Ankstyvą gegužės 25-osios rytą autobusu iš Šiaulių į Tolminkiemį išvyko penkiasdešimties žmonių grupė. Tai buvo jau 34-oji pavasarinė kelionė į istorinę Mažosios Lietuvos žemę. Ją ir vėl organizavo nenuilstanti šviesuolė, visų mylima K. Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Lingienė.
Kartu vyko ir K. Donelaičio draugijos Panevėžio skyriaus nariai. Ištikimiausieji keliauninkai žino, kad paskutinį gegužės savaitgalį vėl keliaus į Kristijono Donelaičio žemę, kad kartu vyks būrelis naujokų, kurie Tolminkiemyje, Lazdynėliuose vaikščios grožinės lietuvių literatūros pradininko pramintais takeliais. I. Lingienė džiaugsis, kad jos viltys ir norai pildosi: donelaitininkų gretos didėja, ilgametė iniciatyva tęsiama, kultūrinė jungtis vis dar gyva.
Kasmetinės kelionės tikslas – dar kartą prisiliesti prie tų vietų, kurios mena poemos „Metai“ atsiradimo laiką. Ir šiais metais aplankyta Tolminkiemio bažnytėlė: jos altorius, K. Donelaičio kripta ir lauke stovintis paminklas papuošti gėlėmis, sutvarkytos šalia esančios kapinaitės. Su atvykėliais į Tolminkiemio bažnytėlę kasmet atkeliauja poezija, muzika, dainos.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Šįkart ilgesingai liejosi kanklių garsai. Jų stygas virpino ir dainavo Regina Marozienė, Regina Vaišnorienė ir Elena Ralienė. Prie jų prisijungė „Bičiulių“ choro dalyvės su vadove Rita Daukantaite. Poezijos posmai skambėjo iš Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Vlado Baranausko, poetų Jono Ivanausko ir Kazimiero Almino lūpų. Šiaulių universiteto prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė į programą įpynė akademinį žodį, primindama lietuvių grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio sąsajas su naująja literatūra. Visiems bendrakeleiviams I. Lingienė dėkojo už palaikymą, meilę šiam kraštui ir buvimą kartu. Antroji lankytina vieta – Lazdynėliai, kuriuose 1714 m. gimė K. Donelaitis. Dabar poeto gimtinę žymi tik paminklinis akmuo ir 1989 m. pradėtas sodinti ąžuolynas.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Jauniausieji kelionės dalyviai Vitas Baranauskas, Unė Baranauskaitė ir Rūta Arbačiauskaitė pasodino tris naujus ąžuoliukus. Medžių sodinimas lietuviams yra šventas, o šioje vietoje jis dar ypatingesnis. Šiais metais donelaitininkus maloniai nustebino Šiaulių „Busturo“ autobuso vairuotojas Arūnas Milašius: jis padėjo jaunuoliams iškasti duobes, sukalti kuoliukus, pririšti ir palaistyti sodintus ąžuoliukus. Su tokia meile pasodinti medeliai po daugelio metų tikrai turėtų priminti girios galiūnus.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Lazdynėliuose prie paminklo savo mintimis pasidalino Šiaulių universiteto prof. dr. Giedrė Čepaitienė, svarstydama apie tai, „kokie žmonės šioje žemėje supo K. Donelaitį, ką tėvai įdėjo jam į širdį, kad jis šitaip prakalba į mus po tiek daugybės metų. Prakalba visai kitaip negu ano meto didžiųjų tautų žmonės.“ Profesorė priminė, kad turime būti labai dėkingi žemei, užauginusiai M. Mažvydą. „Kuri dar tauta eiliuotai prakalba savo pirmąja knyga į kiekvieną tos tautos širdį?“ – tęsė profesorė. Prasmingi ir jautrūs žodžiai iškeliavo į kiekvieno juos klausiusio širdį… Iš Lazdynėlių kelias vedė į Gumbinę, kurioje poetas buvo pakrikštytas. Džiugu, kad mieste, kuriame Prūsijos lietuvininkų pėdsakai išnykę jau seniai, stovi paminklas K. Donelaičiui. Prie jo donelaitininkai visada palieka iš Lietuvos atvežtų gėlių puokštę, uždega žvakelę.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Kasmetinės išvykos į Karaliaučiaus kraštą suteikia galimybę atrasti ką nors naujo. Ne visi atradimai būna džiugūs: dažnai aptinkami tik senųjų pilių griuvėsiai ar tuščios erdvės, kuriose kažkada stovėjo istoriniai statiniai, apie kuriuos dabartiniai gyvenantojai dažniausiai nieko nežino. Tai patirta ir šioje kelionėje. Įsrutyje apžiūrėti didingos XIV a. Instenburgo pilies likučiai, šalia pilies stovintis paminklas, skirtas vokiečių kariuomenės 12-ojo lietuvių ulonų pulko raiteliams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare, miesto centrą puošiantis lietuviškosios Žiemgalos krašte 1761 m. gimusio Rusijos Imperijos feldmaršalo Michailo Barklajus de Tolio paminklas, kitos miesto vietos, kurių senąją architektūrą smarkiai palietęs sovietinis laikotarpis. Šių metų atradimas – I. Kanto muziejus Juodžiuose.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Vos prieš metus duris atvėręs pagrindinis muziejaus pastatas yra planuojamos atstatyti I. Kanto rezidencijos dalis. Deja, toje vietoje, kur stovėjo bažnyčia, dabar auga žolė. Muziejaus darbuotoja pasakojo, jog visiškai sunaikinta ji buvo apie 1970 metus. Gerų įspūdžių paliko ir Įsručio pakraštyje esantis žirgynas, kuriame auginami ir trakėnų veislės žirgai. Žirgynas tebeeksploatuoja ir XIX a. statytas arklides su išlikusiu tų laikų interjeru. Jautrus susitikimas vyko Lazdynuose. Naujoje katalikų bažnyčioje buvo aukojamos sekmadienio mišios, į kurias buvo pakviesti ir netikėti svečiai iš Lietuvos.
Kūnu bėgiojo šiurpuliukai, kai bendroje maldoje susiliejo atvykusiųjų ir vietinių gyventojų balsai. Nuoširdaus jaudulio neslėpė ir vikaras slovakas Milošas Krakovskis. Šv. mišias aukojęs rusų kalba maldą „Tėve mūsų“ jis sukalbėjo lietuviškai. Iš jaudulio pamiršti paskutiniai lietuviški žodžiai nenutraukė maldos – juos užbaigė donelaitininkai.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Šeimininkus pamalonino ir šiauliečių sugiedota „Marija, Marija“. Po mišių bendravimas tęsėsi bažnyčios šventoriuje. Kunigas sakėsi gyvenęs Igarkoje ir iš lietuvių tremtinių pramokęs mūsų kalbos. Savos ir labai artimos buvo ir mišiose dalyvavusios vietos lietuvės: gimtąja kalba kalbančių tautiečių Karaliaučiaus krašte vis mažiau… Pavasarinės kelionės metu kasmet aplankomas Ragainėje išlikęs M. Mažvydo kunigavimo laikų bažnyčios fragmentas. Dar vienas netikėtas susitikimas įvyko Tilžėje, kur klebonijos kieme visus pasveikino kunigas Anupras Gauronskas, Mažosios Lietuvos žemėje kunigaujantis nuo 1989 m.
Kartu pasidžiaugta jo iniciatyva pastatytais kryžiais prie Lazdynų bažnytėlės ir ant Ragainės bažnyčios kalnelio. Devintą dešimtį žemiškų metų pradėjęs skaičiuoti kunigas vylėsi, kad planuojamos M. Mažvydo palaikų paieškos galbūt bus sėkmingos.
Image may be NSFW. Clik here to view.
34-asis šiauliečių savaitgalis K. Donelaičio žemėje buvo turiningas, įsimintinas ir jaudinančiai emocionalus. Visa kelionės esmė telpa prof. G. Čepaitienės žodžiuose, ištartuose Lazdynėliuose: „Prasmingi tie Izolinos pavasariai, prasmingi tie važiavimai, nes turi kas nors pasakyti, kad mes esame tik dalelė istorijos, bet vis dėlto ja esame. Per mus bus susieta tai, kas buvo prieš šimtus metų. Tik mes galime K. Donelaitį nunešti ateities kartoms – niekas kitas. Neškime.“
Ant tiltelio per Tenenį Gardame, 1928 m. Iš dešinės: Jonas Jurgis Gocentas, svainis Kristupas Juška iš Rimženčių ir seserys Elzė, Katrė ir Marta Gocentaitės. Nuotrauka iš Algirdo M. Žemaitaičio šeimos albumo
www.8diena.lt
1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje mirė Jonas Jurgis Gocentas, teisininkas, literatas, kraštotyrininkas, bibliofilas, Dievo žodžio sakytojas.
Jonas Jurgis Gocentas gimė 1897 m. gruodžio 23 d. Gardame (Naumiesčio vls., Raseinių aps.) gausioje lietuvininkų ūkininkų Augusto ir Marijos (g. Endrulytės) Gocentų šeimoje. Pradžios mokyklą lankė Gardame. Rengdamasis konfirmacijai Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje (1913 m. birželio 22 d.), talkino spausdinant evangelikų liuteronų savaitraštį „Svečias“, kurį 1911–1914 m. leido ir redagavo kantorius, būsimasis kunigas Frydrichas Megnis (1873–1950).
Image may be NSFW. Clik here to view.
Lietuvos kariuomenės puskarininkis Jonas Jurgis Gocentas Kaune 1920 m. Nuotrauka iš Vytauto A. Gocento šeimos albumo
Lietuvos laikinajai vyriausybei 1919 m. vasario 19 d. paskelbus šaukimą į Lietuvos Respublikos kariuomenę, Jonas Jurgis Gocentas į tarnybą prisistatė atvykęs iš Klaipėdos krašto, kur tuo metu darbavosi ūkyje Petreliuose, Medelių vls. Nuo 1919 m. birželio 4 d. tarnavo Kauno komendantūroje, o birželio 29 d. paskirtas į 2-ą pėstininkų DLK Algirdo pulką, 7-oje kuopoje buvo raštininku. 1920 m. balandžio 10 d. savanoriu įstojo į mokomąją kuopą ir po sėkmingai baigtų mokymų buvo paskirtas tos pačios kuopos skyrininku, vėliau jos vyresniuoju puskarininkiu ir ėjo būrininko pareigas, 1922 m. spalio 25 d. buvo perkeltas į 2-ą kuopą viršilos pareigoms, viršila tarnavo iki demobilizacijos 1923 m. sausio 1 d. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, 1920 m. lapkričio 17–21 d. Giedraičių mūšyje buvo jaunesnysis puskarininkis ir vadovavo skyriui, kelis kartus kovėsi vienas prieš vieną įnirtingose durtuvų kautynėse.
Po demobilizacijos nuo 1923 m. sausio 2 d. iki 1933 gruodžio 1 d. Jonas Jurgis Gocentas dirbo Lietuvos Geležinkelių valdybos Vyriausioje buhalterijoje, kartu siekė aukštesnių mokslų – nuo 1923 m. vasario 26 d. iki 1928 birželio 18 d. mokėsi Kauno suaugusiųjų gimnazijoje, redagavo jos mėnraštį „Spindulėlis“, taip pat satyrinį Lietuvos Geležinkelių valdybos laikraštį „Kočėlas“, dalyvavo moksleivių ir studentų „Varpo“ draugijos veikloje.
1928 m. rugsėjo 15 d. Jonas Jurgis Gocentas pradėjo teisės studijas Lietuvos universitete Kaune. Čia tris kartus rinktas į studentų atstovybę, 1932 m. buvo universiteto teismo narys, priklausė laikraščio „Lietuvos studentas“ redakcinei kolegijai. VDU sėkmingai baigė 1933 m. rugpjūčio 29 d. Tais pačiais metais savo diplominį darbą „Žmogaus ir piliečio teisių raida“ išleido atskira knyga. Rankraščio pavidalu yra išlikęs ir apie 1932 m. parengtas referatas „Mirties bausmė Lietuvoje“. Po studijų iki 1935 m. vasario 15 d. Jonas Jurgis Gocentas stažavo teismo kandidatu Apeliaciniuose rūmuose Kaune ir iki 1936 m. spalio 15 d. – Šiaulių apygardos teisme.
Nuo 1936 spalio 15 d. iki 1940 m. lapkričio 6 d. Jurgis Jonas Gocentas vertėsi advokato praktika Žemaičių Naumiestyje. Čia 1941 m. vasario 14 d. vedė Lėną Srūgytę (1916–2004). Šeima susilauks trijų sūnų: Jono Algirdo (1942–2001), Jurgio Kristijono (1945–2016) ir Vytauto Alberto.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Gocentų šeima Klaipėdoje 1960 m. rugpjūtį. Nuotrauka iš Vytauto A. Gocento šeimos albumo
Nuo 1940 m. lapkričio 6 d. iki 1941 m. birželio 22 d. Jonas Jurgis Gocentas dirbo prokuratūroje Kaune ir Vilniuje. 1941 m. rugpjūtį Vilniuje vėl pradėjo dirbti advokatu. 1942 m. gegužės 27 d. su žmona persikraustė į Tauragę. Čia advokato praktika vertėsi iki 1946 m. rudens, spalio 25 d. su šeima persikėlė į Klaipėdą ir iki 1949 m. dirbo juridinėje konsultacijoje. Pašalintas iš advokatų, nuo 1950 sausio 18 d. iki 1952 m. spalio 18 d. dirbo buhalteriu-revizoriumi Klaipėdos sovietinių ūkių treste. Nuo 1952 m. spalio 20 d. iki pensijos 1959 m. gegužės 31 d. dirbo juriskonsultu Klaipėdoje, Gargžduose ir Šilutėje.
Dar 1923 m. Jonas Jurgis Gocentas pradėjo rinkti ir publikuoti Paprūsės bei Klaipėdos krašto tautosaką. Rankraščių pavidalu liko iki studijų universitete surinktos tautosakos rinkiniai „Gardamiškių dainos“ (1926 m.), „Pasakos, pasakojimai, nutikimai“ (1926 m.), vėlesni užrašai. Besimokydamas pradėjo skelbti eilėraščius „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvos keleivyje“ (ir jo priede „Kaimynas“), „Sandaroje“ (JAV), „Trimite“. Studijų metais keliaudamas po Europą, savo įspūdžius spausdino „Moksleivių varpuose“, „Lietuvos studente“, „Klaipėdos žiniose“, „Lietuvos žiniose“, kitoje periodikoje. Taipogi rašė etninės kultūros temomis, evangelikų liuteronų bažnytinio gyvenimo klausimais.
Jonas Jurgis Gocentas buvo sukaupęs turtingą Mažosios Lietuvos spaudinių kolekciją, deja, nemaža dalis asmeninės bibliotekos sunaikinta 1949 m., o savininkas pašalintas iš advokatų kolegijos.
Po Antrojo pasaulinio karo Jonas Jurgis Gocentas rūpinosi evangelikų liuteronų bažnyčių atgavimu ir išsaugojimu, gynė tikinčiųjų reikalus, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje 1955 m. kilus bažnytiniam ginčui, oponavo tuometinei bažnyčios vadovybei, kaip sakytojas veikė surinkimuose, kapinių šventėse ir kt. Pastarajai tarnystei, o taip pat aktyvesnei kraštotyrinei veiklai galėjo daugiau atsidėti išėjęs į pensiją.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Jonas Jurgis Gocentas, 1970 m. gruodžio 23 d., Klaipėda
Mašinraščių pavidalu paliko mūsų istorijos tyrinėtojams naudingos medžiagos „Surinkimininkai lietuvių pietistai“ (1959 m.), „Sakytojiškų kalbų rinktinė“ (1964 m.), „Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai“ (1971 m.), sudarė naujai redaguotų ir originalių giesmių rinkinį „Rojaus darželis“ (1967 m.; mamos atminimui skirtame giesmynėlyje sudėta 120 giesmių), parengė eilėraščių rinkinį „Ateik, ateik, pavasarėli“ (1969 m.), surašė „Autobiografiją“ (1969 m.; Gocentų giminės istorija ir prisiminimai apie XX a. pradžios lietuvininkų šventes).
Savaime aišku, sovietų okupacijos metais šie darbai negalėjo būti išleisti, atskiri jų fragmentai publikuoti tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, gerokai po autoriaus mirties. O pirmoji vieša publikacija buvo keletas eilėraščių, įtraukų į 1986 m. Vilniuje „Vagos“ leidyklos išleistą Domo Kauno parengtą Mažosios Lietuvos lietuvių poezijos antologiją „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“. Kai kurie Jono Jurgio Gocento kraštotyros darbai išspausdinti almanache „Ramuva“ (1990 m.), Janinos Janavičienės knygoje „Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai“ (1992 m.), Norberto Vėliaus sudarytoje monografijoje „Lietuvininkų žodis“ (1995 m.).
Jonas Jurgis Gocentas po sunkios ligos mirė 1974 m. liepos 8 d. Klaipėdoje, palaidotas Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų kapinėse.
17.00 val. – Bitėnų kapinėse kviečiame pagerbti Mažosios Lietuvos didžiavyrių kapus.
17.30 val. – Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejuje (Bitėnai, M. Jankaus g. 5) lankytojų ir svečių lauks „Muziejaus parodų mozaika“. Po to kviesime susipažinti su meno plenero „Mažosios Lietuvos ženklai – bažnyčios“ dailininkais, jų atliktais darbais. Romantinę vakaro nuotaiką sukurs koncertinė programa „Plazdančio šilko melodijos“.
Kviečiame visus maloniai ir romantiškai praleisti laiką!
Sveikinimo žodį taria Pagėgių krašto Garbės pilietis, Vydūno draugijos steigėjas ir Garbės pirmininkas doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius.Nuotraukų autorė Asta Andrulienė
Sonata NOGNIENĖ, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos metodininkė – skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, www.voruta.lt
Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė pakvietė literatūrinio žodžio mylėtojus į rašytojų Vydūno (tikr. Vilhelmas Storostas) ir Juozo Tumo-Vaižganto 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirtą tarptautinę konferenciją „Vydūno ir Vaižganto gyvenimo ir kultūrinės-kūrybinės veiklos paralelės“.
Sveikindama kraštiečius ir pristatydama garbius svečius iš Lietuvos ir užsienio, konferencijos vedėja – Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja, pavaduojanti direktorę, Ramutė Vaitkuvienė, pasidžiaugė gražia ir tvaria kultūrine bičiulyste su Vydūno draugija, kurios pagrindu yra puoselėjamas šviesus Vydūno atminimas bei skleidžiamos šio mąstytojo idėjos visuomenėje. Bibliotekos vadovė dėkojo draugijai, jos pirmininko Tomo Staniko asmenyje, už bibliotekai perduotus svarią istorinę vertę turinčių Vydūno knygų bei apie jį leistų veikalų rinkinius, itin praturtinusius bibliotekininkų įrengto Vydūno vardo ekspozicinio kambario dokumentų fondą. Tardamas sveikinamąjį žodį, Vydūno draugijos steigėjas, ilgametis draugijos pirmininkas, o šiuo metu – draugijos Garbės pirmininkas, Pagėgių krašto Garbės pilietis doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius Pagėgių savivaldybės Vydūno viešąją biblioteką pavadino Vydūno literatūrinio palikimo kaupimo, išsaugojimo ir sklaidos rezidencija.
Pagėgių savivaldybės administracijos direktorės pavaduotojas Virginijus Komskis, perduodamas sveikinimus nuo mero Vaido Bendaravičiaus ir administracijos direktorės Jūratės Mažutienės, akcentavo didžiulį vydūniečių indėlį į Pagėgių krašto kultūros paveldo aruodą bei linkėjo susirinkusiems semtis vydūniškosios išminties ir remtis ja kasdienio gyvenimo kelyje. Pagėgiškių poetų eilėmis bei dainomis apie Pagėgių kraštą ir Lietuvą renginio dalyvių širdis užliejo Virginijos Bubelienės vadovaujamas Pagėgių savivaldybės Neįgaliųjų draugijos moterų ansamblis „Rambynas“.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Pranešimą „Vilhelmo Storosto-Vydūno palikimas mūsų šeimoje“ vokiečių kalba skaito iš Berlyno (Vokietija) atvykusi Vydūno giminaitė Brita Storost (dešinėje), o į lietuvių kalbą verčia VšĮ Pagėgių krašto turizmo informacijos centras direktorė Ilona Meirė (kairėje).
