Doc.dr. Justinas Stonys ir knygos pristatymo akimirka. Smalininkų seniūnijos nuotr.

techmuziejus.lt

Smalininkų senovinės technikos muziejui jau 15 metų! Muziejus buvo įregistruotas 2004 m. birželio 11 d., o jo įkūrėjas doc. dr. Justinas Stonys šios gražios sukakties proga išleido knygą „Senovės technikos muziejus Smalininkuose. 15 metų“.

Smalininkai – rytiniai Klaipėdos krašto vartai. Tai palyginus nesenas miestelis, esantis ant Nemuno kranto, santakoje su Šventosios upeliu, turintis labai įdomią ir turiningą istorinę praeitį. Čia Prūsijos skalvių tautos žemė. Kryžiuočių ordinui užgrobus Prūsiją ir sunaikinus prūsų tautas ir nuolat puldinėjant Lietuvą, lietuviai buvo priversti 1422 metais sudaryti Melno taikos sutartį. Po sutarties Lietuvos riba su ordinu ėjo šalia Smalininkų Šventosios upeliu. Ši vieta vėliau tapo valstybine siena tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų. Čia prasidėjo abu  pasauliniai karai. Tačiau abiejose sienos pusėse gyveno lietuviai, kurių kultūrą įtakojo ir svetimšalių papročiai ir gyvenimo būdas.

Senovinės technikos muziejus Smalininkuose pradėjo veikti 2004 metais. Čia surinkti ne tik senovės technikos pavyzdžiai, bet ir šio krašto praeities istorinė medžiaga. Šio muziejaus įkūrėjas Justinas Stonys panaudojo muziejaus kūrimo pradžiai išsaugotas istorines vertybes: dokumentus, knygas ir įvairius daiktus, priklausiusius jo tėvams ir seneliams.

Kuriantis muziejui, keliolika metų eksponatai buvo ieškomi bei perkami  arba gaunami dovanai Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje.  Tokiu būdu sukaupta virš 7000 eksponatų atspindinčių žemės ūkį, buitį, amatus, technikos raidą. Tai įvairūs senoviniai vidaus degimo varikliai, traktoriai ir transporto technika, elektros, radijo, kino, foto ir kita senovinė technika. Kartu eksponuojami ir kitokie senoviniai daiktai: nuo mėsmalių iki skaičiavimo mašinų. Naudojant sukauptus eksponatus, galima pademonstruoti 34 senovinės gamybos technologijas ir 19 amatų: pradedant populiariu ir visiems žinomu bitininkystės amatu ir baigiant geležies išgavimu iš balų rūdos (ši technologija atkurta Kauno Technologijos Universitete ir pasiūlyta įdiegti Smalininkų muziejuje).  Be to, intensyviai renkami kultūrinio paveldo pavyzdžiai susiję su švietimu, mokslu, technikos vystymusi ir  Lietuvos istorija. Ekspozicijos nuolat papildomos naujais eksponatais. Muziejus įsikūręs miestelyje esančioje sodyboje su gražia aplinka. Čia daug medžių ir kitų želdinių, poilsio zona, tvenkinys, kuriame galima irstytis, o ant kranto kūrenti laužą ir pasistatyti palapines.

Muziejus atviras kolekcininkų pateikiamiems eksponatams. Galima keistis eksponatais su kitais panašaus profilio muziejais. Kadangi daug eksponatų pagamintų Vokietijoje ir Rusijoje, muziejus labai pageidautų dalykinių ryšių su šių šalių muziejais.

The post Išleista knyga „Senovės technikos muziejus Smalininkuose. 15 metų“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Tilžės aktas, 1918 XI 30 Tilžėje priimta Prūsų Lietuvos tautinės tarybos deklaracija, patvirtinanti jau anksčiau viešai išreikštą tarybos nuostatą, remiantis tautų apsisprendimo teise, reikalauti Prūsų Lietuvos prijungimo prie Lietuvos Respublikos. Taip pat šia deklaracija Lietuvos valstybė naudojosi kaip daliniu argumentu siekiant prie LR prijungti Klaipėdos kraštą, nors deklaracijos nuostatos iki galo neįgyvendintos.

