trijų karalių eitynes taip pat inicijavo Edmundas Incius. Dešimtmetį skaičiuoja asociacijos organizuojama Šeimos diena. Organizuojamas Futbolo turnyras Asociacijos „ Pagėgių bendruomenė“ taurei laimėti“ 2018 m Edmundas Incius inicijavo ir organizavo Pagėgių futbolo komandos 95 – mečio renginių ciklą. Tai buvo nepakartojama kelionė laiku,  į kurią suvažiavo buvę pagėgiškiai,  gyvenantys net užsienyje. Šis procesas ypatingai įtraukė rečiau visuomeniniame gyvenime dalyvaujančius žmones ir šiuo metu yra kaupiama medžiaga knygai apie Pagėgių futbolą. Beje, šis renginys buvo orientuotas ir unikalaus Pagėgių miesto stadiono 95 –mečiui bei jo prikėlimui naujam gyvavimo etapui. Tarpininkaujant Edmundui buvo išleistas ne vienas leidinys.

Edmundui Inciui rūpi bendruomenės sportinis gyvenimas; daugybė moterų tinklinio varžybų, futbolo turnyrai ne tik organizuojami, bet nuolat rūpinamasi komandų įvaizdžiu, apranga.

Edmundas Incius yra apdovanotas Lietuvos respublikos Žemės ūkio ministerijos padėkomis už darbą su nevyriausybinėmis organizacijomis, Pagėgių savivaldybės mero apdovanojimais už aktyvią veiklą, administracijos direktoriaus, Tauragės vyriausiojo policijos komisariato padėkomis ir kitais apdovanojimais, kuriais Edmundas nelinkęs didžiuotis ar girtis .

Evelina Norkienė – tikra pagėgiškė. Ji gimė, mokėsi, sukūrė šeimą, Pagėgiuose. Baigusi studijas Šiaulių pedagoginiame institute, sugrįžo į Pagėgius ir nuo 1996 m. dirba pedagoginį bei vadybinį darbą. Evelinos ir Renato, taip pat pagėgiškio šeimoje – trys atžalos ; sūnus ir dvi dukros. Evelina Pagėgiuose yra ryški asmenybė, pasižyminti ypatingais organizaciniais ir vadybiniais gebėjimais. Jau 17-tus metus ji vadovauja Pagėgių savivaldybės meno ir sporto mokyklai.  Mokyklos veikla garsina Pagėgių kraštą Lietuvoje bei už jos ribų. Padėkomis už mokinių pasiekimus įvairiuose respublikiniuose konkursuose, varžybose, kultūros projektuose mokykla yra apdovanojama kasmet. Evelina mokykloje taip pat moko vaikus groti fortepijonu bei kartu su Regina Pilkioniene vadovauja jaunių chorui, kuris pripažįstamas vienu geriausių jaunių chorų Lietuvoje. Mokyklos vadovė Evelina Norkienė yra apdovanota Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro, Lietuvos jaunių sporto žaidynių organizacinio komiteto, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos, Pagėgių savivaldybės, Valstybės apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės vado padėkomis už prizinius mokyklos laimėjimus sporto žaidynėse, jaunimo saviraiškos sklaidą, dalyvavimą renginiuose, nuoširdų bendradarbiavimą, prasmingos partnerystės tradicijų puoselėjimą, pagalbą rengiant renginius bei šventinius koncertus.

Evelina taip pat yra Pagėgių evangelikų liuteronų parapijos vargonininkė, Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos narė. Evelinos muzikavimas puošia daugelio žmonių asmenines iškilmes – krikštynas, santuokas. Penkerius metus Evelina ir Renatas Norkai buvo Pagėgių kultūros centro vyresniojo amžiaus žmonių šokių kolektyvo „Marguva“ nariai.

 „ Aš tik dirbu savo mylimą darbą‘, kukliai sako Evelina, tačiau darbas darbui nelygus; pačiai visu būti pirmosiose gretose, bei uždegti virš 300 moksleivių ir darnų kolektyvą yra didelis skirtumas. Ir nuolat gaunami įvertinimai skirti ne asmeniškai Evelinai., o Pagėgiams … Lietuvai…

Vilyta Sirtautienė su vyru Liudu užaugino  du sūnus. Nuo 2007 m. gruodžio mėn. Vilyta Sirtautienė pradėjo eiti Natkiškių seniūnės pareigas ir jas iki šiol sėkmingai vykdo. Atsidavusi darbui, tiksliau atsidavusi kaimui ir jo žmonėms. Savo darbą myli ir kruopščiai jį atlieka. Jai pažįstamas kiekvienas kaimo kampelis, kiekvienas žmogus ir visos jų problemos. Vilyta Sirtautienė nežiūri darbo valandų, poilsio dienų. Jos nuoširdumas, kruopštumas ir paprastumas paperka kiekvieną seniūnijos ir Pagėgių krašto žmogų. Seniūnei kiekvienas seniūnijos žmogus – jos gyvenimo dalis. Nė vienas kaimo gyventojas Vilytos Sirtautienės nevadina seniūne, o visi – ,,mūsų Vilytė“. Vilyta Sirtautienė – pavyzdys visiems. Rodos jos laikas begalinis …. Ji aktyvi Natkiškių kultūros namų saviveiklininkė: dalyvauja kapeloje ,,Vaivorykštė“, moterų ansamblyje ,,Gluosnė“, kvartete. Važinėja su kolektyvais ir kartu garsina Natkiškių seniūniją ir Pagėgių savivaldybę po visą Lietuvą. Aktyvi visų renginių dalyvė ir pagalbininkė juos organizuojant.

Seniūnė Vilyta su savo bendruomene aktyviai vykdo projektus, kurių dėka seniūnijoje pastatytas paminklas savanoriui Kęstučiui Vasiliauskui, seniūnijoje patvirtinta heraldika , o 2017 m. natkiškiečiai pelnė III vietą Etninės kultūros globos tarybos paskelbtame „Geriausiai tradicijas puoselėjusios Mažosios Lietuvos etnografinio regiono seniūnijos“ konkurse.

Iškilmingą renginį užbaigė absoliučiai geriausiu Lietuvoje pripažintas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“, vadovas Remigijus Adomaitis.

Lietuvos vardą „Dagilėlis“ garsina prestižinėse Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Rusijos ir Kinijos koncertų salėse. Tai vienintelis Lietuvos kolektyvas, kuris koncertavo Sankt Peterburgo valstybiniame Ermitaže (Rusija), Berlyno valstybinėje operoje Filadelfijos meno atlikėjų centre, prestižinėje Pekino didžiojoje liaudies salėje.

Valstybinių švenčių suėjimus puošė ir iki kovo 11 – osios puoš Džojos Gundos Barysaitės (Vilnius)  foto paroda „ Adamkai“, kuri veikia Pagėgių savivaldybės kultūros centro patalpose.

The post 101-asis Lietuvos valstybės gimtadienis ir Pagėgių kraštui nusipelniusių žmonių apdovanojimas appeared first on Voruta.