Pirmąjį, gausiai dokumentine medžiaga iliustruotą, konferencijos pranešimą „Meilės Lietuvai skleidėjai. Vydūnas ir Vaižgantas“ skaičiusi Vydūno draugijos tarybos narė Jurgita Gedminienė apžvelgė esminius Vydūną bei Juozą Tumą-Vaižgantą siejusius bendrumus įvairiais aspektais: amžiaus, mąstymo, religijos, kūrybos universalumo, prioriteto jaunimo ugdymui teikimo ir kt. Doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius savo pranešime ,,Kaip Vaižgantas įvertino Vydūną?“ praplėtė viešnios Jurgitos Gedminienės dėstytą temą. Mokslininkas pabrėžė, jog abu rašytojai atstovavo neoromantizmo krypčiai ir buvo gerai susipažinę su vienas kito kūryba, kurią vertino bei rekomendavo įtraukti į ugdymo programas. Vedini to paties požiūrio į tautos lemtį, tiek Vydūnas, tiek Juozas Tumas-Vaižgantas aktyviai dalyvavo XIX a. – XX a. pr. vykusiame lietuvių tautiniame atgimime.
Pasakojimas apie Vydūno gyvenimo kelionę pratęstas iš Berlyno (Vokietija) atvykusios Vydūno vyriausiojo brolio Jono anūkės Britos Storost pranešime vokiečių kalba „Vilhelmo Storosto-Vydūno palikimas mūsų šeimoje“. Šios garbios viešnios pranešimą į lietuvių kalbą susirinkusiems vertė VšĮ Pagėgių krašto turizmo informacijos centras direktorė Ilona Meirė. Autentiškomis fotografijomis iš šeimos archyvo iliustruotas Britos Storost pranešimas apie Storostų giminės likimus išeivijoje, klausytojus nukėlė į Vydūno gyventą laikmetį, kai vyravo Antrojo pasaulinio karo įtampa ir pokario suirutė. Viešnia apgailestavo, jog Vydūnui mirus, dėl susiklosčiusios nepalankios politinės situacijos Vokietijoje, šeimos nariai net negalėjo dalyvauti jo laidotuvėse, o asmeniniai rašytojo daiktai buvo išdalinti vargingai gyvenantiems. Išliko tik Britos seneliui Jonui Vydūno dovanota knyga apie Indijos filosofiją bei šeši atvirlaiškiai, kuriuose Vydūnas rašo apie savo ryšį su šeima. Renginio dalyviams suteikta unikali galimybė paliesti šiuos reliktus ir savo akimis išvysti Vydūno rankraščių originalus. Brita Storost teigė besididžiuojanti turėdama tokį iškilų giminaitį kaip Vydūnas, kurio atminimui statomi paminklai, o atvaizdas puošia buvusios nacionalinės Lietuvos valiutos lito 200 nominalo banknotą. Už savo senelio brolio atminimo įamžinimą B. Storost dėkojo Vydūno draugijai bei reziumavo, jog be Vydūno ir Juozo Tumo-Vaižganto indėlio į Lietuvos kultūrą, šaliai, ko gero, būtų grėsęs Prūsijos likimas.
Savo pranešimą „Vydūno idėjos Viktoro Falkenhahno novelėse apie aisčius“ V. Falkenhahno sūnus, sociologas, teisininkas prof. habil. dr. Viktoras Justickis pradėjo Rytų filosofijos, kurią propagavo Vydūnas, teze: „Pažindami save – pažįstame Dievą, o pažindami Dievą – pažįstame pasaulį“. Svečias akcentavo, jog jo tėvą – vokiečių kalbininką, profesorių Viktorą Falkenhahną, Vydūną bei aisčius vienijanti idėja buvo pagarba ugniai, gamtai ir gyvybei kaip kūrinijos pradams. Prof. Viktoras Falkenhahnas sekė Vydūno gyvenimo pavyzdžiu, šie šviesuoliai daug bendravo.
Image may be NSFW. Clik here to view.
2018 m. išleistą Vydūno draugijos tarybos narės, rašytojos Rimos Palijanskaitės monografiją „Vydūnas: regėjimai, darbai, atradimai“ pristato Vydūno draugijos pirmininko pavaduotojas, gydytojas doc. dr. Juozas Šidiškis.
2018 m. išleistą Vydūno draugijos tarybos narės, rašytojos Rimos Palijanskaitės monografiją „Vydūnas: regėjimai, darbai, atradimai“ pristatęs Vydūno draugijos pirmininko pavaduotojas, gydytojas doc. dr. Juozas Šidiškis atviravo, jog autorė, siekdama skaitytoją kuo labiau priartinti prie Vydūno pasaulėjautos, dešimtmečiais rinko medžiagą šio veikalo parengimui. Tad leidinyje gausu paties Vydūno tekstų – filosofinių traktatų, straipsnių, laiškų bei literatūrinės kūrybos ištraukų. Popietės metu pristatytą knygą bei doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus ir prof. dr. Aušros Martišiūtės-Linartienės monografiją „Vydūnas“ svečias įvardijo vienas kitą papildančiais 2018 m. šalyje minėtų Vydūno metų perlais.
Konferencijos baigiamuoju akordu tapo iš Detmoldo (Vokietija) į Pagėgius atvykusio Vydūno draugijos Garbės nario, kunigo Miroslavo Danio sveikinimo žodis. Šio dvasininko ilgametis indėlis ir ypatingi nuopelnai įamžinant Vydūno atminimą Vokietijoje, nuolatinė veikla populiarinant Vydūno kūrybą bei plėtojant Lietuvos ir Vokietijos kultūros ryšius, 2016 m. įvertinti LR Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Svečias padovanojo Pagėgių savivaldybės Vydūno viešajai bibliotekai savo žmonos pieštą Vydūno portretą.
Bibliotekos vadovė Ramutė Vaitkuvienė, linkėdama nešti lietuviškosios kultūros šviesą pasauliui, Vydūno draugijos pirmininkui Tomui Stanikui, jo pavaduotojui doc. dr. Juozui Šidiškiui bei konferencijos pranešėjams įteikė simbolines Lietuvos nacionalinės vėliavos spalvų žvakeles ir natūralaus Nemuno bičių sunešto medaus. Saldžiais lauknešėliais dėkota VšĮ Pagėgių krašto turizmo informacijos centras direktorei Ilonai Meirei bei Pagėgių savivaldybės Neįgaliųjų draugijos moterų ansamblio „Rambynas“ narėms ir vadovei Virginijai Bubelienei. Svečiams iš Vokietijos suorganizuota ekskursija po biblioteką, jie taipogi pagerbti ir reprezentaciniu leidiniu „Pagėgiai. Šis kraštas kaip muzika…“.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Renginio organizatorių, dalyvių ir svečių bendra nuotrauka atminčiai.
Nusidriekė eilutė norinčiųjų įsigyti Vydūno draugijos išleistų leidinių bei čia pat gauti jų rengėjų autografus. Pokalbiai apie Vydūną, Juozą Tumą-Vaižgantą bei šių asmenybių gyvenimo ir kūrybos kelią pratęsti prie arbatos puodelio, apžiūrint bibliotekai priklausančią fotomenininkės, žurnalistės Lilijos Valatkienės fotorefleksijų ir dokumentinės fotografijos darbų parodą „Vydūnas – žinomas, bet nepažintas“ bei bibliotekos darbuotojų parengtą literatūrinę ekspoziciją „Žmogaus, gamtos ir kultūros darna Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje“.
Rugsėjo 1 d., sekmadienį, skvere tarp Bokštų ir Puodžių gatvių atidengtas paminklas vienam žymiausių Mažosios Lietuvos veikėjų, dvasios milžinu vadinamam Vydūnui. Įamžinti Vydūną išskirtinėje erdvėje prireikė 7 metų.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius dar 2012-ųjų pabaigoje pasiūlė uostamiestyje pastatyti paminklą vienam žymiausių XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų – filosofui, rašytojui, žurnalų leidėjui, dramaturgui, režisieriui, kompozitoriui, dirigentui, religijotyrininkui ir mokytojui Vydūnui. Simboliška, kad paminklas atidengtas Rugsėjo 1-ąją – Mokslo ir žinių dieną.
Apie tai kalbėjo ir kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, atkreipęs dėmesį į tai, kad Vydūno skverą ir paminklą supa net kelios mokymo įstaigos.
„Vydūnas pabrėžė vidinės šviesos svarbą. Vydūno 150-osios gimimo metinės sutapo su valstybės šimtmečiu. Tai vienas žmonių, kurie kūrė šviesesnį mūsų šalies rytojų, kalbėjo, kaip svarbu kurti geresnį žmogų. Svarbu įamžinti tokius šviesuolius ne tik kaip istorinį ženklą, bet tai daro mus stipresnius. Vydūnas mums leidžia pajusti mūsų gyvenimo šaknis. Jis sakė, kad jei pamirštame savo gyvenimo šaknis, silpstame“, – kalbėjo ministras.
VšĮ „Mažosios Lietuvos kultūra“ valdybos pirmininkas, Vydūno paminklo statymo komisijos pirmininkas Rimantas Cibauskas sakė, kad įspūdinga yra tai, kad šiam tikslui susivienijo įvairios asmenybės.
„Manau, tai yra tikras bendrystės pavyzdys visai Lietuvai, nes idėjos entuziastai ir Klaipėdos savivaldybė parodė norą dirbti, pavyko įtikinti ir Kultūros ministeriją, kad šis projektas yra svarbus. Taigi, visi suvienijome jėgas, prisidėjo ir įvairios socialiai atsakingos įmonės. Dar labai daug yra žmonių, kurių nežinome ir kuriems negalime padėkoti asmeniškai, nes jie aukojo nedideles sumas įvairių renginių metu. Tad noriu padėkoti jiems visiems viešai – nors ir aukojo ne po daug, bet ir širdies, o tai labai svarbu“, – kalbėjo R. Cibauskas.
VšĮ „Mažosios Lietuvos kultūra“ direktorius Arvydas Girdzijauskas priminė Vydūno mintį, kad žmogus niekada nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas.
„Žmogaus kūryba būna įvairi. Kokios kūrybos Vydūnas iš mūsų tikėjosi? Jo žodžiais, žmogiškumu reikia stiprinti, skaidrinti ir apšviesti gamtą ir visą pasaulį. Vydūnas kviečia kurti žmogų savyje, žmogiškumą. Tikiuosi, kad šis gražus sodas, dvasinga Vydūno figūra paskatins mus puoselėti šiuos dalykus ir nuo to Klaipėda ir mūsų šalis bus dar gražesnė“, – sveikindamas susirinkusiuosius kalbėjo A. Girdzijauskas.
Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius teigė, kad ši diena ypatinga visiems po pasaulį išsibarsčiusiems Mažosios Lietuvos palikuonims.
„Visa, ką jis darė, buvo skirta žadinti tautą“, – apie Vydūną kalbėjo V. Bagdonavičius.
Petras Šmitas pridūrė, kad darbai truko netrumpai, tačiau rezultatas – džiuginantis: „Žmogus, sėdėdamas ir žiūrėdamas į Vydūno skulptūrą, galės mąstyti apie būtį, egzistenciją, žmogaus pašaukimą ar tiesiog gėrėtis medžių ir gėlių spalvomis, jų kvapais.“
Idėjos iniciatoriai ir įgyvendintojai buvo apdovanoti įvairiomis padėkomis. Sveikinimus per atstovus perdavė šalies prezidentas Gitanas Nausėda, premjeras Saulius Skvernelis. Pasisakė ir Seimo nariai.
Renginys, nors ir su gražia idėja, iššūkiu tapo žmonėms, susirinkusiems pamatyti atidengiamo paminklo.
Saulės atokaitoje pusantros valandos perkirpti paruoštą juostą laikė moksleiviai, o aikštės pakraščiuose šešėlių ir pavėsio ieškojo vyresnio amžiaus žmonės. Dalis susirinkusiųjų dėl karšto oro ir ilgų kalbų ėmė skirstytis nesulaukę to, dėl ko atėjo – paminklo atidengimo momento.
Sulaukęs savo eilės kalbėti Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, matydamas mažėjantį žmonių būrį, pasakė sau nebūdingą trumpą kalbą.
„Turbūt Vydūnas, stebėdamas mus iš padangių, klausydamas tokios kalbų gausos, nusišypsotų į ūsą – ar to tikrai reikia. Jis turbūt pasakytų – liaukimės pliurpti, eikime kurti“, – improvizavo V. Grubliauskas.
Prieš pat atidengiant paminklą dar suteiktas žodis ir skulptoriui Arūnui Sakalauskui, kuris nuoširdžiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie idėjos įgyvendinimo.
Vydūnui pagaliau pasirodžius, žmonės skubėjo fotografuotis prie paminklo, klausėsi koncertų: pasirodė Tilžės Vydūno lietuvių draugijos ansamblis „Birutė“, Karaliaučiaus Liudviko Rėzos lietuvių draugijos jungtinis ansamblis „Gabija“ ir „Penki vaikee“, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ labdaros fondo dalyviai, renginio pradžioje Lietuvos himną atlikusi Monika Marija ir Saulius Petreikis.
„Ačiū visiems bendražygiams. Nuo mažų dalykų prasideda pokyčiai. Šis projektas yra tikras susivienijimo pavyzdys. Pagražėjo ne tik skveras, ne tik miestas, bet ir mes patys viduje. Norisi ir visus kitus darbus daryti vydūniška dvasia, tada galėtume labai daug nuveikti. Labai tikiuosi, kad iš visos širdies kurtą skverą Klaipėdos miestas priims kaip dovaną ir ja rūpinsis“, – sakė R. Cibauskas.
Praėjusiais metais buvo minimos Vydūno 150-osios gimimo metinės, 2018-ieji buvo paskelbti Vydūno metais.
Konkursą meniniam objektui ir architektūriniam skvero sutvarkymo projektui sukurti laimėjo menininkų grupė: architektas Petras Džervus, skulptoriai iš Ukrainos Olesis Sidarukas ir Borisas Krylovas, kuriems Klaipėdoje atstovavo skulptorius Arūnas Sakalauskas.
Skvere įrengta kompozicija „Versmė“ – fontanas, ant kurio krašto palikti Vydūno batai. Pats Vydūnas basas stovi ant sferos formos pjedestalo, kuriuo teka vanduo.
Prie Vydūno įamžinimo prisidėjo: VšĮ „Mažosios Lietuvos kultūra“ valdybos pirmininkas, Vydūno paminklo statymo komisijos pirmininkas Rimantas Cibauskas, Arūnas Trukanas, dr. Arvydas Girdzijauskas, dr. Vytautas Čepas, Antanas Stanevičius, Algimantas Švanys, Bernardas Aleknavičius, dr. Janina Pupelienė, prof. dr. Artūras Razbadauskas, Petras Šmitas, prof. habil. dr. Domas Kaunas, Algimantas Kirkutis, Jonas Lukšas, Teresė Budraitienė, Sigutė Augutienė, dr. Albertas Dovydas Juška (miręs), Eva Jankus-Gerola (mirusi).
Paminklo gamyba ir pastatymas kainavo apie 70 tūkst. eurų.
Žymus Lietuvos istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos istorijos ir lietuvių tautinio atgimimo spaudos tyrinėtojas Algirdas Matulevičius šiemet paminėjo savo amžiaus 80-ąją sukaktį – gimė 1939 m. sausio 10 d. Giedraičiuose, Molėtų r. baigė Giedraičių vidurinę mokyklą, besimokydamas laimėjo respublikinį astronomijos konkursą. Tačiau astronomu netapo, baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, studijuodamas buvo fakulteto studentų mokslinės draugijos (SMD) pirmininkas bei viso universiteto SMD pirmininko pavaduotojas.
Nauja istoriko knyga*) – straipsnių rinkinys, kurį sudarė „Lietuvos aido“ techninio centro vadovė ir žurnalistė Loreta Nikolenkienė. Karaliaučiaus universiteto studentijai skirtas straipsnis – jau buvo publikuotas, o kelionių vadovas, skirtas keliaujantiems po Mažąją Lietuva – esmingai peržiūrėtas, papildytas, išplėstas. Gi kiti straipsniai – originalūs ir gausiai aprūpinti išnašomis, nuorodomis, citatomis. Pratarmėje knygos autorius nuoširdžiai dėkoja ir Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui, tautotyrininkui, redaktoriui Jonui Laurinavičiui, kuris paskatino ją išleisti „Naujojo lanko“ leidykloje ir suteikė paramą. Tiesa, knygos tiražas – kuklus, tik 50 egzempliorių, bet viską atperka jos turinys. Žinoma, po kurio laiko autorius ir nauji mecenatai gali imtis papildomo straipsnių knygos leidimo.
Knygos išliekamoji ir mokslinė vertė ta, kad nuo šiol viename kryptingai orientuotame rinkinyje sutelkti net penki monografiniai straipsniai. Knygą pristato redaktoriaus J. Laurinavičiaus žodis ir išsami pratarmė – jie supažindina su istoriko gyvenimo, studijų faktais, kelionių ir mokslinių bei kraštotyrinių ekspedicijų po Karaliaučiaus kraštą, buvusias jotvingių ir prūsų žemes dabartinėje vakarinėje Lenkijoje. Buvo pažintinių turistinių kelionių gidas ir vadovas. Iš viso kelioms enciklopedijoms, žinynams suredagavo iki 20 tūkst. mokslinių straipsnių, pats Lietuvos ir lietuvių išeivijos spaudoje parašė keletą tūkstančių straipsnių. Jie paskelbti Vokietijos, Lenkijos, JAV ir Kanados spaudoje, o tai istorinės mokslinės studijos, publicistiniai straipsniai. Grįžęs iš mokslinių konferencijų Vokietijoje, Lenkijoje publikavo taiklias išvadas ir pastebėjimus apie kintantį tyrinėjimų lauką ir poslinkius, archyvinės medžiagos atsivėrimus.
Pabrėžtina, kad knygos autorius po II pasaulinio karo pirmas pradėjo išsamiai tirti Mažąją Lietuvą, lietuvininkų socialinę, ekonominę, teisinę, religinę bei kultūrinę padėtį. Sudarė kelis originalius žemėlapius. Rinkinio straipsniai – ankstesnės ir naujausios mokslininko publikacijos, kurios taip pat parengtos preciziškai, remiantis gausiais archyviniais dokumentais, juos išsamiai pristatant ar ištisai publikuojant.
Žinia, mokslinėje literatūroje, tyrinėjimuose jau įsitvirtinęs Mažosios Lietuvos ir lietuvininko vardai. XVI a. Mažosios Lietuvos pavadinimas Klein Litaw pirmąkart fiksuojamas Prūsijos kronikininkų Simono Grunau, Luco Davido darbuose. XIX a. pab. šis pavadinimas buvo prikeltas ir ypač išpopuliarėjo po Pirmojo pasaulinio karo.
Patys lietuvininkai save dažniau vadino Prūsų lietuviais, o gyvenamą kraštą – Prūsų Lietuva. Toks vietovardis ir savivardis buvo naudojamas ir Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojo, evangelikų liuteronų kunigo, savo parapijiečių lietuvių amžininko Teodoro Lepnerio (1633–1691) knygoje „Prūsų lietuvis“ (Der Preusche Littauer, išl. 1744 m. 2 leid. 1848 m.), kur lietuviai – protingi, apsukrūs, turi gerą atmintį, laikosi duoto žodžio, ištvermingi ir svetingi. Šis vietovardis ir savivardis naudojamas Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojo, kalbininko, žodynininko, kultūros veikėjo, evangelikų liuteronų kunigo, religinių raštų rengėjo, spaudos darbuotojo, Karaliaučiaus profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806–1884).
Skaitant dr. A. Matulevičiaus rinkinio straipsnius, skirtus lietuvininkams, kur jie pavadinami ir mažlietuviais (pvz. p. 13 nurodoma, kad šis terminas plačiau vartojamas nuo XIX a. II pusės), nereikėtų pamiršti – jie patys tiek anuomet, tiek ir šiandien krašte ar išeivijoje save vadina prūsų lietuviais. Pastarojo meto pavyzdžiu gali būti ir XX a. lietuvininkų žymus visuomenės ir sporto veikėjas Vilius Trumpjonas vyresnysis, kilęs iš Traksėdžių prie Šilutės. O lietuvininkų žymi visuomenės veikėja, dailininkė Ieva Jankutė-Gerola savo kalboje ar laiškuose ir taip prisistatydavo: „Mes – prūseliai“.