Lietuvos Piliečių Sąjunga, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ir Mažosios Lietuvos reikalų taryba organizuoja kartu su KU choru „Pajūrio Aidos“ Tilžės akto 101-ųjų metinių minėjimą Klaipėdos universiteto Socialinių ir Humanitarinių mokslų fakulteto (Salomėjos Nėries g. 5, Klaipėdoje) Vitražinėje salėje, kuri yra pastato 3-ame aukšte š.m. lapkričio 29 d. (penktadienis) 18 val. Jaukaus renginio metu svečiai bus vaišinami arbata ir šakočiu. Renginyje choras dainuos mūsų krašto dainas ir pranešėjai pristatys Mažąją Lietuvą ir Tilžės aktą.

Pranešimus šia proga skaitys:

• Edita Barauskienė (Tilžės aktas kaip vienas iš kertinių valstybės dokumentų)
• dr. muzikologė Daiva Kšanienė (Tilžės akto signatarų Martyno Jankaus ir Jono Vanagaičio kultūrinės veiklos bruožai )
• Benas Volodzka (Mažosios Lietuvos tautinės tarybos susidarymas ir šių dienų visuomenės pilietiškumo stoka)

Renginio moderatorius Benas Volodzka

Kviečiami visi Mažosios Lietuvos mylėtojai, klaipėdiečiai ir mūsų krašto gyventojai. Taip pat visi moksleiviai ir studentai bei jauni žmonės.

Organizatoriai: Mažosios Lietuvos reikalų taryba, Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Lietuvos Piliečių Sąjunga

Partneriai: Klaipėdos universiteto choras „Pajūrio Aidos“ ir  KU Socialinių ir Humanitarinių mokslų fakultetas

The post Tilžės akto 101-ųjų metinių minėjimas appeared first on Voruta.

Nuotraukų autorės Asta Andrulienė ir Liudmila Fetingienė

Sonata Nognienė, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos  metodininkė – skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, www.voruta.lt

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė jau trečiąjį kartą pasitiko Pagėgių savivaldybės kultūros centro tradiciškai organizuojamo kalėdinio žąsų turgaus Mažojoje Lietuvoje lankytojus, kviesdama juos leistis į linksmą pažintinę kelionę krašto kultūros bei raštijos istorijos takais, sudalyvaujant išskirtinai šiam tautinio paveldo sertifikatu paženklintam renginiui parengtoje teatralizuotoje kultūrinėje-literatūrinėje-šviečiamojoje programoje „Pagėgių biblioteka: auksinės mintys ir pasaulio žinios gyvena čia..!“.

Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje madingomis aprangos detalėmis bei aksesuarais pasipuošę bibliotekininkai, atvėrę istorinės 1937 m. Pagėgiuose įkurtos pirmosios Klaipėdos krašto Valstybinės bibliotekos duris ir pasitelkę įvairias šviečiamąsias-kūrybines veiklas, kvietė apsilankyti tiek mažus, tiek didelius turgaus lankytojus. Kiekvienas čia apsilankęs turėjo galimybę pelnyti „Metų išminčiaus“ medalį, sukdamas spalvingąjį bibliotekininkų sukurto literatūrinio-kraštotyrinio žaidimo „Nepraeik pro šalį, Tamsta!“ žinių ratą ir teisingai atsakydamas į išsuktos temos klausimą. Pralaimėjusiųjų šioje edukacijoje nebuvo: truputėlio žinių ir sėkmės pristigusių žaidimo dalyvių kartėlis saldintas gardžiais paguodos prizais.

Panorusieji išmėginti minties miklumą, dalyvavo auksinių minčių kūrimo edukacijoje „Ar žinai, kad..?“, kurios metu, iš bibliotekininkų parengtos „Išminties skrynelės“ burtų keliu išsitraukus raktinį žodį, reikėjo jį panaudoti suformuluojant vieno sakinio mintį, prasidedančią žodžiais „Ar žinai, kad..?. Visiems šios edukacijos auksaminčiams, linkint toliau plėtoti ir įamžinti savo kūrybines idėjas, įteikti ,,auksiniai“  žąsies plunksnakočiai.