Beje, XX a. I pusėje susiformavus ir visokeriopai gyvuojant Klaipėdos kraštui (1923–1939) iškyla ir dar vienas vietos gyventojų savivardis klaipėdiškis ar memellander. Tą savivardį, jo atsiradimo aplinkybes jau nagrinėja XX ir XXI a. istorikai. Žinia, klaipėdiškiai savo kailiu patyrė, kad jie kitokie vokiečiai ir skiriasi nuo etninės Vokietijos gyventojų. Karo pabaigoje ar po karo patekę į Vokietiją (vėliau federatyvinę ar sovietinę-demokratinę) klaipėdiškiai gavo kitokius asmens dokumentus, maisto korteles – jie visokeriopai skyrėsi nuo etninių vokiečių tiek dokumentų, tiek kortelių garantijomis ar teisėmis. Trumpai drūtai buvo ir yra vis dar sakoma: „Kaip dangus nuo žemės…“
Minėtina, kad ir krašto pavadinimą tiek krašte ar išeivijoje gyvenantys naudoja Prūsų Lietuva (tarpusavyje, spaudoje, kitoje lektūroje) ir Preußich Litauen, (vokiškoje terpėje ir lektūroje). Priminsiu, kad Vilius Trumpjonas jaunesnysis (1936–2012), gimęs XX a. Klaipėdoje, o gyvenęs Čikagoje (JAV), pasakojo nuolatos besikartojančius atvejus: „Tą Lithuania Minor amerikonai supranta kaip Jauna ar Jaunoji Lietuva, o ne Mažoji Lietuva…“ Anuomet krašte autochtonai lietuvininkai tiek savo parlamentą, tiek laikraščius vadino Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba (Tilžė, 1918–1924), Prūsų Lietuvių Balsas (Tilžė ir Klaipėda, 1919–1923), kuriuos sekė daugybė kitų pavyzdžių.
Straipsnių rinkinio pratarmėje neatsitiktinai taip pat rašoma (p. 9): „Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad Prūsiją (Prūsą) XIII a. užkariavus ir valdant Vokiečių ordinui, kryžiuočiams nesvarbu buvo kokios tautos bei etnosai, gentys gyveno toje valstybėje ir kuria kalba ar tarme kalba. Nuo Prūsijos šalies vardo visi autochtonai baltai vadinti „prūsais“. Tautybes imta aiškiai skirti 1517 m. prasidėjus Reformacijai ir, 1525 m., žlugus Ordinui, susikūrus pasaulietinei Prūsijos kunigaikštystei. Šalia prūsų oficialiai valstybiniu mastu paplito jų giminingų baltų genčių lietuvių, lietuvininkų, sūduvių ir kitų jotvingių genčių, kuršių vardai.“
Dar viena iškalbinga pratarmė citata apie Mažąją Lietuvą, jos fenomenalią reikšmę (p. 10): „Susidarė, nors ir negausus, lietuvių inteligentijos, intelektualų sluoksnis, vadovaujantis lietuvininkų visuomeniniam kultūriniam sąjūdžiui. Mažlietuviai ilgą laiką turėjo kultūrinę autonomiją. Beveik visos lietuvių raštijos, apskritai kultūros vertybės pirmiausia sukurtos Mažojoje Lietuvoje. Be jos paramos kažin ar būtų atsilaikiusi Didžioji Lietuva, žiauriai pavergta carinės Rusijos imperijos.
Ar rasime kitą tokį mažą Europoje kraštą? Šis kultūros paveldas, knygnešystė yra fenomenas, unikumas, vertingas Europos civilizacijai, kultūrai plėtoti, demokratiniams procesams.“ Šiai citatai antrinant dažnas tėvynainis prisimena ir profesoriaus dr. Mykolo Biržiškos giluminę ištartį: „Mažoji Lietuva – lietuvių kultūros lopšys.“
Žinia, krašto žmonės savi su savais galėjo susitikti lietuvių evangelikų bažnytėlėse, lietuvių mokyklose, lietuvių draugijose – „Byrutos“ „Santaros“ ir kitose, rinkimams į politinius darinius – konservatyvų skyrimo draugystėje… Savivaldos nedidelį langą turėjo 1923–1939 metais, bet ir tas buvo susaistytas autonomijos ir kitokiais apribojimais, kurį sėkmingai išnaudojo vietos ir užsienio nacių kultūrtrėgeriai, o lietuvininkai steigė draugijas ir jų lėšomis mėgino atgauti švietimo, kultūros, muziejų ir kitus barus. Dabar, sakytumei, Klaipėdos ar Vilnijos kraštuose taipgi yra tiek rusėnų, tiek kaimynų lenkų aljansai ar sąjungos…
Pratarmės vienuoliktame puslapyje įdėta ir 1941 m. gruodyje vykusių Lenkijos-SSRS derybų dalyvio žurnalisto ir diplomato Ksawero Pruszinskio vertinga citata (tuomet Vokietijos Vermachto daliniai jau buvo prasiveržę į Maskvos priemiesčius, o sunkiosios artilerijos haubicų trenksmai girdėjosi net už storų Kremliaus sienų), kurią naktinio pokylio metu J. Stalinas, be kita ko, pareiškė: „Kartais būdavo, kad kai kurios tautos buvo išstumtos iš savo nuo amžių apgyvendintų vietų. Pavyzdžiui, Rytų Prūsija. Manau, kad pusė Rytų Prūsijos buvo apgyvendinta lenkų, o antroji pusė – lietuvių.“
Manykime, kad ir kiti istorikai ateityje turėtų atkreipti dėmesį į šios citatos turinį.
Toliau knygoje straipsniai išrikiuoti šia seka: „Lietuvininkai“, „Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą. Kultūros paveldas“, „Mažosios ir Didžiosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete ir jo auklėtinių nuopelnai lietuvių raštijai XVI a. – XIX a. I pusėje“, „Prūsai, lietuviai, lietuvininkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje“, „Tilžės Aktas – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracija“.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Istorikas dr. Algirdas Matulevičius. Vytauto Žeimanto nuotrauka
Mano giliu įsitikinimu, skaitytojai turi ne tik skaityti, bet ir naujai patirti žymaus Lietuvos istoriko iškeltų faktų, apmąstymų svarbą. Istorikas atstovauja Lietuvos pozicijas. Jos grindžiamos gausia archyvine, istoriografine medžiaga, patirtimi, kuri buvo sukaupta betarpiškai bendraujant su kolegomis Tėvynėje ir užsienyje, bičiuliaujantis su krašto senbuviais autochtonais. Visais atvejais buvo ir pasilieka nuosekli pagarba, suvokimas, atjauta. Istorikas tiek savo straipsniuose, monografijose ar visuomeninėje veikloje, viešose paskaitose, pranešimuose nesikrato gynėjo pozicijos, bet ją sąmoningai ir nekintamai atlieka visą savo sąmoningą gyvenimą. Tai vis retesnė mūsų valstybės istorikų žyma…
Taigi, gražaus susitikimo su vertinga knyga, mielas ir gerbiamas skaitytojau ir žmogau, pilieti. Linkėkime, kad ir kolegos istorikai atsilieps į savo cecho darbininko naujausią straipsnių rinkinį, jo keliamus faktus, apmąstymus ir teiginius.
Šis rašinys nėra išsamus monografinių straipsnių recenzavimas, bet norėjosi atsidėkoti, pasidžiaugti ir laukti naujų žymaus Lietuvos istoriko knygų. Žinia, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kaupia dr. A. Matulevičiaus epistoliarinį palikimą. Linkėkime, kad jo nenugultu laiko ir užmaršties dulkės, nes kiekviena nauja knyga, nauja monografija ar straipsnių, kitokio palikimo publikavimas – istorinės atminties ir tiesos susigrąžinimas.
—————————————————-
*) Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje: straipsnių rinkinys / Algirdas Matulevičius; sudarė Loreta Nikolenkienė. – Kaunas: Naujasis lankas, 2019. – 179,[1] p.: iliustr., faks., portr., žml..: Tiražas 50 egz. – ISBN 978-609-474-162-3
Dr. Girėnas Povilionis – aukščiausios kategorijos restauratorius, pedagogas, lektorius, vargonų istorikas. Asmeninio archyvo nuotr. Vargonų istorikas dr. Girėnas Povilionis pirmasis parašė disertaciją vargonų muzikos istorijos tema. Jis įkūrė Vargonų paveldo centrą, katalogizavo XVII-XX a. vargonus, išlikusius ir neišlikusius buvusioje LDK teritorijoje bei esamus dabartinėje Lietuvoje, aprašė per 70 vargonų meistrų, dirbusių Lietuvai XVI-XIX a.
Andromeda MILINIENĖ, www.atviraklaipeda.lt
Lietuvoje yra maždaug 450-500 istorinių vargonų. Tokiais laikomi sukurti iki 1940 m., o tai yra apie 90 procentų visų apskritai mūsų šalyje esamų vargonų.
Image may be NSFW. Clik here to view.Seniausi iš seniausių gaudžia Kretingos katalikų bažnyčioje (nuotr.). Jie buvo atrasti Gintališkės kaimo bažnyčioje, Plungės rajone, 2004 m. restauruoti. Dalis vamzdyno, oro skirstymo dėžė, mechanika – autentiški. Pasak dr. G. Povilionio, jie galėjo būti sukurti (tikslių duomenų nėra) Kuršo arba Mažosios Lietuvos meistro dirbtuvėse XVII a. pabaigoje, apie 1680 m.
Dr. G. Povilionis papasakojo, jog Kretinga turi ne tik seniausius, bet ir dar vienus ypatingus vargonus. Juos pagamino žinomas Karaliaučiaus meistras Johanas Proisas (Johann Preuss, 1722-1798), Adomo Gotlabo Gasparinio (Adam Gottlob Casparini, 1715-1788) mokinys. Instrumentą galima išvysti Evangelikų liuteronų bažnyčioje. Šie vargonai buvo sukurti 1785 m. specialiai Verdainės (dab. Šilutės miesto dalis) bažnyčiai. 1827 m. perkelti į Kretingalės bažnyčią, 1899 m. atiteko Kretingos bažnyčiai.
„Iki mūsų dienų išliko beveik autentiška mechanika, oro skirstymo dėžės ir vamzdynas. Tai paskutinis iki šių dienų išlikęs J. Proiso instrumentas Rytų Prūsijoje. Kiti buvo sunaikinti kartu su bažnyčiomis, tarp jų J. Proiso sukurti vargonai Tilžės Vokiečių bažnyčiai, Įsrutyje (1766 metais) bei Karaliaučiuje, Lyvenikės rajone buvusioje bažnyčioje (1782 metais)”, – pasakojo vargonų muzikos istorikas.
Pažvelgę į Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčioje esančius vargonus, pamatysime tipišką Rytprūsių ir Kuršo meistrų vargonų puošybą, prospektų ornamentavimą. Vargonų sparnų kompozicija išsiskiria išplatėjimu per vidurį. Tokia forma matoma ir Batakių evangelikų liuteronų, Griškabūdžio, Veličkų (Wieliczki, Lenkija), Bartėnų ar Miulhauzeno (Mlynarų) bažnyčiose. Prospekto puošyboje taip pat matomi rokailių, kriauklių, liepsnelių ir C formos riesčių ornamentai, treliažo elementai. Jie artimi tipinei rokokinei Karaliaučiaus krašto bažnyčių interjero puošybai.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Kretingoje esantys vargonai (sukurti 1785 m.) – vienintelis J. Proiso instrumentas, išlikęs ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kiti buvo sunaikinti kartu su bažnyčiomis – Tilžėje, Įsrutyje, Karaliaučiuje.
Remiantis istoriografiniais šaltiniais, vargonų prospekto viršuje buvo angelo, ranka judinančio trimitą, skulptūra.
Švėkšnos, Šilutės ir Ropkojų (fragmentiškai) katalikų bažnyčiose iki mūsų dienų išliko legendinio vargondirbio Bruno Goebelio darbai. Esantys neogotikinėje Švėkšnos bažnyčioje buvo sukurti 1906 m. (vienas vertingiausių Lietuvoje šio vargondirbio kūrinių).
Image may be NSFW. Clik here to view.
Karaliaučiuje Bruno Goebelio 1906 m. padirbintas instrumentas iki šiol veikia Švėkšnoje.
Dabartinės Lietuvos teritorijoje 1900-1943 m. Bruno Goebelis ir jo dirbtuvė iš viso įrengė 45 vargonus. Iš jų net 18 instrumentų buvo padirbinta vien Klaipėdos krašto bažnyčioms. Šio meistro kūrinys turėjo gausti ir Klaipėdos Šv. Jono bažnyčioje, tačiau įpusėjusią vargonų statybą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
B. Goebelis, gimęs 1860 m. Aukštutinėje Silezijoje, Landsbergo miestelyje, savo dirbtuves turėjo Karaliaučiuje XX a. pirmojoje pusėje. Tai buvo vienos didžiausių ir pajėgiausių dirbtuvių Rytų Prūsijoje. Nuo 1898 iki gyvenimo pabaigos 1944 m. vargondirbys sumeistravo apie 300 įvairaus dydžio instrumentų. Vienu metu jo ceche darbavosi apie 40 meistrų ir pameistrių. Didžiausi Goebelio vargonai buvo pastatyti Karaliaučiaus senamiesčio bažnyčioje (Altstadtkirche) ir miesto salėje (Stadthalle). Nė vieneri vargonai šiame krašte neišliko.
Iš viso Lietuvos bažnyčiose stovi 18 visiškai arba fragmentiškai išsaugotų Goebelio vargonų. Kelios dešimtys Goebelio instrumentų išliko Lenkijoje. Vokietija turi vienintelius jo vargonus Berlyne, Šv. Mauricijaus bažnyčioje.Image may be NSFW. Clik here to view.
Eva Banaitytė tautiniais lietuvininkų rūbais. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotraukos.
Asta BARTKEVIČIŪTĖ, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus etnografė, www.voruta.lt
Tikriausiai girdėjote, kad 2019 metai yra paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Ta proga 2019 m. balandžio 25 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos organizuota XXII mokslinė konferencija „Pasaulio lietuvių palikimas Lietuvos muziejuose“. Joje skaitytas šis pranešimas, atskleidęs eksponatų istorijas platesniam besidominčiųjų ratui.
Šilutė ir jos apylinkės iki pat 1923 metų priklausė Mažajai Lietuvai – istoriniam-etnografiniam pirma Prūsijos, o vėliau – Rytprūsių regionui. Lyginant dabartinės Lietuvos teritorijos atžvilgiu, Mažoji Lietuva dalinama į dvi dalis – Klaipėdos kraštą ir Rytprūsius. Po karo senųjų Klaipėdos krašto gyventojų bebuvo likę 10–20 %. Nusivylę dėl jiems reiškiamo priešiškumo, traktavimo vokiečiais, daugelis senųjų gyventojų išvyko į Vokietiją. 1944 m. vasarą bolševikų kariuomenei artinantis prie Rytprūsių, hitlerininkų vadovybė įsakė gyventojams trauktis į Vakarus ir gabeno juos prievarta. Kiti buvo išvežti į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų nebeliko. Šio krašto gyventojų tąsa – į Vakarus pasitraukę lietuviai ir vienas kitas, gyvenantis Lietuvoje, –nebesudaro kompaktiškos bendruomenės. Po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvininkų iniciatyva dabar stengiamasi gelbėti nuo pražūties ir į pasaulio kultūrinį akiratį grąžinti tą milžinišką kultūros paveldą, kurį sukūrė Mažoji Lietuva.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Heinricho Kuršaičio darbo knygelės antraštinis puslapis
Iš Šilutės Hugo Šojaus muziejuje turimų pasaulio lietuvių kolekcijų aptarsime Banaičių ir Kuršaičių šeimų kolekcijas. Jų nariai Antrojo pasaulinio karo metu į užsienį išvyko iš Rytprūsių, apsigyveno Vokietijoje. Banaičių šeimos eksponatai papildo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus „Miestiečio buities“ ekspoziciją, o iš Kuršaičių šeimos fondo kartu su I. Simonaitytės muziejumi 2011 m. buvo surengta paroda „Heinrich Kurschat – žmogus, matantis kitaip“. Kolekcijos išsamiai tyrinėtos nėra, taigi, teko atsirinkti ryškesnius eksponatus. Aptarsime ir šeimų atstovų biografijas.
Banaičių (Banių) asmenvardis Mažojoje Lietuvoje neretas. Svarbiausias mūsų atveju būtų Kristupas Banaitis (1878–1977) – amatininkas ir prekybininkas, gyvenęs Tilžėje. Jo sūnus Valteris Kristupas Banaitis (1918–1999) buvo muzikas (pirmasis profesionalus Mažosios Lietuvos kompozitorius) ir žurnalistas, buvo tapęs Lietuvos piliečiu, už pagalbą žydams ištremtas į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo bendradarbiavo su „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ radijais, darbavosi išeivių organizacijose, vadovavo ansambliui, lietuvių chorui, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, rašė spaudoje, per vokiečių radijo stotis garsino lietuvišką muziką.
Eva Banaitytė-Koch (1920–2015), Valterio Kristupo Banaičio sesuo, buvo viena paskutiniųjų Tilžės lietuvininkių, prieškariu nuo pat vaikystės dalyvavusių lietuviškoje veikloje. Ji buvo persekiojama nacių valdžios, todėl Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais pasitraukė į Vakarus. Apsistojo Fiurstenberge, Vestfalijos žemėje. Nuo artėjančio fronto pavyko išvežti ir išgelbėti nemažai Banaičių giminės relikvijų. Gyvendama Vokietijoje, Eva Banaitytė-Koch pradėjo kaupti dailės kūrinius (užsakydavo nutapyti Mažosios Lietuvos vaizdų), dailiųjų amatų dirbinius, antikvarines vertybes. Rinko leidinius, senus žemėlapius ir kitką apie Mažąją Lietuvą. Savo namus buvo pavertusi vaizdinga meno galerija ir savotišku archyvu, propagavo lietuvininkų kultūrą.
Image may be NSFW. Clik here to view.
H. Kuršaičiui priklausiusios Brailio rašto knygos
Sukauptas vertybes jai buvo pasiūlyta perduoti Šilutės muziejui, kur sėkmingai kaupiamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo kolekcijos. Energingosios lietuvininkės palikimą muziejui perdavė jos dukra Evelyn Jovanovič. Banaičių šeimos fondas atspindi jų domėjimąsi literatūra, mokslu, tautodaile, siekį išsaugoti lietuvybę. Aptarsime kai kuriuos leidinius, fotografijas ir atvirukus, tekstilę.
Svarbus leidinys – „Mitteilungen der litauischer literarischen Gesellschaft“ („Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“). Tai tęstinis numeruotas Lietuvių literatūros draugijos leidinys, – pirmasis mokslinis leidinys Mažojoje Lietuvoje. Draugija rūpinosi kalbos ir kultūros likimu,aktyvino mokslo, literatūros ir kultūros plėtotę. Leidinys ėjo 1880–1912 m., iš viso pasirodė 31 sąsiuvinis. Leistas vienąkart per metus. Buvo skirtas inteligentams ir mokslininkams, publikuoti straipsniai apie lietuvių kalbą ir lietuviškus papročius, skelbti grožinės literatūros kūriniai. Kitaip nei vėlesni leidiniai, „Pranešimai“ spausdindavo pilnus liaudies dainų tekstus – tokie jie dabar labai vertingi lietuvių kultūrai. Šilutės Hugo Šojaus muziejus saugo 15 originalių „Pranešimų“ knygelių (dauguma iš jų naujai įrištos)ir 10 kopijų – iš viso 25 skirtingų numerių sąsiuvinius.
Turimi 1894 metais Hoffheinzo W. Heidelbergo sudaryti „Giesmių balsai“ – pirmasis lietuvininkų protestantų giesmynas vienam-keturiems balsams su vargonų pritarimu.
Lietuvių kalbos saugojimą liudija nedidelė kalbamokslė knygelė „Metoula Sprachführer Litauisch“, išleista 1912 m. Joje publikuojama trumpa lietuvių kalbos gramatika, pasikalbėjimai ir vokiečių – lietuvių kalbų žodynėlis. Autorius – žymus Mažosios Lietuvos veikėjas Mikelis Ašmys.
Vėlesnis leidinys, išėjęs 1951 m. Liudvigsburge, – Valterio Kristupo Banaičio parinktos ir harmonizuotos lietuvių evangelikų liaudies giesmės. Rinkinys skirtas lietuviams emigrantams.
Minėtina brošiūra „Lietuva: kraštas ir tauta“, išleista 1949 m. Augsburge, redaguota Adolfo Šapokos. Antraštiniame lape randame rašalu įrašytą dedikaciją „didžiam Lietuvos patrijotui Krištopui Banaičiui“, kurią pasirašo Feliksas Kapočius, vyriausias Lietuvių sielovados tvarkytojas Vokietijoje ir Austrijoje, tautinis delegatas lietuviams šiose šalyse. Jam buvo patikėta tautiečių – karo pabėgėlių – kultūrinė, socialinė, labdarinė globa.
Rytų Prūsija paliko nepaprastai turtingą lietuviškosios urbanistikos, etnografijos ir kraštovaizdžio ikonografijos paveldą, tačiau jis labai išsklaidytas tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Patys svarbiausi rinkiniai yra Mažosios Lietuvos istorijos, Šilutės muziejuose, taip pat archyvuose, mokslinėse bibliotekose.
Banaičių archyve taip pat daug nuotraukų, atvirukų ir atvirlaiškių, didelė dalis jų iš XX a. I pusės yra su Kuršių nerijos ir jos miestelių (Nidos, Pilkopos, Juodkrantės) vaizdais, kitą didelę dalį sudaro Tilžės vaizdai, truputis iliustracijų yra iš XX a. pradžios Klaipėdos, Paskalvių (Banaičių giminės tėviškės) ir kitų Mažosios Lietuvos vietų, įamžinti miestai, gamta ir žmonės. Dauguma atvirlaiškių – su vokiškais pavadinimais.
Atidžiai nufotografuotas Jokūbynės parkas Tilžėje, fiksuojant ir paskirus objektus, ir panoraminį vaizdą. Pasak Egidijaus Bacevičiaus, žinios apie parką priartina mus prie lietuvininkų dvasinio brendimo aplinkos ir muziejininkystės ištakų. Jokūbynės parkas, pradėtas tvarkyti 1891 m., tapo puošniausiu visuose Rytprūsiuose. Iš čia po visą kraštą platintos sodininkystės ir parkų kūrimo naujovės. Be to, tai buvo vienas pirmųjų liaudies buities muziejų po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje. Lietuviškas namelis, įsteigtas Lietuvių literatūros draugijos, tapo Jokūbynės parko ir viso krašto įžymybe.Brėžinį rengė Šilutės dvarininkas Hugo Šojus (1845–1937).Šiandieną parko šlovė ir grožis išblėsę.Monumentalių statinių neišliko.
XIX a. – XX a. pr. atvirukai dabar tapo vertingais istoriniais dokumentais, parodančiais sunaikinto krašto buvusį vaizdą.
Vieni svarbiausių tekstilės kolekcijos eksponatų – unikalūs tautiniai klaipėdiškės rūbai.XIX a. pab. pastebimas tautinės savimonės formavimasis platesniuose visuomenės sluoksniuose. Kaip vienas iš būdų išlaikyti savitumą yra kuriami tautiniai drabužiai.Tradicinio kostiumo atgaivinimas XIX a. pab. prasidėjo pirmiausia Mažojoje Lietuvoje. Tautiniais rūbais prieškariu puošdavosi ir Eva Banaitytė.
Banaičių kolekcijoje yra du gana pilni klaipėdiškės merginos kostiumai – jie įvardijami senoviniais: vienas, austas 1960 m., esąs ankstyvesnio, t. y. XVIII–XIX a. pr. merginos kostiumo kopija, antras datuojamas XIX a. pab. – XX a. pr., jo atskiros dalys austos 1900–1936 m. Tam tikro modelio apranga, kaip tautiniai rūbai, vyravo iki XX a. 3 dešimtmečio (Vydūnas rašo, kad tai „dar iki 1880 m. Tilžės apylinkėse merginų dėvėti drabužiai“): tamsi suvarstoma liemenė, išilgadryžis sijonas, balti ir siuvinėti marškiniai, balta, skersadryžių raštų prijuostė. Pagal aprašymą šį modelį atitinka antrasis kostiumas,ir jis gali būti laikomas XX a. I p. nešiotais tautiniais rūbais.
Pereikime prie antrosios kolekcijos. Laikoma, kad Heinrichas Kuršaitis (Heinrich Kurschat) buvo rašytojos Ievos Simonaitytės giminaitis – aklą Jokūbo Kuršaičio vaiką ji fragmentiškai mini savo romane „O buvo taip…“ Berods, jis buvęs ir profesoriaus Fridricho Kuršaičio giminė. Heinrichas Kuršaitis(1912–2007) gimė valstiečio Jokūbo Kuršaičio (Jacob Kurschat) ir jo sutuoktinės Marės Simonaitytės (Marie Simoneit), Klaipėdos apskrityje. Kai jam buvo 3 metai, sprogus terpentino buteliukui, vaiką apakino liepsna.Pirmojo pasaulinio karo sumaištis išskyrė Heinricho Kuršaičio šeimą: jis buvo atskirtas nuo savo seserų Lenės ir Annos (iš viso buvo devyni broliai ir seserys).
Po konfirmacijos aklųjų įstaigoje pradėjo mokytis amato. 1934 m. įgijo įprastą aklųjų specialybę – tapo dėžių gamintoju. Iš pradžių dirbo pagal išsilavinimą.Panoręs tapti masažuotoju, 1943–1944 m. lankė kursus, baigęs pradėjo dirbti Karaliaučiuje. Antrojo pasaulinio karo metu ligoniai, karo invalidai, aklieji greit tapo našta karinei valdžiai. Vieną 1945 m. liepos mėn. naktį ji surinko visus tuos žmones ir gyvuliniais vagonais išsiuntė į Vokietiją.
Nuo 1945 m. Heinrichas Kuršaitis kaip persikėlėlis atvyko į Vandlicą netoli Berlyno, ten kurį laiką dirbo dėžių gamintoju. Atsitiktinai sužinojęs, kad jo seserims pavyko išgyventi, persikėlė pas jas. Bad Libenštainepradėtas atkurti kurortas ir sanatorija tapo naujaisiais H. Kuršaičio namais.Gydytojai ir kolegos greit pripažino ypatingą aklo vyro talentą. Jis, pasak buvusio sanatorijos direktoriaus dr. Reinhardo Sobanskio, buvo vienas mėgstamiausių ir labiausiai kvalifikuotų bendradarbių, vadintas „legenda gydančiomis rankomis“.
1985 m. H. Kuršaitis pirmąkart susisiekė su savo dukterėčia Lietuvoje. Hilda Anna Kallvis(g. 1940), rūpinusis savo dėde paskutiniais jo gyvenimo metais,išsaugojo ir Šilutės muziejui perdavė unikalią neregio buities ir darbo reikmenų asmeninę kolekciją.
Dukterėčia sako, kad dėdė buvo labai apsiskaitęs. Muziejui atiduotos 9 knygos: jos ir Brailio raštu, ir tekstinės. Pastarųjų tekstą skaitydavo kitas žmogus, o klausantysis jį įsirašydavo į kasetę. Turimos knygos apima profesinę, religinę literatūrą. Daugiausia jų vokiečių kalba, viena – gotišku šriftu, Jono evangelija – Brailio raštu.
Dalį eksponatų sudaro įvairūs asmeniniai dokumentai: pasai, leidimai, pažymėjimai ir pan. Įdomus galėtų būti išsilavinimo pažymėjimas, gautas 1944 m., ir išsilavinimo pripažinimo dokumentas, išrašytas po 31 metų (1975) profesoriaus Hofheinzo.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Keturi atvirukai iš Banaičių kolekcijos
Dauguma Kuršaičių šeimos fondo eksponatų supažindina su aklųjų pasauliu – tą dalį sudaro akliesiems būtini ir jiems pritaikyti daiktai: maisto kortelės, rašymo Brailio raštu priemonės, temperatūros ir kraujospūdžio matuoklis, specialūs vokai, pinigų tikrinimo įtaisas, įvairūs Brailio raštai, įtaisas, skirtas vesti akluosius, lazdelė, metras, dirbtiniai akių lęšiai, keletas laikrodžių (garsinių ir su Brailio rašto žymomis), rašymo mašinėlė, vietoje parašo naudoti asmeniniai antspaudai. Kasetiniai magnetofonai tarnavo kaip užrašų knygutės ir kaip komunikavimo priemonė – Heinrichas su broliu Valteriu vienas kitam siųsdavo įrašytus pranešimus. Viena kasetė yra likusi su H. Kuršaičio balsu.
Iš pačiai Hildai Kallvis (Kalvytei) priklausiusių daiktų aptarsime pašto ženklų rinkinį.Jį sudaro 447 vnt. pabirų pašto ženklų.Pašto ženklai – glausta tam tikro laikotarpio iliustracija, savotiškai fiksuojanti politikos, kultūros, pramonės, istorijos ir socialinius reiškinius. Seniausi leisti dar XIX a. pabaigoje (nuo 1875 m.), didžiąją pašto ženklų kolekcijos dalį sudaro tarpukario ženklai, mažiau – Antrojo pasaulinio karo metais ir iškart po jo (iki 1948 m.).Tai ne tik pašto, bet ir istorijos ženklai: į akis krenta su perspaudais „Ostland“, kursavę Pabaltijo valstybėse visą vokiečių okupacijos laikotarpį (1941–1944), ir su „1930 JUNI 30“ (žymintys pasibaigusią Reino krašto okupaciją), milijonų ir milijardų vertės hiperinfliacijos meto (1922 m. rugpjūtis –1923 m. gruodis) ženklai (švarūs ir su perspausdinta nauja verte: šimtai virsta tūkstančiais, tūkstančiai – milijonais…)
Lietuviams artimiausi būtų keletas ženklų. Vienas iš jų – Trečiojo Reicho pašto ženklų serijos ženklas su kurėnais Kuršių nerijoje. 1937 m. išleista ženklų serija su laivų atvaizdais. Iš devynių serijos ženklų muziejuje turimi trys, – greta keturstiebio burlaivio „Padua“ ir traukinių kelto „Schwerin“ kiek netikėta buvo atrasti ir lietuviškus žvejybinius laivus su vėtrungėmis.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Kurėnai ant vokiško pašto ženklo
Dar vienas paminėtinas ženklas yra Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) pieštas ženklas Viurtembergo žemei, vaizduojantis gynybinį bokštą. Šis žmogus – lietuvių grafikas, skulptorius, vitražistas, Dailės ir amatų mokyklos Freiburge įkūrėjas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus ir apsistojo Vokietijoje. Laimėjęs tarptautinį pašto ženklų kūrimo konkursą prancūzų okupuotose Vokietijos žemėse, 1947–1949 m. V. K. Jonynas sukūrė daugumą prancūzų zonos pašto ženklų. Jokurtieji ženklai filatelinės ir meno spaudos buvo pripažinti kaip gražiausi pokario metais Europoje ir meniškiausi ženklai, kada nors išleisti vokiečių žemėje.
Turima kolekcijų medžiaga gali suteikti įvairiapusės informacijos apie praeitį, o tuo pačiu iškelti naujų klausimų ir atodangų.Žmogaus turėti daiktai susisieja ir su kitais žmonėmis, jų istorijomis ir palikimu. Eksponatai, gauti iš Vokietijos lietuvių, kurių tėvynė – Mažoji Lietuva, turi etnografinę, istorinę, memorialinę, kultūrinę vertę. Jie padeda pažinti jau dingusią praeitį ir tuo pačiu yra gyvi jos liudininkai.
Rugsėjo 28 dieną Pagėgių krašte viešėjo Mažosios Lietuvos visuomenės kultūros ir politikos veikėjo, spaudos bendradarbio, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio anūkė Marytė Kavaliauskaitė – Merphy, provaikaičiai, Romo Šležo vaikai Danutė, Saulius ir žmona Birutė Vaičjurgytė –Šležienė, deja, bet dar vieno signataro anūko šioje brangioje Pagėgių krašto bendruomenei draugijoje jau nebuvo, šių metų balandžio 15 dieną Romas Šležas iškeliavo Anapilin.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Vizito Lietuvoje tikslas – paminėti Jono Vanagaičio 150 – ąsias gimimo metines, atlikti kitas velionio Romo Šležo šeimai prisakytas misijas.
Iškilių Pagėgių krašto garbės piliečių Jono Vanagaičio ir Romo Šležo paminėjimas prasidėjo Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje pamaldomis, kuriose dalyvavo Romo Šležo, Birutės Vaičjurgytės – Šležienės giminės iš visos Lietuvos, Pagėgių savivaldybės kultūros centro vyresnio amžiaus žmonių liaudiškų šokių kolektyvo „Marguva“ šokėjai kiti artimieji. Tokia buvo Šležų šeimos valia – Romo netektį ir J. Vanagaičio gimimo metines paminėti artimų ir savo žmonių rate. Pamaldas vedė kunigas Mindaugas Kairys. Kunigas trumpai priminė velionių biografijas ir kalbėjo apie jų nuveiktus darbus. Giesmėmis pamaldas puošė Milda Jašinskaitė Jasevičienė. Vargonų muziką dovanojo…
Image may be NSFW. Clik here to view.
Prisiminimais apie Romo Šležo ir Marytės Kavaliauskaitės – Merphy bendryste su Pagėgių kraštu dalinosi Svetlana Jašinskienė. Drauge su šiomis šeimomis nuveikta išties daug:
2007 m. Romas Šležas, jo žmona Birutė, pusseserė Marytė, sūnus Saulius atvyko į Lietuvą ir keliavo protėvių pramintais takais. Užsuko į Martyno Jankaus muziejų, kur su muziejaus direktore užsimezgė pokalbis apie galimybę perlaidoti senelių palaikus Bitėnuose. Romo šeima, gyvenanti JAV, pradėjo įgyvendinti sumanymą, kuris virto į visą eilę kilnių darbų, skirtų signataro Jono Vanagaičio atminimo išsaugojimui Lietuvoje, lietuvybės puoselėjimui.
Image may be NSFW. Clik here to view.
2009 m. rugsėjo 19 dieną, minint 140-ąsisias Jono Vanagaičio gimimo metines, Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitytės – Vanagaitienės palaikai buvo perlaidoti Bitėnų kapinėse. Ceremonijoje dalyvavo Romas Šležas su žmona Birute, Romo pusseserė Marytė, Romo sūnus Andrius su žmona Lina, mažosios anūkėlės, gausus būrys Mažosios Lietuvos visuomeninių veikėjų, politikų, giminaičių.
201o m. liepos 6 dieną Šležai vėl aplanko Lietuvą ir atlieka dar vieną misiją: minint karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Klaipėdoje ant namo kuriame gyveno Jono Vanagaičio šeima, atidengiama atminimo lenta, Karoso gatvė namo Nr. 13 (anuomet Žalioji). Tuometinis meras Rimantas Taraškevičius kaboje sakė; „Mums Jonas Vanagaitis visų pirma žmogus, daug prisidėjęs prie to, kad Klaipėda yra tokia, kokia yra – Lietuvos vartai į jūrą, atvira visiems, tolerantiška, europietiška…“ .
O Marytė Kavaliauskaitė – Merphy sakė: dabar galėsiu parvežti gerą žinią mamai, (Vanagaičių dukrai Ievai. Jei tuomet buvo 96 m.) kuri laba jaudinasi išleidusi mus į tokią ilgą ir svarbią kelionę“.
2011 m. birželio 9 dieną į Bitėnų kapines paskutinei kelionei palydimi jau pačios Ievos Vanagaitytės – Kavaliauskienės- Janukėnienės palaikai, sugrįžę į Gimtinę iš JAV, Niujorko miesto. Palaikų laidojimo ceremoniją vėl palydi kunigas Mindaugas Kairys, dukra Marytė Kavaliauskaitė – Merphy su vyru Hredu, Romas Šležas , kiti artimieji, Pagėgių krašto visuomeniniai ir politiniai veikėjai.
2012 m. sausio 12 dieną, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos metines, Marytė ir Romas atskrenda į Lietuvą. Spaustuvėje „Petro ofsetas“ jų laukia tik ką išspausdintas, pakartotinai perleistas J. Vanagaičio almanachas „Kovos keliais“. Šis retas ir vertingas leidinys pradėjo antrą gyvenimą. Tą patį rytą Marytė, Romas ir Svetlana Jašinskienė, almanachą pristatė nacionalinėje televizijoje, laidoje „Labas rytas“.
Vėliau sekė knygos pristatymai Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose, Juodkrantėje, Vilniuje, Smalininkuose, Tauragėje. Visur knygos pristatymo renginį puošė Pagėgių kultūros centro liaudiškų šokių kolektyvas „ Marguva“( vad. G. Paliokienė ).
Romo ir Marytės iniciatyva ši knyga buvo padovanota 25-30 Vilniaus akademinės bendruomenės mokslininkams, buvusio Pagėgių savivaldybės mero Virginijaus Komskio dėka knyga atiteko, Pagėgių kultūros ir švietimo įstaigoms, visiems tarybos nariams, garbingiems Pagėgių savivaldybės svečiams . Ją taip pat buvo galima įsigyti Lietuvos knygynuose.
2012 m. birželio 24 d. liepos 8 d. Pagėgių savivaldybės kultūros centro šokių kolektyvas „ Marguva“ dalyvauja JAV, Bostono mieste vykstančioje 14 – toje Pasaulio lietuvių šokių šventėje.
„…Vos išgirdusi, kad ši šventė vyks Bostone pagalvojau, juk ten gyvena mūsų Romas“, prisimena S. Jašinskienė. Žinoma puikiausių santykių su Romu Šležu, šventėje užėmusiu pagrindinio techninio režisieriaus pareigas, patekti nepakako. Reikėjo siųsti video įrašus ir praeiti atranką. O kad išvykti į tokį tolimą kelią 24 žmonėms, reikėjo dar ir solidžios pinigų sumos. Tačiau Romo Šležo, Pagėgių savivaldybės administracijos, Pagėgių krašto politikų, verslininkų, šokėjų dėka lėšos buvo surinktos ir Pagėgiai išdidžiai buvo reprezentuojami viename didžiausių Bostono stadionų, stebint 14 000 žiūrovų.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Didžiule globa ir rūpesčiu tuomet apsupo svečius iš Pagėgių Romo ir Marytės šeima: finansinė parama, ekskursijos Į Niagara, Bostone, Niujorke…juk šie žmonės tai dokumentinių filmų meno, socialinėmis temomis industrijos atstovai, todėl papasakoti, parodyti tikrai turėjo ką, o pagėgiškiams tai buvo, anot jų, gyvenimo kelionė.
2014 m., 2018 m. , „Marguvos“ kolektyvo nariai, dalyvaudami Lietuvių dainų šventėje Vilniuje, žino, jog išeivių iš užsienio kolektyve, Bostono šokių kolektyve „Spindulys“ šoka Romo sūnus Andrius su žmona Lina ir visuomet juos aplanko, perduodami geradienių artimiesiams Amerikoje.
2018 m., minint Lietuvos atkūrimo 100 -tį, bičiuliai Romas ir Birutė Šležai nutaria ta proga padovanoti Pagėgių kraštui savo tėvų Albino ir Onos Šležų ir Juozo bei Valerijos Vaičjurgių asmeninę biblioteką, kurią sudaro 1728 vnt. retų, istorinių knygų, periodikos leidinių, taip pat vinilinių plokštelių. Asmeniniai J. Vanagaičio daiktai, laiškai fotografijos atitenka M. Jankaus muziejui.
Pagėgių savivaldybės kultūros darbuotojams, Vydūno vardo viešosios bibliotekos darbuotojams teikiant, o politikams pritariant nutarta Romą Šležą apdovanoti medaliu „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“.
Image may be NSFW. Clik here to view.
„Pradėjus ruoštis apdovanojimo ceremonijai apipyliau Romą prašymais; atsiųsk fotografijų, video vaizdą renginio dalyviams, o gal iš vis padarykime tele tiltą…“ Į daugelį laiškų Romas neatsakė, laikas ėjo, rūpėjo renginį suorganizuoti tobulai, o apie Romą nėra jokios žinios… Vieną dieną sulaukusi telefono skambučio iš JAV ir išgirdau baisią žinią- Romas kariauja su sunkia liga, ir kariauja nelengvai, daug laiko praleisdamas ligoninėse, kentėdamas skausmus… tačiau fotografijų jis atsiuntė ir buvo iškilmingai pagerbtas. “, prisimena S. Jašinskienė.
Paskutiniame savo laiške Romas rašė: „… jaučiuosi, kad visi esame tos pačios Lietuviškos šeimos nariai, ir dirbame mūsų brangios tėvynės Lietuvos labui…“.
Galima ant rankų pirštų suskaičiuoti susitikimus su Šležų šeima, su Maryte Kavaliauskaite- Merphy, laiškams reikėtų ne vieno sąsiuvinio, ir visuomet bendravimas buvo ir yra nuoširdus, tikras, tvirtas, turintis kilnų tikslą.