Artėjant didžiausioms metų šventėms, Pagėgių Valstybinėje bibliotekoje nestigo prasmingų ir gražių kalėdinių dovanų idėjų tiek mažam, tiek dideliam: literatūrinėmis dovanėlėmis nudžiuginti artimą planavusieji turgaus sveteliai pasidžiaugė galėdami įsigyti naujų vaikams ir suaugusiems skirtų leidinių, o gardžių vaišių ieškojusieji buvo maloniai nustebinti ne tik saldžiais, bet ir sveikuoliškais vydūnietiškais skanėstų rinkinėliais.

Turguje smagiai trypiant tautinį suktinį, skambant dainoms, aidint mažlietuviškai šnektai, šnarant knygų puslapiams, netylant linksmam juokui ir neblėstant šypsenoms veiduose, Pagėgių Valstybinės bibliotekos lankytojai buvo kviečiami sušilti prie garuojančios arbatos puodelio bei pasivaišinti saldėsiais.

The post Pagėgių Vydūno bibliotekos teatralizuota šviečiamoji programa kalėdiniame žąsų turguje Mažojoje Lietuvoje appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Mielieji esami ir buvusieji Mažosios Lietuvos reikalų tarybos  (MLRT)
nariai, bičiuliai, kraštiečiai bei visi neabejingi Mažajai Lietuvai!

Maloniai kviečiame Jus dalyvauti
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos
30-ųjų veiklos metinių paminėjimo vakare,
vyksiančiame  2019 m. gruodžio 20 dieną (penktadienis) 17.00 val.
Vilniaus Evangelikų liuteronų bažnyčioje (Vokiečių g. 20)

Vakaro programoje:

• Šv. mišios už amžinybėn išėjusius Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narius
• Šventinė vakaronė vietos parapijos salėje:

     Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininko Vytauto Šilo žodis

     Vakaro svečių kalbos, sveikinimai

     Tarybos narių atsiminimai

      Neformalus bendravimas prie sudėtinių vaišių stalo

Mažosios Lietuvos dainas atlieka Vilniaus mokytojų namų žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“ (vadovė Vitalija Brazaitienė)

                                                                                                            MLRT Kolegija

The post Maloniai kviečiame Jus dalyvauti Mažosios Lietuvos reikalų tarybos 30-ųjų veiklos metinių paminėjimo vakare appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Parapijiečio, bibliotekininko Vytauto A. Gocento tapybos paroda

Parapijiečio Vytauto A. Gocento tapybos darbų rinkinys “RUSNĖS, ŠILUTĖS IR KLAIPĖDOS PEIZAŽAI. 2012–2019”, sudarytas iš autoriaus aštuonių tarptautinių tapybos plenerų, vykusių 2012–2019 m. Rusnėje, o taip pat Klaipėdos bei Šilutės etiudų.

                      Autorius, dirbantis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, savo žinias, energiją atidavė ne tik bibliotekininkystei, bet ir Mažąjai Lietuvai. Jis – ir Lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” vienas kūrėjų, o dabar valdybos narys ir Vilniaus skyriaus vadovas, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos kolegijos narys ir kita. Visi jo gyvenimo takai vėl ir vėl grįžta į Mažąją Lietuvą – jai skirti ir eilėraščiai, ir straipsniai, ir rašoma atsiminimų knyga “Konvalijos iš Klaipėdos”.

                      Klaipėda – autoriaus gimtasis miestas. Uostamiesčiui ir dedikuota dauguma jo darbų. Juose matome siaurą senamiesčio gatvelę, arti vienas prie kito prigludusius namus, pajuntame dvelkiančią senovę, kurią paryškina dabar jau nesutinkamas tose gatvelėse vežimas..

                      Nesvetimi jo teptukui ramybe, jaukumu alsuojantis žvejų kaimeliai. Nepamirštamos ir burinės valtys, kurių stiebuose puikuojasi vėtrungės. Beveik visuose jo darbuose tai, kas būdinga Klaipėdos kraštui: vanduo, marios, ramus marių ar kanalo krantas.

                   V.Gocentas yra dalyvavęs kolektyvinėse ar asmeninėse tautodailės parodose Klaipėdoje, Vilniuje, Šilutėje, Rusnėje, Juodkrantėje, Karalaučiuje, Palangoje, Kogalyme (Rusijos Federacija, Sibiras), Naujajame Delyje (Indija) ir kitur.