Šležų šeima, Marytės šeima, tai patriotizmo puoselėjimo pavyzdys. Apgailestaujame, kad Romo Šležo daugiau nebeteks sutikti, tačiau sutiksime jį filmų kadruose, knygų puslapiuose, istorijoje.
Kartu su svečiais iš JAV dėkojame kunigui Mindaugui Kairiui visose šeimos ceremonijose buvusiam ir padėjusiam, Pagėgių savivaldybės buvusiems vadovams, merui Vaidui Bendaravičiui, administracijos direktorei Jūratei Mažutienei, Ritai Vidraitei, Pagėgių savivaldybės Vydūno bibliotekos moterims, „Marguvos“ šokėjams.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Šį vizitą svečiai užviršavo lankydamiesi Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje ir su ašaromis akyse stebėjo kaip kruopščiai ir atsakingai saugomos jų dovanotos knygos, periodika, parengti informaciniai stendai. Sužavėta bibliotekos darbuotojų kruopštumo Marytė Kavaliauskaitė –Merphy priėmė sprendimą taip pat savo vertingą biblioteką padovanoti Pagėgių kraštui. Deja, M. Jankaus muziejaus aplankyti nepavyko, bet, anot svečių, tai ir bus priežastis, kodėl turime dar ir dar sugrįžti į Tėvynę.
Sonata Nognienė, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos metodininkė – skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, www.voruta.lt
2019 m. rugsėjo 10 d. – spalio 6 dienomis Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje eksponuota Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus (Vilnius) parengta paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945-1948“ sulaukė itin didelio kraštiečių susidomėjimo. Vienais pirmųjų parodos lankytojų tapo Pagėgių palaikomojo gydymo, slaugos ir senelių globos namų gyventojai bei dienos centro lankytojai, bibliotekon atlydėti socialinių darbuotojų Astos Rolandos Bietienės, Ievos Baškienės ir Genovaitės Viliušienės.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Parodos apžiūra bei ekskursijos po Pagėgių savivaldybės Vydūno viešąją biblioteką organizuotos ne tik Pagėgių savivaldybės ugdymo įstaigų mokiniams, bet ir moksleiviams iš Pamario krašto. Vydūno viešojoje bibliotekoje svečiavosi Šilutės rajono Katyčių pagrindinės mokyklos 8-9 kl. mokiniai su lietuvių kalbos mokytoja Rasa Jonaitiene ir dailės-technologijų mokytoja Brigita Vitkauskiene, Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos 5a kl. mokiniai su vyresniuoju istorijos mokytoju Robertu Maziliausku, Pagėgių savivaldybės Stoniškių pagrindinės mokyklos 8-9 klasių moksleiviai su vyresniąja lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Klymantiene bei istorijos mokytoju Rimu Vitkausku, Pagėgių savivaldybės Piktupėnų pagrindinės mokyklos 8 ir 10 klasių mokiniai su istorijos mokytoja Nijole Mickeliūniene ir lietuvių kalbos mokytoja Audrone Norkaityte-Žiaubere bei Pagėgių savivaldybės Natkiškių Zosės Petraitienės pagrindinės mokyklos 5, 8 ir 10 klasių mokiniai su vyresniuoju istorijos mokytoju Žydrūnu Mickeliūnu. Aplankytos bibliotekos erdvės bei susipažinta su parodoje „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945-1948“ pristatoma Rytų Prūsijos istorine apžvalga, iliustruota archyvinėmis fotografijomis, žemėlapiais ir kitais dokumentais. Parodos pagrindą sudaro 1945-1948 m. iš sovietų okupuotos Rytų Prūsijos teritorijos į Lietuvą atklydusių našlaičių (kitaip vadinamų „vilko vaikais“) gyvenimo istorijos, apie kurias byloja ekspoziciniuose stenduose pateikta tekstinė informacija bei monitoriuose esantys video įrašai, atskleidžiantys „vilko vaiko“ dalią patyrusių žmonių išgyvenimus. Mokytojai apžvelgė bendruosius „vilko vaikų“ istorijos fragmentus.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Lankytojai akcentavo, jog paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945-1948“ turi didelę informacinę vertę tiek dabarties, tiek ateities kartoms. Ir nors joje atveriama tautos istorijos dalis yra skaudi, tačiau svarbi ir nemari.
Kviečiame jus į renginį „Protėviai byloja žemės vardais“, skirtą
75-osioms Mažosios Lietuvos gyventojų sovietinio genocido metinėms
paminėti. Jis vyks 2019 m spalio 16 d, 18 val. Vilniaus mokytojų
namų Baltojoje salėje.
Karaliaučiaus pilies bokštai. lt.wikipedia.org nuotr.
Vytautas ŠILAS, MLRT pirmininkas, www.voruta.lt
Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai), buvo net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje, tačiau išsaugojo senuosius baltiškus žemių ir vandenų vardus. Nors į žemėlapius įrašyti vokiškomis galūnėmis, jie nedviprasmiškai liudijo, kad tuos vardus suteikę žmonės nebuvo germanai, o juo labiau, slavai.
Vokietijoje į valdžią atėjusiems nacionalsocialistams (kitaip, naciams) labai nepatiko, kad Karaliaučiaus krašto vardai rodo vokiečius čia esant ateiviais ir jie griebėsi falsifikacijų. Nuo 1933 metų iš lėto prasidėjo pavienių Mažosios Lietuvos vietovardžių germanizavimas. Jo mastu nepatenkintas nacių partijos gauleiteris Rytprūsių oberprezidentas Erichas Kochas 1936 m. paliepė rauti viską, kas dar lietuviška (Rottet aus, was litauich ist). E. Kocho 1937 m. ir 1938 m. įsakais buvo patvirtinta per 60 % Karaliaučiaus krašto pervardintų (katrais tik išverstų į vokiečių kalbą) vokiškų vietovardžių. Antai, bažnytkaimis, kuriame kunigavo kalbininkas Pilypas Ruigys iš Valtarkiemio-Walterkehmen virto Grosswalterdorf, o Šilėnų-Schillehnen miestelis, kurio apylinkėse tautosakininkas Vilius Kalvaitis rinko lietuviškas dainas, tapo Schillfelde. Iki 1938 metų Tolminkiemio bažnytkaimis oficialiai turėjęs apvokietintą Tollmingkehmen vardą buvo perkrikštytas, visgi atpažįstamu Tollmingen vardu. Upių vardų naciai nekeitė!
Senieji vietovardžiai, paprastai, yra iš kartos į kartą perduodamas dvasinis paveldas ir mažai keičiasi net ir kintant tautinei gyventojų sudėčiai. O kaip karo pabaigoje elgėsi kareiviškais batais į Karaliaučiaus kraštą įžengę nacių bolševikai?
Į nusikaltimų skatinimo istoriją įėjo III baltarusių fronto propagandistas, žydas rašytojas Ilja Erenburgas (vėliau – Stalininės premijos už taikos stiprinimą tarp tautų laureatas) prieš 1944 m. spalio 16 dienos Karaliaučiaus krašto puolimą išleidęs tokio turinio atsišaukimą:
Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Prievartaukite vokiečių moteris, Pasiimkite jas kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!
Karaliaučiaus krašte neliko nė vienos gyvenvietės, kurioje „nenugalimieji“ raudonarmiečiai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų. Štai Hermonas Stepaitis iš Ragainės apskrities Lindikų kaimo pasakojo:
Visi Ragainės apylinkės kaimai buvo evakuoti. Iš pradžių išvarė gyvulius, o vėliau vežimais turėjo kraustytis ir gyventojai. Tačiau 1945 m. mus (besitraukiančius) užklupo rusai. Čia jie labai nežmoniškai elgėsi su moterimis ir mergaitėmis. Mano kaimynas Krūtinaitis mėgino apginti savo žmoną nuo išniekinimo. Įpykęs rusas jį nušovė ant vietos. Tokiu būdu rusai nušaudavo 5 ar 6 prūsų lietuvių ūkininkus, kurie gynė savo moteris ir dukras.
Ryškiu raudonarmiečių nužmogėjimo pavyzdžiu yra karo pabėgėlių persekiojimas ant Aistmarių ledo. II Baltarusių fronto 31-oji armijai prasiveržus prie Aistmarių, sausumos kelias civiliams pabėgėliams trauktis į Vokietijos gilumą buvo uždarytas. Pabėgėliai bandė Aistmarių ledu traukti prie Piliavos uosto, kad iš ten laivais pasitraukus į Vokietiją. Vežimų, rogių ir sunkvežimių vilkstines bombardavo ir kulkosvaidžiais apšaudė rusų lėktuvai. Viena Mažosios Lietuvos bėglė papasakojo:
Per ledą ėjome 27 valandas, vis klupdami ant arklių stipenų ir žmonių lavonų. Daug vežimų įlūžo ir nuskendo, nes rusai iš lėktuvų nuolat šaudė. Arkliai baidėsi ir šokdavo į atsivėrusiais properšas. Aš už rankų laikiau du savo vaikus. Baisus buvo tas bėgimas.
Prieniškis Olaf Pasenau antrino:
Sovietiniai torpediniai kateriai sprogdino laivus, plaukiančius su Raudonojo kryžiaus vėliavomis. Aš (tuomet 11-metis) su mama nepatekome į vieną tokį laivą ir kartu su minia likome ant kranto pavydėdami išplaukiantiems. Staiga siaubingas klyksmas nuvilnijo per visą minią: šiek tiek nuplaukusį nuo kranto laivą sovietai torpedavo, ir minios akyse jis ėmė grimzti …
Pasibaigus karui, raudonąjį terorą ištvėrusių Karaliaučiaus krašto gyventojų vargai nesibaigė. Liovėsi tik masiniai moterų, mergaičių ir senučių prievartavimas ir žudymai. Išlikę gyventojai buvo renkami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio ir kitus lagerius. Ten jie buvo naikinami alkiu, šalčiu, ligomis. Karaliaučiaus gyventoja E. L., buvusi Ylavos stovykloje pasakoja:
Kai aš gegužės 16 d. buvau atgabenta į lagerį, jame jau buvo apie 14000 žmonių, o birželio mėn. pabaigoje liko tik apie 6000. Kasdien iš lagerio riedėdavo vežimėliai, kuriuose buvo sukrauti lavonai. Juos gabendavo už tvoros ir versdavo į iškastus didžiulius griovius, apipildami kalkėmis.
1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų taryba priėmė nutarimą Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities (sovietinei valdžiai visi Vokietijos piliečiai buvo vokiečiai, lietuviai taip pat). Prasidėjo prievartinė šio krašto gyventojų deportacija į Vokietijos sovietinę zoną arba į Sibirą. Tai buvo akivaizdus tarptautinės teisės pažeidimas, nes pagal 1907 m. Hagos konvenciją buvo draudžiama iškeldinti ar naikinti civilius vietos gyventojus, nesant karinės būtinybės. O karas jau buvo seniai pasibaigęs! Išgyvenusių gyventojų deportacijai vadovavo NKVD vadovo L. P. Berijos pavaduotojas (vėliau – KGB vadovas), generolas pulkininkas I. A. Serovas (čečėnų ir Krymo totorių deportuotojas).
Mums daugelį kartų paraginus, 2006 metais LR Seimas, nepaisydamas kad Seimo komiteto posėdyje dalyvavusio istorikas dr. A. Nikžentaitis, (dabar Lietuvos istorijos instituto vadovas) prieštaravimo priėmė įstatymą, kuriuo spalio 16-oji, buvo paskelbta atmintina Mažosios Lietuvos gyventojų genocido diena. Svarbu pabrėžti, kad iš 320 tūkst. žuvusių vietos gyventojų, pagal Vydūną, beveik 40 % žuvusių buvo lietuvių kilmės žmonės, t.y. beveik 130 tūkstančių! Panašiai, Lietuvoje dėl nacistinio holokausto žuvo 143 tūkstančiai žydų (Encyklopedia of the Holokaust).
Masinis vietos gyventojų teroras – žudymai, marinimai badu, fizinė prievarta, trėmimai buvo priemonės „išvalyti“ Karaliaučiaus kraštą. Dar nebaigus „valymo“ užkariautas kraštas buvo rusakalbių kolonizuojamas. Kartu prasidėjo kova ir prieš senųjų gyventojų vartotus ir paliktus senuosius vietovardžius.
1946 m. balandžio 7 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku Kenigsbergo sritis (Karaliaučiaus sritis) buvo perduota administruoti net už dviejų sovietinių „sąjunginių“ Lietuvos ir Baltarusijos respublikų buvusiai Rusijos Federacinei Respublikai, o liepos 4 d. įsaku krašto centras, Karaliaučiaus buvo pervardintas Kaliningradu. Netrukus Karaliaučiaus sritis tapo Kaliningrado sritimi.
Karaliaučiaus kraštui perėjus RSFSR jurisdikcijai, visų jo vietovardžių rusinimo ėmėsi jos Aukščiausioji Taryba. Ji, politiškai motyvuotais, 1946, 1947 ir 1950 metų įsakais Apie Kaliningrado srities gyvenamųjų vietovių pervardijimą keitė lietuviškus ir prūsiškus, taip pat vokiškus (tokių buvo nedaug) krašto vietovardžius į išgalvotus rusiškus.
Užsimojus prieš viską, kas vokiška, imta naikinti net vandenų vardus keičiant juos į išgalvotus fantasmagoriškus: antai, upės Rominta-Rominta virto Krasnaja, Gilija-Gilge – Matrosovka, Eimenis- Eymenis – Uljanovka, Arga-Arge – Zlaja, o Ameita-Omet –Železnodorožnaja.
Tokį vietovardžių keitimą užkariautose teritorijose turime vertinti ne tik kaip nusižengimą visai Europos kultūrai, bet ir kaip karo nusikaltimą. Mat 1907 m. Hagos ir 1949 m. Ženevos konvencijos uždraudė ne tik vietos gyventojų deportacijas, tyčinį religijos, švietimo, istorijos objektų naikinimą, bet ir įžeidžiantį, žeminantį elgesį su vietos gyventojais, pavyzdžiui, falsifikuojant autentiškus žemės vardus. Sovietai tikėjosi, kad Karaliaučiaus krašto žemės vardai daugiau niekam nebeprimins Karaliaučiaus krašto lietuviškos ir prūsiškos praeities, o jų karo veteranams jų bendražygių ar jų pačių piktadarybes. Mes gi. konstatuokime, jog dėl to, kad Rusijos valdomas istorinis baltų kraštas gavo rusiškus vardus, jis dar netapo Rusija.
Senieji Mažosios Lietuvos vietovardžių klodai liudija ir primena tolimos praeities gyvenimą. Palyginkime, kokie iškalbūs yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai ir kokie beprasmiai yra išgalvotieji. Išdagai-Ischdagen (išdegusi miško vieta), dabar – Lermontovo; Opšrininkai-Obscherningken (gyveno opšrų-barsukų medžiotojai) – Krasnoarmeiskoje (Raudonarmietiškiai); Romava-Romau (šventovė) – Rovnoje (Lygioji); Perkūniškiai-Perkunischken – Perekriosnoje (Kryžminiškiai); Šventiškiai-Schwentischken (šventa vieta) – Pugačiovo (baugalas, Pugačiovas).
Pirmą kartą rimtai apie senųjų Karaliaučiaus krašto vietovardžių sugrąžinimą užsiminta tik 1988 metais, jau Perestrojkos (Pertvarkos) laikotarpiu. 1988 m. rudenį dešimt sovietinės Lietuvos kultūros veikėjų parašė laišką SSRS Rašytojų sąjungos laikraščiui Literaturnaja gazeta. Publikacijoje Gyveno Tolminkiemyje rašoma:
Kažin ar atsiras naujų žodžių, kad papasakojus, ką lietuviui reiškia Donelaitis <…>. Tos vietos, kuriomis vaikščiojo šis poetas, nedidelė bažnyčia, kurioje jis tarnavo ir kurioje jis buvo palaidotas – yra šventa vieta kiekvienam lietuviui,kiekvienam branginančiam bendrąjį kultūrinį palikimą sovietiniam žmogui.Lietuvis važiuodamas į ekskursiją niekuomet nepasakys „važiuoju į Čistus Prudus“ o tik – „įvykstu į Tolminkiemį <…>. Tolminkiemis turi likti Tolminkiemiu <…> Šio vardo atstatymas bus vienas iš svarbiausiu pasiruošimo 275-osioms didžiojo poeto metinėms momentu.
Laišką pasirašė rašytojai ir kultūrininkai J. Avyžius, J. Baltušis, D. Banionis, M. Sluckis, A. Inozemcevas, A. Maldonis, J. Ivanovas, V. Martinkus, L. Ozerovas, V. Petkevičius. Deja, laiškas-prašymas Sovietų Sąjungos valdžios Maskvoje nesugraudino.
1992 metais užsienio kolegų kalbininkų dėmesį į sovietinės Rusijos įvykdytą drastišką Karaliaučiaus krašto vietovardžių pakeitimą rusiškais atkreipė baltistas akademikas dr. Zigmas Zinkevičius. 1993 m. visuomeninė Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) nusiuntė LR Prezidentui A. Brazauskui, LR Seimo pirmininkui Č. Juršėnui, Ministrui pirmininkui A. Šleževičiui, užsienio reikalų ministrui P. Gyliui Memorandumą, patardama siūlyti Rusijai atkurti nematerialiosios kultūros paveldo palikimą – autentiškus Karaliaučiaus krašto vardus. Atsako nei akademikas Zinkevičius, nei MLRT nesulaukė…
Bene vienintelis kartas, kai Lietuvos valstybė oficialiai kreipėsi į tarptautines organizacijas Mažosios Lietuvos žemės ir vandenų vardų klausimu, buvo 1994 m. Europos Tarybos (ET) sesija. Tuomet Lietuvos Seimo delegacijos narys Vytautas Landsbergis pateikė ET svarstyti rezoliucijos projektą, kuriame pasiūlyta atkurti senuosius Karaliaučiaus krašto vietovardžius. Jį pasirašydami parėmė 25 Europos valstybių parlamentarai. RezoliucijosPasiūlyme (Motion for a Resolution), teigiama:
Europos Taryba pareiškia, kad hidronimai ir toponimai, iki XX šimtmečio saugoję etninę kultūrinę atmintį, yra svarbiausiojo Europos kultūros palikimo dalis, kurį reikia išsaugoti ateičiai.
Totalitariniai režimai juos naikino ypatingai žiauriu būdu. Karaliaučiaus žemė išsiskiria iš kitų tuo, kad joje buvo visiškai sunaikintas toponiminis-kultūrinis palikimas.
Europos Taryba ragina šioje žemėje gyvenančius žmones […] pamąstyti apie naujas galimybes atkurti baltiškuosius ir germaniškuosius vietovių pavadinimus.
Nors tekste nebuvo paminėta nei SSRS, nei Rusija, ši rezoliucija, nors ir pastebėta daugelio parlamentarų, liko pasiūlymu ateičiai. Tuomet vengta suerzinti ambicingąją Rusiją. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ir Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus, V. Ladsbergio pasiūlymo nesiryžo pakartoti.
1997 m. rugsėjo 9 d. MLRT prašymu LR Seimo narys Stanislovas Buškevičius pasiūlė Seimui įteisinti etninių tradicinių Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimą periodinėje spaudoje, transporto sistemoje, visose mokslo ir gyvenimo srityse. 1998 m. lapkričio 12 d. LR Seimas priėmė Lietuvių kalbos komisijos statuso Papildymo įstatymą Nr. VIII-922: Valstybinė lietuvių kalbos komisija tvirtina lietuvių, prūsų ir kitų baltų etninių žemių lietuviškų tradicinių vietovardžių sąrašą ir savo nutarimu nustato, kokia tvarka įgyvendinamas šių vietovardžių vartojimas Lietuvos Respublikoje. Ilgai svarsčiusi, Kalbos komisija, užuot suteikusi tradicininiams baltiškiems vietovardžiams oficialių vietovardžių statusą, apsiribojo 1999 m. rugsėjo 30 d. apsiribojo rekomendacija juos vartoti mokykliniuose leidiniuose ir transporto eismo informacijoje. Veiklesnė buvo LR Susisiekimo ministerija: ji jau po dviejų mėnesių nutarė pakeisti informacines kelio lenteles ir oficialias rodykles: į Tilžę (apačioje – Sovietsk), į Karaliaučių (Kaliningrad)! Šaunuoliai!
Netgi patyrę istorinių vardų klastotojai kartais pakliūna į savo žabangas. Štai istorinis kuriozas – 2005 metais Kaliningrado (!) miestas šventė savo 750 metų jubiliejų (į jį atvyko pats Rusijos prezidentas V. Putinas!). Iš tikrųjų tai buvo Karaliaučiaus (vok. Königsberg) miesto sukaktis, nes Kalinino „Gradui“ (miestui) tuomet tebuvo tik 59! Malonu, kad tuomet, MLRT iniciatyva ir Lietuvos valstybės pastangomis, pasisekė pastatyti paminklą Karaliaučiaus miesto garbės piliečiui, pirmojo pasaulyje lietuvių liaudies dainų rinkinio Dainos sudarytojui, K. Donelaičio poemos Metai publikuotojui, Lietuviškojo seminaro prie Karaliaučiaus universiteto vadovui prof. dr. Martynui Liudvikui Gediminui Rėzai.
Rusija nepaliko baltiškųjų vietovardžių savo žemėlapiuose, bet jie išliko istoriniuose šaltiniuose. Didelės ir pilnai nesuvoktos svarbos yra 1997 m. Vilniuje Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistas tezauras Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai: jų kilmė ir reikšmė. Jame surinkti ir aptarti visi, kiek įmanoma, Mažosios Lietuvos vietovardžiai. Jie pateikti kartu su istoriniais vokiškais bei dabartiniais rusiškais pavadinimais. Šio didžiulio vardyno autorius – po karo Montrealyje (Kanadoje) gyvenęs lietuvininkas kalbininkas dr. Vilius Pėteraitis. Ši vardyną reikėtų išleisti pakartotinai!
Imperiniu mąstymu persmelktą Rusiją sunku būtų kaip nors įkalbinti elgtis civilizuotai ir, pagaliau, grąžinti istorinius baltiškus Karaliaučiaus krašto vandenų ir žemės vardus. Nors Rusija mano juos ištrynusi visam laikui, bet iš mūsų atminties jų niekas, niekad neištrins! Tad pradėkime nuo savęs: stenkimės į viešąją vartoseną susigrąžinti baltiškuosius vietovardžius – ypač kalbėdami ir rašydami apie Donelaičio ir Vydūno žemę, jos kultūros veikėjus vartokime tik juos, o ne primetamus dirbtinius rusiškus vardus. Te baltiškieji Mažosios Lietuvos žemių vardai mums nuolat primena ir išėjusius ir nužudytus Mažosios Lietuvos žmones!
Antrojo pasaulinio karo metu Mažoji Lietuva priklausė hitlerinei Vokietijai. 1944 m. spalio mėn. 16 d. į ją įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija. Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Ne visi sovietų karininkai pritarė tokiam savo karių elgesiui, dalis jų piktinosi armijos demoralizavimu ir tokius įvykius laikė kariuomenės vardo žeminimu.
Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie mėgino ištrūkti, pabėgti. Štai 1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti.. Skandinami buvo laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“), laivą nuskandinęs moldavų kilmės girtuoklis Aleksandras Marinesku gavo Sovietų sąjungos didvyrio vardą, šio budelio garbei Kaliningrade prie Priegliaus pastatytas didingas obeliskas.
Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis. Atsirado tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų vilko vaikų, kurie, gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Lietuviška Pilkalnio apskritis. Pilkalnio apskrities pavadinimai – 98 proc.lietuviški. Pilkalnio apskrityje 1863 m. gyveno 84 proc.lietuvių. 1912 m. – 44 proc., o 1933 m.surašymas rodo 12 proc.lietuvių.
Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo žvėriškai išžudyta. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.
Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai. Nuo 1945 m. rudens į Karaliaučiaus kraštą ėmus siųsti rusakalbius kolonistus, prasidėjo nenutrūkstamas jo kolonizavimas. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 102 tūkst. vietos gyventojų, atlaikiusių sovietų terorą, beveik tuščiomis rankomis buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Senųjų gyventojų dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo suniokotas, istoriniai vietovardžiai pakeisti.
Aš noriu šiuos baisius faktus pailiustruoti pavyzdžiais:
Lėnė Griguteit Kujus Šimėnienė, gimusi 1911 metais Bitėnuose, buvusi Jankaus ir Vydūno švenčių vaidilutė, Vydūno Tilžės lietuvių giedotoja. 1944 metais spalio mėnesį su vyru, Jurgaičių (Dabar Kanaš, Nemano r.) ūkininku Helmutu Kūjumi ir metukų dukrele Renata traukėsi į vakarus. Prie Aistmarių juos apsupo 3-jo Baltarusijos fronto kariuomenė. Lėnės vyrą kareiviai atskyrė, nuvarė ant ledo ir, kartu su kitais pabėgėliais vyrais, prie Lėnės akių susprogdino. Lėnė pasakojo, kaip ji lietuviškai šaukėsi pagalbos ir kažkuris kareivukas – dzūkas nuo Ašmenos, išvedė ją iš minios su durele ant rankų kartu dar keliomis moterimis ir paaiškino savo karininkams, kad čia sovietų Lietuvos žmonės. Taip ji su dukra liko gyva, klaidžiojo po sunaikintą Prūsiją, valgydavo ką surasdavo apleistuose laukuose. Vėliau išėjo į Tauragės apskritį ir ubagavo, kiek galėjo padėjo ūkininkams. 1948 metais ištremta į Kazachstaną, 1955 metais sugrįžo į Lietuvą, bet niekas neprirašė ir nedavė darbo, tad persikėlė į Karaliaučiaus sritį – Kaukėnus (dabar Jasnoje) , sutiko likimo draugą – į Lietuvą neįleistą buvusį partizaną politinį kalinį aukštaitį Juozą Šimėną, su kuriuo susilaukė sūnaus Jono. Apie 1990-2000 metus pas močiutę Lėnę aš lydėjau mokslininkus iš Vilniaus, Miuncheno ir Adelaidės universitetų. Ji buvo nuostabi tautosakos ir netgi etnokosmologijos pateikėja Mirė Lėnė sulaukusi 95 metų 2006 metais, palaidota Kaukėnuose (Jasnoje).
Šarlotė Vilkuteit Meškauskienė, gimusi 1918 m. Elh Niederung prie Nemuno netoli Tilžės esančioje Linkūnų apylinkėje. 1944 m. rudenį sovietai ją išvarė iš gimtų namų ir kalino Gastų lageryje. Lagerio belaisviai valė sugriautos Tilžės griuvėsius, maisto daviniai vis mažėjo, daugelis mirė nuo šiltinės ir bado. Šarlotė pasakojo, kad vieną dieną ukrainietė virėja davė sriubos su salstelėjusia mėsa. Mes klausėme „ot kuda eto „ bet virėja Galia piktai pasakė „nesprašivai, jesli chočeš žytj“. „Mes supratome, kad prasidėjo kanibalizmas. Bet gyventi mes labai norėjome, tad valgėme“. Šarlotė 1955 metais ištekėjo už žemaičio partizano Prano Meškausko, susilaukė 7 nuostabių vaikų, kurie dabar gyvena Slavsko r. Višniovkoje (Lapynų), Jasnoje apylinkėje, o anūkai ir proanūkiai dainuoja muzikos mokytojos Loretos Makaraitės vadovaujamame Kaukėnų (Jasnoje) vaikų lietuvių folkloro ansamblyje „Beržynėlis“.
Manfred Schambortsky, 1933 m. Įsruties (Insterburg) apskrityje, Žvejonės (Cvion) dvare Leipininkuose (Leipeninken, nuo 1938 m. Georgental, nuo 1946 m. Černiachovsko rajonas, Dovatorovka). Mano protėvis Jan Šamborstsky, iš Boguslavo Radvilos (Bogusław Radziwiłł), Prūsijos kunigaikštystės vietininko, generalgubernatoriaus 1663 metais gavo privilegijas ir Leipininkų dvarą, kuriame iki 1944 metų ant Priegliaus upės kranto valdė Žvejonės žirgyną. Mano protėviai augino Trakėnų žirgus Tilžės dragūnų ir Įsruties 12 lietuvių ulonų pulkams. Kaip pasakojo Manfredas, net ir karo metais Leipininkuose skambėjo trys kalbos: vokiečių, lenkų ir lietuvių. Iš vaikystėje girdėtos kalbos prisiminimų aš su savo 7 eilės pusbroliu dar susišnekėdavau lietuviškai, kaip ir su kitu Šamborskių giminės palikuoniu Tadeušu Šamborskiu, Adomo Mickevičiaus kūrybos tyrinėtoju, buvusiu Lenkijos Seimo Kultūros ir meno komiteto vicepirmininku. Šambortskiai, kad ir kuriai tautai (lenkų, vokiečių ar lietuvių) save bepriskirtų, išreiškė vieningą nuomonę apie trijų tautų (lietuvių, lenkų ir vokiečių) valstybę Prūsiją ir Vokietijos bei Rusijos kaltę dėl unikalios, baltiškos civilizacijos sunaikinimo. Manfredas ir Tadeušas pasakojo, kad jų tėvai ne kartą apgailestavo, jog 1918 metais Prūsija nebuvo atskirta nuo Vokietijos ir neprijungta prie nustekentos Pilsudskio Lenkijos ar vargšės Lietuvos: „Kad mes būtume žinoję, kas mūsų laukia“.
Iš Kaliningrado srities išvyti iš Lietuvos atvykdavę lietuvių kalbos ir tautinės kultūros mokytojai: Arūnas Urbaitis, Vanda Vasiliauskienė, Jonas ir Liucija Glinskiai, Algaudė Emilija Bukontienė, a.a. Ona Druseikaitė – Ruževičiūtė. Paskutinė šių metų rudenį neįleista Kaliningrado I. Kanto universitete 14 metų lietuvių kalbą dėsčiusi baltistė Violeta Lopetienė.
Šiais metais Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė kartu su Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija Lietuvos Kultūros tarybai teikėme projektą „Sunaikintų Prūsų ir Jotvingių vardų šviesa“. Projekto renginių metu etninėse žemėse ir Lietuvoje būtume rengę konferencijas, kurių metu būtų kreiptasi į UNESCO dėl tebenaikinamo buvusios Prūsijos kultūros paveldo. Būtume išleidę žemėlapius, pasitelkę Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos mokslininkus, kurie parengtų mokslines studijas apie Prūsijos paveldą. Deja, Lietuvos kultūros tarybos ekspertų išvada buvo negailestinga: „politizuotas projektas, finansavimo neskirti“.
Nuo XIII amžiaus prasidėjusi Prūsų Lietuvos išdavystė tęsiasi.
Alfonsas KAIRYS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, www.voruta.lt
2018 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą Nr. XIII-1273 „Dėl 2019 metų paskelbimo Vietovardžių metais”. Jame sakoma, kad ,,Lietuvos Respublikos Seimas, pabrėždamas, kad senieji vietovardžiai – Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė; įvertindamas tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis;
išskirdamasypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodamas, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdamas išsaugoti senuosius vietovardžius, n u t a r i a: 1straipsnis. Paskelbti 2019 metus Vietovardžių metais. 2straipsnis. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei: 1) sudaryti Vietovardžių metų komisiją (toliau – Komisija), kuri iki 2018 m. spalio 1 d. parengtų Vietovardžių metųprogramą;2) numatyti lėšų 2019 metų valstybės biudžete Komisijos parengtai ir Vyriausybės patvirtintai Vietovardžių metų programai įgyvendinti.
Metai baigiasi, ir ne viename renginyje jie paminėti būtent kaip Vietovardžių metai.
Šį kartą spalio 16 d. Mažosios Lietuvos reikalų taryba sukvietė neabejingus Mažajai Lietuvai į Vilniaus mokytojų namų Baltąją salę, į renginį „Protėviai byloja žemės vardais“.
Sausakimša salė išgirdo šio krašto himną (tekstas Vydūno, muzika Karlo Jango, atlikėjai: Vydūno draugijos dainininkai: vadovė Eglė Burkšaitytė ir Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis ,,Tyklė”: vadovė Vitalija Brazaitienė). Primenau skaitytojui pora jo posmelių; ,,Mes Lietuvos vaikai stovėsim vienširdžiai/ Tvirta dora, rankoj ranka/Visi už Lietuvą, Tėvynę Lietuvą. (…) O meilė, ką yra pati aukšta šviesa,/Lai šventina ir laimina/Visus ir Lietuvą, Tėvynę Lietuvą”.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Kaip ir dera, renginį pradėjęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas pasveikino susirinkusius po vieniems lengvesnės, kitiems sunkesnės darbo dienos ir papasakojo apie Mažąją Lietuvą: pasakojimą lydėjo skaidrės, kuriose atgijo senasis Karaliaučius, pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo ,,Katekizmas”, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis, Tolminkiemis (deja, po Krašto prijungimo Rusijai pavadintas keistu, nesuprantamu vardu: Čistyje Prudy), Karaliaučiaus katedra, Albertina, Herkaus Manto paminklo šventinimo akimirkos Narkyčiuose (dabar Meždurečjė). Pasakota apie vargus ir kryžiaus kelius autentiškų vietovardžių atstatymo link. Deja, deja…
1946 04 06 d. Maskvos įsaku Karaliaučiaus kraštas tapo Kaliningrado sritimi. Į šį kraštą plaukė atvykėliai iš Briansko sričių, Kirovo, Oriolo, Smolensko, Voronežo ir kitur. Ir prasidėjo istorinės atminties naikinimo darbai. Pirmiausiai pradėta nuo vietovardžių pervardinimo. Taip jau minėtas Tolminkiemis pavadintas Čistyje Prudy, Įsrutis – Černiachovsk, Gumbinė – Gusev, Gastos – Slavsk, Stalupėnai – Nesterov, Krantas – Zelenogradsk, Karaliaučius (Tvangstė) – Kaliningrad (Stalino draugo vardas – Kalinin), Karalienė – Zelionyj Bor, Raušiai, Rūšiai – Svetlogorsk, Tilžė – Sovetsk ir šimtai kitų pavadinimų pakeisti niekaip nesusiejant su pirmapradžiais (plg. ankstesnius vokiečių kolonizatorių pervardininimus: tie nors senvardžių šaknį dažnai palikdavo: Baičiai – Baiten, Paskalviai – Pascalven, Papelkiai – Papelken ir pan.)
Praktiškai visi prūsiški toponimai ir hidronimai paversti svetimais. Bet jie neištrinti iš mūsų atminties, ir, lankydamiesi Karaliaučiaus srityje, lankykime ne Kaliningradą, bet Karaliaučių (Tvangstę), ne Čistyje Prudy, o Tolminkiemį, ne Černiachovską, bet Įsrutį, lankykime istorinę atmintį… Juk čia gimė pirmoji lietuviška knyga, čia gyveno švietėjai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Kristijonas Donelaitis, filosofas ir rašytojas Vydūnas ir daugelis kitų, mums ir pasauliui brangių žmonių. Čia ,,ne iskonno russkaja zemlia”, kaip teigiama Rusijoje, bet mūsų protėvių žemė,
Renginyje daug kalbėta ir apie Mažosios Lietuvos genocidą, kadangi šįmet sukanka 75-eri metai, kai Raudonoji armija, 1944 m. spalio mėn. įžengusi į Rytprūsius, pradėjo masiškai naikinti jos gyventojus: nepagailėta nei vaikų, nei moterų, nei senolių. Šaltakraujiškai žudyti visi, pakliuvę po ranka. Didžiausia tragedija – tai 1945 m. sausio 30 d. sovietų povandeninio laivo nuskandintas laineris „Wilhelm Gustloff“, gabenęs pasak šią katastrofą išgyvenusio vokiečių istoriko ir produktyvaus rašytojo Heinzo Schono atliktą tyrimą žuvo iš viso 9 343 žmonės, tarp jų maždaug 5 tūkst. vaikų (plg. nuskendus ,,Titanikui“, Didžiosios Britanijos prekybos ministerijos duomenimis, iš kiek daugiau nei 2,2 tūkst. keleivių žuvo 1503 žmonės). O dabar Karaliaučiuje laivą nuskandinusiam moldavų kilmės girtuokliui Aleksandrui Marineskui (jis buvo povandeninio laivo, torpedavusio pabėgėlių lainerį, vadas), kaip Sovietų sąjungos didvyriui, pastatytas didingas obeliskas. Žudikui – paminklas!
Apie tuos žiaurumus, surinkęs dar gyvų liudytojų prisiminimus, įtaigiai pasakojo Karaliaučiaus krašto visuomenės veikėjas, Baltų kultūros ir mokslo paramos fondo vadovas Sigitas Šamborskis.
,,1945 m. žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti. (…) Prie Aistmarių 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenės kareiviai Lėnės vyrą atskyrė, nuvarė ant ledo ir kartu su kitais pabėgėliais vyrais, jai matant, susprogdino).
(…) Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis“…
Šarlotė Vilkuteit – Meškauskienė: „1944 m. rudenį sovietai mane išvarė iš gimtų namų ir kalino Gastų lageryje. Lagerio belaisviai valė sugriautos Tilžės griuvėsius, maisto daviniai vis mažėjo, daugelis mirė nuo šiltinės ir bado. Valgyta net žmogiena“…
Renginys susirinkusiesiems priminė, kad vietovardžiai – tai tautos gyvastis ir kad juos naikindami naikiname tautą. Priminė ir tuos žiaurius Mažosios Lietuvos genocido pradžios metus, palydėtus patyčiomis ir krauju.
Vakare skambėjo, alsuojanti Mažąja Lietuva, anksčiau tekste minėto ansamblio ir Mažosios Lietuvos dainininkių parengta programa.
Vytautas GOCENTAS, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narys, www.voruta.lt
Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis būna kurdamas.
Vydūnas
Kultūros tyrinėtojų pripažįstama, kad valstybės ir tautos kultūros pažinimui gali pasitarnauti ir apsilankymas vietos kapinėse. Jos iškalbingai atspindi tautos kultūrinę savimonę. Iki esminių pokyčių II pasaulinio karo metais apie Mažosios Lietuvos ir jos sudėtinės dalies Klaipėdos krašto gyventojų pagarba mirusiems taip pat galima buvo spręsti apsilankius vietos kapinėse.
Senųjų gyventojų evakavimas, pasitraukimas, tremtis, taip vadinama repatriacija 1944 ir vėlesniais metais pakeitė krašto gyventojų sudėtį – XX a. II pusėje senieji gyventojai liko neskaitlinga gyventojų mažuma. Krašto pasiturintys ūkininkai, mokytojai, kunigai, tarnautojai, kita inteligentija turėjo nedelsiant pasirinkti – arba pasitraukti iš raudonosios armijos puolamo krašto, arba Sibiro tremtis.
Per stebuklą krašte išlikusiems seniesiems gyventojams teko patirti neregėtą pažeminimą. Religingumas, kaip ir krikščioniškoji pagarba mirusiųjų atminimui taip pat pateko į sovietinio režimo nemalonę. Persekiojami liuteronų tikėjimą išpažįstantys krikščionys – neleidžiama atstatyti bažnyčių, o išlikusios – paimamos nebūdingoms ūkinėms funkcijoms atlikti. Jose įkurdinami kolūkių sandėliai, malūnai ir kita. Persekiojami kunigai už katechetinį vaikų ir jaunimo mokymą. Ilgainiui nebelieka maldos namų, uždaromos ir naikinamos senosios miestų kapinės, o ištuštėjusių kaimų ir miestelių kapinės beviltiškai nyksta. Nelikus senųjų gyventojų, nebėra ir kam jomis pasirūpinti.
Sąjūdžio atgaiva sukėlė naujas viltis išlikusiems seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams. Minėtina, kad jau įsteigus 1989 m. gegužės 27 d. kraštiečių sambūrį Lietuvininkų bendriją „Mažoji Lietuva“, buvo nutarta pasirūpinti ir Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų kapinių tvarkymu – visokeriopai ir neatidėliojant. Susiėjimo vienoje iš rezoliucijų „Dėl kapinių“ išsakyti svarbiausieji rūpesčiai: Sudaryti galimybę evangelikų liuteronų bendruomenėms turėti atskiras kapines, ypač saugoti nuo sunaikinimo senąsias lietuvininkų kapines. Žinoma, kraštiečiai pagal išgales jau ir anksčiau savo tėviškėse rūpinosi kapų priežiūra, aptvėrimu, žolės šienavimu. Tai buvo geruoju pavyzdžiu ir kitiems – karts nuo karto su dėkingumu apie tai buvo rašoma ir Klaipėdos krašto evangelikų leidinio „Keleivis“ (leistas 1992-1996 m.) skyrelyje „Kronika“.