Drevernos etninės kultūros centro Lietuvininkų svetainėje autoriaus tapyba vieši pirmą kartą – kolekcija nuolatos auganti ir atsinaujinanti su kiekvienu vasaros pleneru gimtajame Klaipėdos krašte.

Autorius tikisi šios parodos lankytojų dėmesio ir iš anksto dėkoja – malonių įspūdžių keliaujant nuostabiomis tėvonijų krašto vietovėmis.

Parodos anotacijai panaudotas juodkrantiškės Aldonos Balsevičienės tekstas

P.S. Vytautas A. Gocentas, gimė 1953 m. balandžio 23 d. Klaipėdoje,

1960–1971 m. m. baigė Vydūno ir I. Simonaitytės (tuomet – IV ir XV vidurines) mokyklas, 1976 m. – Vilniaus universitetą, greta ekonomisto diplomo įgydamas ir dailės būrelių vadovo pažymėjimą. Lankė tris dailės studijas: Klaipėdos kultūros rūmuose dailininko Vaclovo Rimkaus, Vilniaus universitete dailininko Kosto Dereškevičiaus ir Profsąjungų rūmuose dailininko Rimanto Z. Bičiūno bei dailininko Vladimiro Nesterenkos (suaugusiųjų dailės studija “Paletė”, 1977-1994 m. m.)

The post Vytauto A.Gocento tapybos paroda „Rusnės, Šilutės ir Klaipėdos peizažai. 2012–2019“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

RENGINIO VIETA: Lietuvos mokslų akademija
RENGINIO PRADŽIA: 16 val.

Klaipėdos universiteto mokslininkių dr. Sigitos Kraniauskienės, doc. dr. Silvos Pocytės, prof. dr. Ruth Leiserowitz ir Irenos Šutinienės monografijos „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“ sutiktuvės.

Dalyvaus knygos autorės dr. Sigita Kraniauskienė, doc. dr. Silva Pocytė, Irena Šutinienė.
Įžvalgomis dalysis istorikas dr. Darius Juodis (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija) ir sociologė doc. dr. Rūta Žiliukaitė (Vilniaus universitetas).

Renginį ves LMA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas akad. Domas Kaunas.

Tarpdalykinis tyrimas sujungė istorinę ir sociologinę perspektyvas pasakojimui apie Klaipėdos krašte po Antrojo pasaulinio karo likusių žmonių išgyvenimus ir jausenas, apie naujųjų gyventojų atvykimo motyvus, apie kasdienybės aplinką, kurioje gyventojai kūrėsi ir gyveno. Pasakojimas apie naujos visuomenės kūrimąsi Klaipėdos krašte pagrįstas ne tik rašytinių istorinių šaltinių analize, bet ir ikonografine medžiaga bei įvykių amžininkų pasakojimais. Autorių surinktuose interviu užfiksuoti asmenų patyrimai ir šeimų istorijos. Jose atsiskleidžia pokario Klaipėdos krašto paveikslas, kupinas dramatiškų netekčių ar kasdienio džiaugsmo detalių, siužetų apie sugyvenimą ir atskirtį.

The post Monografijos „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“ sutiktuvės appeared first on Voruta.

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradą priima vadas J. Budrys. 1923 m. vasario 20 d. MLIM nuotr.

www.voruta.lt

2020 m. sausio 15 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vyks pokalbis su istoriku, diplomatu, profesoriumi Alfonsu Eidintu, kuris yra ir knygos „Pūga prie Mėmelio“ autorius.

Tai beletrizuota istorija apie 1923-ųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie daugiabriaunę Lietuvos įvykdytą politinę ir diplomatinę bei karinę operaciją – Klaipėdos sukilimą. Šioje istorinėje karinėje apybraižoje papasakota savita visų tų įvykių versija, kuri susiklostė iš istorinės medžiagos. Tai anų dienų įvykių rekonstrukcija.

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradą priima vadas J. Budrys. 1923 m. vasario 20 d. MLIM nuotr.

Programą papildys dokumentinė paroda „Klaipėdos kraštas. 1923 metų sausis“ bei kino kronika „Klaipėdos atvadavimas“, o šventinę nuotaiką padės kurti Klaipėdos valstybinės kolegijos studentai.