Taigi, antrąją steigiamojo Bendrijos susiėjimo dieną kraštiečių tuo ir pasirūpino – vienas būrelis pasuko į Karklės kapinaites, kad pagražinti kapus gėlėmis, išgrėbstyti takelius, o vėliau pagiedoti ir pasimelsti kapinių šventėje. Didesnysis būrelis išvyko į iškilmingas susiėjimo pamaldas Šilutėje ir kapinių tvarkymo talką Bitėnuose. Kaip ir visuomet tokiu atveju pasiteiravau Bendrijos seimelio pirmininko Viktoro Petraičio: Ką pasiimti – grėblį, o gal kirvuką ir pjūklą? Nedvejojant buvo atsakyta, kad šį kartą bus reikalingesni kirvis ir pjūklas.
Po pamaldų Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje susiėjimo dalyviai iškeliavo į Bitėnus. Trumpai stabtelėję prie Rambyno kalno ir apsilankę Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, publicisto, spaustuvininko, vieno „Aušros“ leidėjų Martyno Jankaus muziejuje, visą popietę skyrė kapinių tvarkymui. Tarp savanorių galėjai matyti ir liuteronų kunigą Joną V. Kalvaną jaunesnįjį (1948-2003), kuris į pamaldas Šilutėje ir talką Bitėnuose buvo atvykęs iš Tauragės.
Bitėnų kapinėse buvo išlikę nemažai kapų. Paminklai ir tvorelės apnykusios, bet vis dar matomos. Kapus vis labiau gožė medeliai, krūmynai. Atmintyje – išjudintas antkapėlis su pavarde Bormann. Viską rūpestingai ir neišskirdami mėginome išsaugoti ir sutvarkyti. Sutvarkėme ir minėtą antkapėlį – ir šiandien ten žydi gėlės. Prie įėjimo į kapinaites pamėginome nugrėbstyti senus lapus – jų čia buvo labai storas sluoksnis. Daug metų lapai krito ir krito, sudarydami storą sluoksnį, pro kurį negalėjo ir joks žolynėlis prasikalti. Tą dieną ir lapų šusnis įveikėme, ir kirtome bei pjovėme ne vietoje išsikerojusius medelius, krūmynus.
Neužilgo, birželio 17 d. (šeštadienis) Bendrijos nariai išvyko į Klaipėdos krašto šiaurinę pusę – tvarkė Vėveriškių bei Jankaičių kaimų kapinaites.
1991 m. gegužės 25 d. Bendrijos III susiėjimas vėl susirenka Klaipėdoje. Jo metu buvo priimta rezoliucija „Dėl Ramabyno-Bitėnų komplekso statuso“. Rezoliucijoje be kitų sprestinų klausimų atkreipiamas dėmesys ir į kapinių tvarkymą: Tautinio atgimimo metais privalome atgaivinti senąjį Mažosios Lietuvos dvasinį centrą. Senose Bitėnų-Užbičių kapinaitėse norime kurti Mažosios Lietuvos veikėjų panteoną. Jau steigiamajame susiėjime bitėniškė Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė (1910-1995) pasidalino ne tik labadieniais ir sveikinimais iš Bitėnų, bet vienišumo jausmu. M. Jankaus muziejui reikalinga ir labai laukiama etnografinė ir kita medžiaga apie lietuvininkus. Minoriškai nuskambėjo ir labai atviras prisipažinimas: Anapus Nemuno – Ragainės žiburėliai. Jie sušvyti vakarais, tačiau nieko nebesako lietuviui, esančiam šiapus Nemuno…Taigi šiai moteriškei, tuomet baigiančiai aštuntąjį savo amžiaus dešimtmetį ir ją aplankančioms dviem dukterims Birutei Kondratavičiūtei-Ramanauskienei bei Irenai Kondratavičiūtei-Karklelienei teko rūpintis ir nemažomis kapinaitėmis.
Matyt, tie 1991 m. Bitėnų atgaivai buvo lemtingi. Teko garbė dalyvauti Vydūno draugijos metiniame susirinkime (1991 m. balandžio 27 d. Vilniuje). Savo pasisakyme palaikiau mintį, kad nesant galimybės Vydūną perlaidoti Tilžėje, Bitėnai – tinkama vieta Vydūno palaikų sugrįžimui. Rambynas tiek daug kartų lankytas Vydūno, jo bendražygių.
1991 m. birželyje dr. Vaclovo Bagdonavičiaus ir jo vadovaujamos Vydūno draugijos iniciatyva sudaroma vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija su Kultūros ir švietimo ministru Dariumi Kuoliu priešakyje. Birželyje Bitėnuose įvyksta ir Mažosios Lietuvos panteono kūrimo, perkeliant Vydūno, M. Jankaus palaikus iš Vokietijos, aptarimas, diskutuota dėl architektų Marijos ir Martyno Purvinų parengto kapinaičių sutvarkymo projekto.
Birželio 6-22 dienomis Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ devyni atstovai keliauja į Vokietiją. Aplanko M. Jankaus, Vydūno, Erdmono Simonaičio, kun. prof. Viliaus Gaigalaičio kapus ir tariasi dėl jų palaikų pargabenimo į Lietuvą. Tuomet mokytojas ir liuteronų kunigas Fricas Skėrys (1919-1994), pasitikęs kraštiečius, prisipažino: Pagaliau sulaukiau ir savųjų.
Rugsėjo viduryje Vydūno draugijos ir šilutiškių kvietimu iš visos Lietuvos suvažiuoja Vydūno mylėtojai, pasekėjai – Bitėnų kapinaitės pradedamos ruošti Vydūno palaikų sugrąžinimui į tėvonijų kraštą iš Vokietijos. Po minėtų pirmųjų tvarkymų čia ir vėl reikėjo gerokai paplušėti – ne tik ravėti ar grėbeliu pagražinti…
Spalio mėnesio trečioji savaitė paženklinta ypatingais įvykiais – dr. V. Bagdonavičius iš Detmoldo parlydi karstą su Vydūno palaikais. Kas galėdamas skuba į Lazdijus – vakarėjant prie Lenkijos-Lietuvos valstybinės sienos su jauduliu pasitinkame transportą ir žmones, gabenančius Vydūno palaikus. Tuomet sienos vis dar buvo lyg aklinos, neįveikiamos – tautos šviesulio palaikų sutiktuvės buvo ir dvasiškai pakylėtos, ir pagarbos apeiga paženklintos.
Po sutiktuvių Lazdijuose teko nuvykti ir į Šilutę – su Vilniaus liuteronų choristais giedota prie Vydūno karsto. Pagerbimu vis rūpinosi ir kraštietė dailininkė Ieva Labutytė iš Vilniaus. Jau Bitėnuose, kur Vydūno palaikus palydėjo ir apeiginis „Kūlgrindos“ folkloro ansamblis, I. Labutytė įdavė Mažosios Lietuvos trispalvę žalią-baltą-raudoną ir įpareigojo prie kapo duobės ja uždengti karstą – Vokietijoje laidotas pagerbiat tautine vėliava, o savajam krašte – su krašto vėliava.
1992 m. liepos paskutiniąją savaitę (nuo 26 d.) teko ir vėl laimė keliauti į Bitėnus – stovyklauti pirmojoje vydūniečių stovykloje. Algimantas Jucevičius, aistringas keliautojas ir Vydūno draugijos aktyvus veikėjas surinko reikalingą turistinį inventorių ir visa tai nugabeno mikroautobusu į Bitėnus. Ten pat su žmona Aušrele ir penkiamete dukra Astute atvykome ir mes. Stovyklavome tuometinio M. Jankaus muziejaus kieme – ten ir palapinės, ir valgio gaminimas, ir mieli širdžiai vakarojimai. Vydūniečiai buvo pasiryžę maitintis vegetariškai. Tai taipgi buvo viena iš stovyklos vertybių, kuriomis pasidalino vydūniečiai. Nuolatos stovyklautojus globojo ir buvusi mokytoja bei M. Jankaus muziejaus pirmoji vadovė Birutė Žemgulienė ir jos vyras mokytojas Kazimieras Žemgulis. Ant jų ūkinio trobesio linksmai kleketavo gandrų šeimynėlė.
Kitą dieną jau darbavomės Bitėnų kapinaitėse. Elena Kondratavičienė turėjo nemažų rūpesčių kaip palaistyti kapinaičių gėles. Per keliuką buvo apleista šaltinio versmė – su bendražygiu iškuopėme versmę, iškėlėme seną prieškarinę vonią, kurią puošė lyg ir liūto kojos. Įrengėme medinius laiptelius, pakėlėme versmės vandenis – du ar trys kibiraičiai vandens jau buvo nešami gėlių laistymui. Beje, iš augančių daugiamečių melsvių kerų taip pat buvo atidalinta daigų bei kitur prie kapų ir takų pasodinta.
Vieną vakarą ir Elena Kondratavičienė ėjo su stovyklautojais vakaroti – nusileidome prie Nemuno. Bitėniškė pasipasakojo kaip laiveliu per Nemuną keldavosi į Ragainę, kur buvo ir krikštyta, ir konfirmuota. Kai dabar buvo nukeliavusi, rado buvusioje apniokotoje bažnyčioje moteriškę. Ten – ir baldų parduotuvė, ir gyvenamieji kambariai. Toji moteriškė pasakiusi kažkokį žodį panašų į cirkas. Negi šventnamyje toks galėtų būti – ne, tai cerkvė arba rusų ortodoksų bažnyčia. Paaukojo pinigėlį ir šiam šventnamiui – ekumeniškai pasielgė, pasidžiaugdama, kad į Martyno Mažvydo ir josios evangeliškąją protestantų bažnyčią sugrįžta tarnystė Dievui…
Viena diena buvo paskirta ir Tilžės, o dabar Sovietsko aplankymui. Su laimingaisiais į Tilžę keliavo ir žmona su dukrele, dairėsi Vydūno ir kitų lietuvių šviesuolių mieste. Žinoma, Tilžė nebe tokia, kaip Vydūno laikais, bet ten jo žingsnių aidas pasiliko, lietuviškoji veikla skleidėsi. Tebestovi ir širdžiai mielas namas, kuriame 1933-1944 m. gyveno Vydūnas.
Šiandien Bitėnų kapines puošia metaliniai vartai, pagaminti pagal architektų Martyno ir Marijos Purvinų projektą. Jų viršutinėje dalyje iškalti Vydūno žodžiai „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kapinių teritoriją medine tvora Bitėnuose vykstančių stovyklų metu aptvėrė Vydūno draugijos nariai. Kapines pagražina šilutiškio gamtininko Juliaus Balčiausko pasodinti dekoratyviniai medžiai ir krūmai.
Nebesutiksi jau šiandien Bitėnuose Elenos Kondratavičienės. Vokiečių žurnalistė, filmų režisierė Ulla Lachauer vis lankė ir kalbino pasakojimams dosnią bitėniškę, o galiausiai išleido knygą „Rojaus kelias“. Čia – ir kaimo istorija, ir jos žmonių likimai.
Kasmet gegužės mėnesį Elenos Kondratavičienės dukterys, artimieji, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai keliauja į Bitėnų kapinių šventę, kur su giesme, malda prisimenami visi čia palaidoti. Su jais ir krašto iškilieji – mąstytojas ir filosofas Vydūnas, spaustuvininkas ir visuomenininkas Martynas Jankus, žurnalistas ir muzikologas Valteris Kristupas Banaitis, spaudos darbininkas, Tilžės akto signataras Jonas Vanagaitis ir jo žmona Marija, tragiškai žuvęs prieškario Lietuvos pasienietis Aleksandras Žvinakis, Tilžės akto signataras, gydytojas, visuomenės veikėjas Valteris Didžys ir jo žmona Liudvika. Kapuose pagal architektų Marijos ir Martyno Purvinų projektą pastatytas ir atminimo paminklas liuteronų kunigui, poetui Kristijonui Donelaičiui.
Vydūno draugijos vadovų ir narių ilgametės visuomeninės pastangos prikeliant ir puoselėjant Bitėnų kapines – akivaizdžios visiems. Dabar tai ir vietos savivaldos – Lumpėnų seniūnijos rūpestis, kapinių prižiūrėtojos Danutės Ilgevičienės darbo baras.
Pabaigoje norėtusi priminti dr. V. Bagdonavičiaus palinkėjimą – susigrąžinkime Vydūną visomis prasmėmis. Pagerbkime atminimą, naujai atsiverskime ir perskaitykime jo parašytas knygas. Tyrinėtojas parengė Vydūno raštus, kartu su Vydūno draugija išleido ne vieną mąstytojo ir filosofo knygų pakartojimą.
Artėjant K. Donelaičio jubiliejiniams metams, matyt, ir vėl praverstų aktualizuoti Vokietijoje išleistą (vokiečių ir lietuvių k., 1947 ir 1948 m.) Vydūno traktatą „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“, iliustruotą iškilaus XX a. lietuvių menininko Vytauto K. Jonyno grafikos darbais.
Šv. Jono bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.
Vytautas A.GOCENTAS, Vilnius, www.voruta.lt
Gyvenimas dovanoja ir susigrąžina draugus – į amžinybę jau iškeliavo kraštiečiai dailininkė Eva Erika Labutytė, teisininkas Kęstutis Milkeraitis, rašytojas Vytautas Karalius… Gi 2019-ieji padovanojo naują pažintį. Benas Volodzka jau kuris laikas ir gimnazijos baigiamosiose klasėse buvo pastebimas Klaipėdos mylėtojų gretose. O šiandien – ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus, ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ valdybos narys, Vilniaus universiteto istorijos bakalauro programos antro kurso studentas, kurį sutikau metiniame lietuvininkų XXXI susiėjime Doviluose š. m. birželio 15-ąją.
Miela ir malonu pripažinti, kad jaunasis kraštietis atmena savo senolę, klaipėdiškę. Rūpinasi tėviškės paveldo likimu, puoselėjimų, sklaida. Išvykdamas atostogų paskambino ir pasiteiravo ar jau parašiau naują rašinį, skirtą Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymui, klaipėdiškių paveldo likimui. Taigi, reikia atsiliepti ir pasidalinti gerąja žinia, kad miesto ir krašto naujakuriai, o taip pat senųjų gyventojų palikuonys imasi konkrečių darbų ir jau galime pasidžiaugti realiais žingsniais.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Bažnyčios griuvėsių likučiai pokariu. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotrauka
Išnykę pastatai ir bažnyčios, sudaužytas uostas ir pokario metais sugriauti senamiesčio ir istorinio naujamiesčio originalūs pastatai ar net ištisos gatvės… Prekybos uostas peržengė kelias gatves Vitės kvartale, plėtėsi ir žvejybos uostas pietinėje istorinio miesto vietovėje, kuri žinoma Smeltės vardu. Taigi, naujakuriai gyvena ir kuriasi. Jie atranda save ir miestą iš naujo…
Gal jis nebebus toks kaip prieškario metais, bet tikėkime, kad bus vis gražėjantis. Išliko keletas jūrinio paveldo pastatų, nutarta nebegriauti Locmanų pastato, kuriame tiek svarbių jūrinei Lietuvos istorijai asmenybių dirbo ir gyveno, kur Alijantai 1923 metais perdavė Klaipėdos uostą Lietuvai.
Tvirtėja tikėjimas, kad europinis paveldas, kuris sutvertas kuršių žemėje, o prasidėjęs nuo nedidelio Klaipėdos žvejų uostelio, žengia į savo egzistencijos XXI amžių. Ar viskas sekasi, ar atpažįstama miesto ir uosto tapatybė, kurią tvėrė daugybė tautų. Ne tik lietuviai ar vokiečiai, bet ir britai, olandai, netgi žydų skaitlinga bendruomenė. Žodžiu, čia skambėjo visų jų balsai, kūrėsi gyvenimai – uostas ir miestas laukė atplaukiančių, išlydėjo išplaukiančius, gedėjo dėl negrįžusių, atminė gaisrus, sugriovimus…
Šiandien yra nauja diena. Daug darbo, sumanymų. Atrodo, kad dabartinį miesto merą Vytautą Grubliauską ne tik žavi Vilniaus Užupio Respublika, bet ir turi galimybę rastis antrininkas Klaipėdoje. Džiaugiamės Frydricho pasažu, kur iš fachverko sandėliukų, kitų statinių sutvertas nuostabus kampelis Frydricho senamiestyje greta senosios turgavietės. Atrodo, kad čia gali atsirasti ištisa Frydricho Respublika?.. Kas žino, gal jau yra ir konkretūs sumanymai kaip apgyvendinti senamiestį, kad jame ir vėl klegėtų vaikų ir jaunimo, darželių ir mokyklų garsai ir skambučiai… Čia yra buvęs gyvenimo geismu paženklintas gyvenimas… Čia teko augti, mokytis, lankyti bendramokslių namus – jie tebėra mano ir mano bendramokslių širdyse…
Daug Daržų gatvės IV-osios vidurinės moksleivių tapo žinomais sportininkais, inžinieriais, verslininkais, kitais specialistais, statybininkais ar darbininkais, net ir miesto merais… Atrodo, kad direktoriai, mokytojai, net ir mokyklos budėtojos ar valytojos juos visus su meile išleido į gyvenimą. Čia buvo nuostabi mokykla, puikus pedagogų kolektyvas. Jo istorija prasidėjo 1957-aisiais metais, kuomet atsidarė pokaryje pastatyta mokykla, priestatas gi išaugo 1964 metais, o tęsiasi ir šiandien, nes mokykloje – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas. Taigi, auga ir klesti Daržų gatvės mokslų buveinė.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Šv. Jono bažnyčia. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotrauka
Pasakojama, kad mokytojai su moksleiviais rinko plytas iš Švento Jokūbo laukininkų bažnyčios griuvėsių ir jos buvo sumūrytos IV-osios vidurinės mokyklos sienose… Šiandien tai jau tolima istorija, nes minėta lietuvininkų bažnyčia buvo baigta griauti 1959 metų rugsėjyje… Tai jau atsiminimų knygos puslapiai. Tėvas mane šešiametį atsivedė – aš buvau griaunamos lietuvininkų bažnyčios liudininkas…
Šiandien liudiju miesto Švento Jono bažnyčios prisikėlimą. Ją globoja ir miesto meras Vytautas Grubliauskas, baigęs mūsų IV-ąją vidurinę, o kviečia ir klaipėdietį, dabar Lietuvos Prezidentą dr. Gitaną Nausėdą. Jie abu lankė „Gintarėlio“ chorą, o šiandien pasirūpins svarbiausiu jūrinės Klaipėdos statiniu – Švento Jono bažnyčios bokštas buvo ir jūrininkų keliavedė žvaigždė, nes iš tolo buvo matomas kaip aukščiausias uostamiesčio bokštas. Čia dabar bus įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią kels liftas, o bažnyčioje bus rengiamos ne tik liuteronų pamaldos, bet ir miestelėnų kultūros renginiai, koncertai, parodos, knygų sutiktuvės. Žodžiu, visa tai, kas svarbu augančiam kultūros ir pramonės židiniui prie marių ir jūros.
Tvirtai tikiu ir kviečiu remti visas pastangas, kad Lietuvos Respublikos vyriausybė pripažintų šiam statiniui valstybinę reikšmę, o tai garantuotų ir Vokietijos vadovų, jų prezidentų asmeninę ir valstybinę talką ir paramą. Su dėkingumu ir viltimi pervedame savo aukas ir sakome – iki, susitikime mūsų visų bažnyčioje.
P.S. Tiems, kas susidomėsite ir norėsite prisijungti prie talkininkų ir aukotojų, skaitykite http://svjono.lt bei publikacijas Klaipėdos ir Lietuvos žiniasklaidoje, nes šis valstybinis pastatas turi savo istoriją, dabartį ir ateitį.
Scenoje VJF tarybos pirmininkas fil. dr. Arūnas Draugelis (pirmas iš kairės) ir VJF valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė (pirma iš dešinės) su renginio laureatais ir jų tėveliais. Živilės Gurauskienės nuotr.
Živilė GURAUSKIENĖ, „Dirvos“ korespondentė, JAV, www.voruta.lt
Š. m. rugsėjo 29 dieną Lemonte, Pasaulio lietuvių centre (PLC), Lietuvių Dailės muziejaus galerijos „Siela“ duris atvėrė kasmetinė Vydūno jaunimo fondo stipendijų įteikimo šventė, įvertinusi aktyviausius, gabiausius lietuvių kilmės jaunuolius, siekiančius užsibrėžtų tikslų ir aukštų idealų. Renginį moderavo Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė.