Renginyje dalyvaus Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras su populiariausiais bei naujausiais istoriniais leidiniais, kuriuos bus galima įsigyti.

The post Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje – pokalbis su istoriku, diplomatu, profesoriumi Alfonsu Eidintu appeared first on Voruta.

Prof. dr. Ruth Leiserowitz. Organizatorių nuotr.

www.voruta.lt

Šeštadienį, sausio 11-ąją, Juodkrantėje vyks Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimo iškilmės. Premija bus įteikta minint Martyno Liudviko Rėzos 244-asias gimimo metines.

Neringos savivaldybės tarybos sprendimu vienuoliktoji premija skirta prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą mokslinėje tiriamojoje ir kultūros puoselėjimo veikloje.

Premija skirta atsižvelgiant į Liudviko Rėzos kultūros centro tarybos (kuratoriumo) siūlymą. Mokslininkės kandidatūrą premijai gauti pateikė Thomo Manno kultūros centras.

Prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz mokslinė ir kultūrinė veikla jau tris dešimtmečius yra susijusi su Neringa ir miesto garsinimu tarptautinėje arenoje. 1995-aisiais Nidoje įsteigus Thomo Manno kultūros centrą, prof. dr. Ruth Leiserowitz tapo viena pirmųjų centro darbuotojų (1996-1999). Nuo 2009-ųjų R. Ruth Leiserowitz yra tarptautinio kuratoriumo, kuruojančio Thomo Manno kultūros centro veiklą, pirmininkė.

M.L.Rėzos paminklas Juodkrantėje. Organizatorių nuotr.

Prof. dr. Ruth Leiserowitz ne tik aktyviai dalyvauja Thomo Manno kultūros centro veikloje, organizuojant konferencijas skirtas Rytų Prūsijos istorijai, bet ir moksliniais darbais populiarina Kuršių nerijos vardą istoriniame kontekste.

Sausio 11-ąją premijos teikimo iškilmės prasidės šventiniu minėjimu prie M. L. Rėzos paminklo (šalia Rėzos g. 8 B, Juodkrantėje) – pradžia 12 val.

Iškilmingas 11-osios Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premijos įteikimas prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz vyks Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje (L. Rėzos g. 56) – pradžia 13 val.  Ceremonijos metu premijos laureatei tradiciškai bus įteikta skulptoriaus Vytauto Baransko sukurta žalvarinė plaketė su Martyno Liudviko Rėzos portretu bei jo pasaulėžiūrą formavusiais, ryškiausiais Kuršių nerijos simboliais.

Sausio 9-ąją Kuršių nerijos Karvaičių kaime gimęs M. L. Rėza laikomas vienu žymiausių pasaulietinės lietuvių kultūros puoselėtojų bei lietuvių tautosakos mokslo pradininku.

The post Juodkrantėje bus teikiama Martyno Liudviko Rėzos premija appeared first on Voruta.

Laureatei įteikta skulptoriaus Vytauto Baransko žalvarinė plaketė su Martyno Liudviko Rėzos portretu ir jo pasaulėžiūrą formavusiais ryškiausiais Kuršių nerijos simboliais. Organizatorių nuotr.

www.voruta.lt

Vienuoliktoji Martyno Liudviko Rėzos vardo kultūros ir meno premija peržengė ne tik Neringos, bet ir Lietuvos ribas. Tai pažymėjo Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, sveikindamas premijos laureatę prof. dr. Ruth`ą Leiserowitz.

Neringos savivaldybės tarybos sprendimu vienuoliktoji premija prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz skirta už Kuršių nerijai ir Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) kultūros tradicijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybišką veiklą mokslinėje tiriamojoje ir kultūros puoselėjimo veikloje. Premija prof. dr. R. Leiserowitz skirta Thomo Manno kultūros centro teikimu, pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumui.