1952 m. Čikagoje Akademinio skautų sąjūdžio narių įkurtas fondas siekia remti uoliausius ir gabiausius išeivijoje gyvenančius lietuvių kilmės jaunuolius bei Lietuvoje studijuojantį jaunimą. Vydūno jaunimo fondas kasmet įteikia per 100 stipendijų. Visos stipendijos – iš VJF sukauptų pinigų bei asmenų, kurie asmeniškai įkūrė premijas įamžinti savo artimuosius. Šiais metais Vydūno jaunimo fondas pagerbė dešimt gabiausių lietuvių kilmės studentų, gyvenančių Čikagoje. Studentams, gyvenantiems už Čikagos ribų, jau anksčiau buvo išsiųstos stipendijos.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Renginį moderavo Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė. Živilės Gurauskienės nuotr.
Renginiui prasidėjus susirinkusiuosius pasveikino Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininkas fil. dr. Arūnas Draugelis ir Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė bei buvo pristatyti garbės svečiai: seselė Laimutė Kabišaitytė bei stipendijų įkūrėjai: Gražina Liautaud ir Rimas Banys su žmona Rima, Gražinos Liautaud dukra Lara Barry, Pasaulio lietuvių centro valdybos pirmininkas Linas Gylys, Maironio lituanistinės mokyklos direktorė Goda Misiūnienė, Lietuvių fondo Finansų komiteto narys Rimas Griškelis, Lietuvių meno ansamblio ,,Dainava” meno vadovas Darius Polikaitis, Akademinio skautų sąjūdžio Centro vadijos pirmininkas fil. Audrius Aleksiūnas, ,,Nerijos“ tunto tuntininkė j. v. s. fil. Taiyda Chiapetta, laikraščio ,,Dirva” žurnalistė Živilė Gurauskienė.
Šventės metu moderatorė fil. Vida Brazaitytė sveikino susirinkusius vardinių stipendijų laureatus ir jų šeimų narius:
“Vilhelmas Storostas–Vydūnas tikėjo, kad mokyklos funkcijos labai atsakingos; ji mokiniui turėtų būti „darbykla ir šventykla“. O knygos mokykloje ne tam, kad jų turinys būti žinomas, bet tam, kad naudodamasis jomis, mokinys pats atrastų mokslo tiesas. „Aukščiausias mokslas turi būti pačių vaikų gaminamas“. Šiandien susirinkome jau ketvirtą kartą pasveikinti gabiuosius mūsų lietuviškos bendruomenės narius – studentus, kurių pasiekimus moksle norime įvertinti“.
Image may be NSFW. Clik here to view.
VJF valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė į sceną pakvietė vardinės stipendijos iniciatorę Gražiną Liautaud ir VJF tarybos pirmininką dr. Arūną Draugelį įteikti stipendijas verslą studijuojantiems jaunuoliams. Živilės Gurauskienės nuotr.
Šiais metais buvo įteiktos trys Liautaud 10 000 dol. vardinės stipendijos verslą studijuojantiems jaunuoliams (bakalaurantams, magistrantams, doktorantams).
Nuo 2016 m. dosnios geradarės Gražinos Liautaud dėka Vydūno jaunimo fondas teikia tris 10 000 dolerių Liautaud vardines stipendijas. Stipendijos skiriamos lietuvių kilmės studentams, kurie šiuo metu studijuoja ar yra priimti ir užsiregistravę studijuoti Ilinojaus valstijos pagrindiniame pripažintame verslo universitete siekiant bakalauro, magistro ar daktaro mokslinio laipsnio.
Verslininkas ir pedagogas James Liautaud gimė 1936 m. spalio 19 d., gyveno Čikagoje, įgijo mechaninės inžinerijos bakalauro laipsnį Ilinojaus universitete Urbana–Champaign, dalyvavo Korėjos kare. 1963 m. James Liautaud išrado metalo bei plastiko kompozito liejimo technologiją, o po 8–erių metų įsteigė kompaniją „Capsonic Inc.“, kur gamino ir tiekė iš šios medžiagos pagamintas detales elektronikos, buitinės technikos, mašinų pramonės įmonėms Eldžine. Jis įsteigė nemažai verslų, pvz., ,,American Antenna”, ,,K40 Electronics”. Vėliau dėstė Ilinojaus universitete Čikagoje, kur įkūrė ,,Process Designed Training” – vadovavimo apmokymo metodą, kuris buvo įvestas Liautaud institute Ilinojaus universitete Čikagoje. James Liautaud taip pat įvedė ,,Chicago Family Business Council” DePaul universitete. Mirė 2015 m. spalio 23 d., sulaukęs 79-erių metų.
VJF valdybos pirmininkei fil. Vidai Brazaitytei pakvietus į sceną geradarę ir Liautaud 10 000 dol. vardinės stipendijos iniciatorę Gražiną Liautaud ir Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininką dr. Arūną Draugelį buvo įteiktos stipendijos verslą studijuojantiems jaunuoliams.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Susirinkusiuosius pasveikino Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininkas fil. dr. Arūnas Draugelis ir valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė.Živilės Gurauskienės nuotr.
Pirmasis laureatas – magistrantas Rimantas Grabliauskas, studijuojantis verslo analitiką DePaul universitete. Rimantas savo stipendijos prašyme rašė, kad jo gyvenimas pasikeitė prasidėjus magistrantūros studijoms. Jaunuolį sudomino ši nauja mokslo programa ir jis jautė, kad gali pasitarnauti jos tolimesnei plėtrai.
VJF valdybos pirmininkė, kviesdama į sceną Rimanto Grabliausko tėvelius, brolį ir draugę, susirinkusiems renginio svečiams priminė, kad Vydūnas buvo įsitikinęs, kad mokiniui visapusiškai bręsti gali padėti šeima, mokykla, tauta, visa žmonija, gamta.
Antrasis laureatas – bakalaurantas Vitas Polikaitis, studijuojantis buhalteriją Ilinojaus universitete Urbana-Champaign. Vitas rašė, kad neseniai pradėjo dirbti mažoje kompanijoje „BackYard Games USA“, kurios dėka jis pajuto sunkaus darbo prasmę. Vitas yra ateitininkas, ateitininkų stovyklos vadovas, ,,Dainavos“ choristas, „Grandies“ šokėjas.
Trečioji laureatė – bakalaurantė Eglė Vaškytė, studijuojanti verslą ir ekonomiką Benedictine universitete. Miglė rašė: „Turėdama verslo bakalauro laipsnį tikiuosi studijuoti ir analizuoti duomenų tendencijas įmonėms, suvokti jų būsimų sprendimų priėmimą. Norėčiau keliauti į Lietuvą ir dirbti didelėse pripažintose įmonėse, ten įgyti darbo patirties”. Eglė priklauso universiteto buhalterijos klubui, savanoriauja “Family Shelter Services” Wheaton priemiestyje, Čikagos lituanistinėje mokykloje, vyko į Gvatemalą su “YouGoWild” organizacija remontuoti mokyklą. „Visiems linkime sėkmės studijuojant pasirinktą mokslo šaką ir skatiname įsijungti į lietuvišką visuomeninę veiklą“, – jaunuolius sveikino stipendijų įteikimo šventės moderatorė.
Renginio metu buvo įteikta fil. Gražinos Musteikytės vardinė stipendija.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Lietuvių fondo Finansų komiteto narys Rimas Griškelis kreipėsi į renginio organizatorius ir svečius perskaitydamas LF tarybos pirmininkės Audronės Pavilčius-Karalius sveikinimo žodžius. Živilės Gurauskienės nuotr.
67–erius metus gyvuojantis Vydūno vardo Jaunimo Fondas remia lietuvių studentų studijas ir vertingų knygų leidimą, skiria mokslo premijas Akademinio skautų sąjūdžio Garbės narių vardais. Vydūno jaunimo fondas, siekdamas įvykdyti Gražinos Musteikienės testamentą, įkūrė fil. Gražinos Musteikytės vardinę stipendiją. Didžioji mecenatė labai mylėjo Lietuvos jaunimą, jį rėmė ir tikėjo jo ateitimi. Gražina Musteikienė, norėdama įprasminti dukters Gražinos, anksti iškeliavusios į Amžinybę, atminimą, kreipėsi į Vydūno jaunimo fondą, prašydama įsteigti stipendiją studijuojantiems ir aktyviai skautų veikloje dalyvaujantiems lietuvių kilmės jaunuoliams.
Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė pakvietė į sceną Vydūno jaunimo fondo Tarybos pirmininką dr. Arūną Draugelį įteikti fil. Gražinos Musteikytės 10 000 dol. vardinę stipendiją laureatei – vyr. sk. Austėjai Stanevičiūtei. Ji į „Aušros vartų/Kernavės“ tuntą įstojo 2004 m. Čikagoje. Yra buvusi vadovės padėjėja, tunto komendantė Rako stovykloje. Sesė Austėja studijuoja biomedicinos inžineriją, kurią baigs bakalauro laipsniu ir chemijos inžineriją, kurią baigs magistro laipsniu Illinois Institute of Technology Čikagoje. Austėja rašė: „Aš pasirinkau biomedicinos ir chemijos inžinerijos studijas norėdama įgyvendinti savo didžiausią svajonę padėti žmonėms ir prisidėti prie naujų atradimų medicinos srityje. Nuo pat vaikystės mane domina matematika, biologija ir medicina. Didžiausią įtaką man renkantis darė skautų veikla, kurios metu išmokau praktiškai spręsti problemas“.
Šiemet buvo įteikta Nijolės Banienės (Nyole Banys) 5 000 dol. vardinė stipendija remti meno studijas pasirinkusius jaunuolius (bakalaurantus, magistrantus, doktorantus).
Praėjusiais metais dosnusis geradaris Rimas Banys įkūrė 5 000 dolerių stipendiją savo žmonai a. a. Nijolei Banienei atminti. Ši stipendija teikiama lietuvių kilmės studentams, kurie yra studijavę bent dvejus metus Ilinojaus valstijos pagrindiniuose, pripažintuose meno universitetuose bei kolegijose, siekdami įgyti meno studijų (tapybos, keramikos, skulptūros, grafinio dizaino, animacijos ir pan.) bakalauro, magistro ar daktaro laipsnį. Dailininkė Nijolė Banienė gimė Kaune 1934 metais. Po II Pasaulinio karo atvyko į Čikagą, kur studijavo Ilinojaus ir ,,Roosevelt” universitetuose. Studijas tęsė Čikagos Meno institute, kurį baigė 1957 m. Netrukus dailininkės kūriniai – paveikslai, brėžiniai, koliažai bei knygų iliustracijos – buvo eksponuojami parodose. Nijolė Banienė dalyvavo per 20 grupinių parodų, surengė 4 autorines kūrybos parodas. Nijolės Banienės kūryboje vyravo gamtos peizažai, ypač pavasario gėlės. Nijolė Banienė priklausė La Grange, IL Meno lygai. Dailininkė mirė 2007 m. lapkričio 18 d.
Į sceną pakvietus Nijolės Banienės vardinės stipendijos steigėją Rimą Banį ir VJF tarybos pirmininką dr. Arūną Draugelį buvo įteikta Nijolės Banienės stipendija bakalaurantei Gustei Savukynaitei, studijuojančiai meno pedagogiką ir tapybą Illinojaus State Universitete. Stipendijos prašyme ji rašė: „Menas padeda man augti kaip asmenybei, suprasti kitus, įgyti naujų įgūdžių, spręsti problemas ir kritiškiau mąstyti“.
Nuo 2010 metų Vydūno jaunimo fondas pradėjo skirti 1 000 dol. vardines stipendijas studijuojantiems Lietuvių skautų sąjungos nariams. 2019 metais buvo paskirta 13 1 000 dol. vertės stipendijų. Šių metų stipendijos pavadintos Julijono Lindės–Dobilo vardu.
Julijonas Lindė–Dobilas gimė 1872 11 15 Dovyduose, mirė 1934 12 02 Panevėžyje. Kunigas, pedagogas, žymus rašytojas, gilus humanistas, mylimas ir gerbiamas mokinių Panevėžio gimnazijos direktorius.
Renginio moderatorei į sceną pakvietus Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininką įteikti Julijono Lindės–Dobilo vardinių stipendijų, pirmoji jų buvo įteikta laureatei g. kand. Arianai Chiapettai. Sesė Ariana įstojo į „Nerijos“ tuntą 2006 m., buvo tunto komendantė, praėjusius dvejus metus – jūrų jaunių vadovė. Sesė Ariana studijuoja veterinariją Michigan State universitete. Sesei Arianai negalėjus atvykti į šventę, stipendija buvo įteikta jos tėveliams – sesei Taiydai ir broliui Ričardui Chiapetta.
Antroji laureatė – g. t. n. Maya Chiapetta. Sesė Maya įstojo į ,,Nerijos” tuntą 2004 m. Nuo 2018 m. ji yra Čikagos skyriaus ASD/Korp!Vytis pirmininkė. Apie skautų veiklą ji rašo laikraštyje „Draugas“ ir „Skautų aidas“. Sesė Maya studijuoja edukologiją ir ispanų kalbą University of South Carolina. Kadangi Maya mokosi rytinėje pakrantėje ir į renginį atvykti negalėjo, stipendija buvo įteikta Mayos tėveliams – sesei Taiydai ir broliui Ričardui Chiapetta.
Trečiasis laureatas – s. v. Andrius Deuschle. Brolis Andrius pradėjo skautauti ,,Lituanicos” tunte 2007 m. Jis buvo nepakeičiamas pagalbininkas tunte bei vadovas stovyklose. Taip pat yra Eagle Scout. Šiuo metu studijuoja Actuarial Science Purdue universitete.
Ketvirtasis laureatas – s. v. Jonukas Deuschle. Brolis Jonukas įstojo į „Lituanicos“ tuntą 2007 m. Praėjusiais metais vadovavo vilkiukams, jis visada gelbsti per iškylas, darbo savaitgalius, Kaziuko mugėse. Brolis Jonukas taip pat yra Eagle Scout. Šiuo metu jis studijuoja Computer Information Systems Bradley universitete.
Penktasis laureatas – s. v. kand. Mantas Motekaitis. Jis įstojo į „Lituanicos“ tuntą 2008 m., buvo draugininko pavaduotojas. Šį semestrą brolis Mantas studijuoja Čilėje.
Paskutinioji, šeštoji, laureatė – G. Arija Simonaitytė. Sesė Arija įstojo į „Nerijos“ tuntą 2010 m. Yra padėjusi skaučių ūdryčių ir jūrų jaunių vadovėms, nors gyveno Indianapolyje. Sesė Arija studijuoja matematiką Purdue universitete. Kadangi sesė Arija negalėjo atvykti į šventę, stipendija buvo įteikta jos tėveliams – sesei Alytei ir broliui Linui Simonaičiams.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Lietuvių Dailės muziejaus „Siela“ duris atvėrė kasmetinė Vydūno jaunimo fondo stipendijų įteikimo šventė. Pirmoje eilėje (iš kairės į dešinę): Rimas Banys, Rima Banys, Gražina Liautaud, Lara Barry, fil. dr. Arūnas Draugelis, Linas Gylys, Goda Misiūnienė. Živilės Gurauskienės nuotr.
Baigiantis renginiui VJF valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė šventės svečiams pristatė Lietuvių fondo Finansų komiteto narį Rimą Griškelį, kuris kreipėsi į renginio organizatorius ir svečius perskaitydamas LF tarybos pirmininkės Audronės Pavilčius-Karalius sveikinimo žodžius: „Gerbiami Vydūno jaunimo fondo tarybos pirmininke dr. Arūnai Draugeli ir valdybos pirmininke fil. Vida Brazaityte, mieli svečiai, Lietuvių Fondo vardu dėkoju už pakvietimą dalyvauti prasmingoje VJF stipendijų įteikimo šventėje. Tiek Vydūno jaunimo fondas, tiek Lietuvių Fondas puikiai supranta, kad būsima šių organizacijų veikla ir tolimesnis gyvavimas priklausys nuo to, kiek ir koks jaunimas perims šių organizacijų vairą į savo rankas. Labai svarbu įtraukti jaunuolius į lietuvių kultūrines organizacijas, į lietuviškos spaudos puoselėjimą ar kitą lietuvybę puoselėjančią veiklą. Labai svarbu mokslo srityse ir visuomeninėje veikloje aktyviai pasižymėjusius studentus paremti finansiškai, skirti jiems stipendijas. Malonu matyti ir girdėti, kad atsiranda aukotojų ir mecenatų, kurie, įkurdami vienkartines ar daugiametes stipendijas, paremia mūsų akademinį jaunimą – tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Nuoširdžiai sveikiname visus, kuriems šiandien buvo įteitos Vydūno jaunimo fondo stipendijos. Linkime Jums tęsti Vydūno darbus, skleisti vydūniškąją šviesą, žadinti žmonijos sąmoningumą, kelti tautos dvasią, kuri amžina ugnimi liepsnotų kiekvieno širdyje. Su geriausiais skautiškais linkėjimas!“
Peržiūrėjus vaizdo įrašą su buvusios fil. Gražinos Musteikytės vardinės stipendijos laureatės įspūdžiais šventinės programos pabaigoje renginio svečiai buvo pakviesti pasiklausyti sesučių Tessos ir Monikos Papartyčių atliekamos meninės programos. Abi smuikininkės yra „Aušros vartų/Kernavės“ tunto sesės. Tessa šią vasarą tapo vyr. skaute, o Monika yra prityrusi skautė.
Image may be NSFW. Clik here to view.
Gražinos Musteikytės vardinės stipendijos laureatė vyr. sk. Austėja Stanevičiūtė dėkoja Vydūno jaunimo fondo valdybos pirmininkei fil. Vidai Brazaitytei. Živilės Gurauskienės nuotr.
Baigiantis renginiui VJF fondo valdybos pirmininkė fil. Vida Brazaitytė, renginio svečius pakvietusi pabendrauti ir pasidalinti mintimis prie vaišių stalo, visiems susirinkusiems dėkojo:
,,Aš iš lietuvių tautos laukiu, kad ji vykdytų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų aukštesnio, kilnesnio žmoniškumo”. Jaunime, įsidėmėkite šiuos Vydūno žodžius. Siekite geresnio, aukštesnio idealo.Vydūno jaunimo fondas reiškia nuoširdžią padėką Jums visiems: stipendijų įteikimo dalyviams, kad atėjote paremti jaunimą, dosniems aukotojams, be kurių negalėtumėm įvykdyti gerųjų darbų, meninės programos atlikėjoms, kurios sužadino mumyse gražiausius jausmus“.
Mieli Vorutos skaitytojai ir Mažosios Lietuvos mylėtojai, kviečiame skaityti antrąjį 2019 metų Rambyno žurnalo numerį!
Paspaudus šią nuorodą: RAMBYNAS NR. 2 visas publikacijas matysite PDF formatu. Jis patogus, galima ir reikia pasididinti mastelį pagal poreikį.
Projektą „Rambynas-Mažosios Lietuvos etnoregiono savitumo išsaugojimui-2019“ SRTRF remia 3,5 tūkst. eurų.Esame labai dėkingi fondui už galimybę skleisti žinią apie Mažąją Lietuvą.
Lapkričio 6 d. Pagėgių savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Mažutienė, direkt. pavaduotojas Virginijus Komskis, Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus vyresnysis specialistas Valdemaras Dikmonas, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus darbuotojos ir Lumpėnų seniūnė susitiko su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tauragės skyriaus atstovais Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus sodyboje (Jankaus g. 3, Bitėnų k., Lumpėnų sen.) aptarti neseniai įsigytos Martyno Jankaus sodybos daržinės būklės. Martyno Jankaus sodyba ir sodybos teritorija yra saugomi objektai ir yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
Susitikimo metu apžiūrėta visa sodyba ir jos teritorija, kalbėtasi dėl sodybos daržinės esamos būklės įvertinimo ir tolimesnių veiksmų siekiant išsaugoti patį objektą. Apsvarsčius prioritetus, buvo nutarta pastatą laikinai konservuoti tol, kol bus parengtas kultūros paveldo objekto tvarkybos projektas ir pradėti remonto darbai.
Š.m. rugsėjo 26 d. vykusiame Pagėgių savivaldybės tarybos posėdyje vieningai buvo priimtas darbotvarkės klausimas dėl šios sodybos pirkimo. Pritarus sprendimui pirkti nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą bei kitus statinius, atkurtas Martyno Jankaus sodybos vientisumas. Remiantis Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejuje saugomais dokumentais, aprašais ir ikonografine medžiaga, galima identifikuoti tikrąją XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sodybos situaciją. Martyno Jankaus gyvenamoji sodyba, kurią sudarė medinis gyvenamasis namas, kiemo rūsiai, daržinė, mūrinis raudonų plytų tvartas, kiti ūkiniai pastatai ir buvo tie objektai, kuriuos nuspręsta pirkti.
Inga Kuzmarskienė
Dokumentų valdymo ir teisės skyriaus vyriausioji specialistė