Prof. dr. R. Leiserowitz mokslinė ir kultūrinė veikla jau tris dešimtmečius yra susijusi su Neringa ir miesto garsinimu tarptautinėje arenoje. 1995-aisiais Nidoje įsteigus Thomo Manno kultūros centrą, prof. dr. R.Leiserowitz tapo viena pirmųjų centro darbuotojų (1996-1999). Nuo 2009-ųjų R. Ruth Leiserowitz yra tarptautinio kuratoriumo, kuruojančio Thomo Manno kultūros centro veiklą, pirmininkė. Per šį laikotarpį surengta 13 tarptautinių Thomo Manno festivalių. Laureatė yra pagrindinis asmuo, suformuluojantis festivalio temas. Taip pat ir šių metų – „Orų ženklai“ iš trijų metų ciklo „Kultūros kraštovaizdžiai“.

„Lietuvių skaitytojui  Ruth Kibelka-Leiserowitz pirmiausia tapo žinoma dėl jos 9-ajame XX amžiaus dešimtmetyje vykdyto tyrimo apie vaikų iš Rytprūsių tragiškus likimus pokaryje  ir pagal surinktą medžiagą parengtos studijos „Vilko vaikai“. Ne kiekvienam kūrėjui pasiseka, kad jų tyrimų rezultatai tampa monografijomis, dokumentiniais filmais, parodomis. Ruth mokslinio darbo dėka tragiškas rytų Prūsijos žmonių likimas tapo geriau žinomas ir mūsų amžininkams. Jau tris dešimtmečius Ruth Leiserowitz nagrinėja ne tik šio krašto pokario istoriją, bet ir daugelį kitų Rytų Prūsijos, Kaliningrado srities, Klaipėdos miesto ir krašto temų turtingo kultūrinio klodo problematiką“, – laureatę pristatė Thomo Manno kultūros centro direktorė dr. Lina Motuzienė.

Visas daugelio dešimtmečių profesorės darbas nugulė į šešias individualias ir keturias kolektyvines monografijas. Ji taip pat yra keturių mokslinių darbų sudarytoja, daugiau nei 60 mokslinių straipsnių, recenzijų, plačiajai visuomenei skirtų straipsnių autorė. Šiuo metu profesorė dėsto Humbolto universitete Berlyne.  Nuo 2009 metų iki šiandien prof. dr. Ruth`ai Leiserowitz eina Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotojo pareigas. 2014-aisiais metais profesorė buvo apdovanota Vokietijos prezidento Joachimo Gaucko Vokietijos Federacinės Respublikos ordinu už ypatingus nuopelnus.

Neringos savivaldybės meras D. Jasaitis pasidžiaugė, kad visus vienuolika kartų premija įteikta tikrai labiausiai jos nusipelniusiems – asmenims, keliantiems pačios premijos vertę.

„Šiandien Martyno Liudviko Rėzos vardo premija užsiaugino sparnus ir paliko Lietuvos teritoriją. Ji išskrenda ir garsina Neringą“, – Juodkrantės bažnyčioje vykusių iškilmių metu kalbėjo Neringos savivaldybės meras D. Jasaitis.

Gražus sutapimas, kad žinia apie skiriamą premiją prof. dr. R. Leiserowitz pasiekė būnant Vokietijoje ir diskutuojant apie Kuršių nerijos istorijos aspektus. Kaip tik tuo metu buvo aptariamas Nijolės Strakauskaitės knygos apie Juodkrantės kurorto istoriją vokiškojo leidimo tekstas.

„Ne vieną leidinį apie Kuršių nerijos istoriją man teko redaguoti per praėjusius metus, dėka Neringos muziejaus darbo. Mane labai džiugina šis faktas, kad yra ką redaguoti, kad yra ką išleisti, prie ko dirbti. Džiaugiuosi, kad ši premija įpareigoja tolimesnei veiklai. Norėčiau padėkoti visiems bendražygiams –Vitalijai Jonušienei ir Linai Motuzienei, Onai Narbutienei, Vytautei Markeliūnienei, Nijolei Strakauskaitei, Raimondai Meyer. Thomo Manno kultūros centro sėkmė yra didelė kolektyvinė sėkmė ir yra bendras kūrinys“, – pažymėjo prof. dr. R. Leiserowitz, savo kalbą papildžiusi refleksija apie savo ir Martyno Liudviko Rėzos santykį su Kuršių nerija.

Premijos teikimo iškilmių metu paminėtos 244-osios Martyno Liudviko Rėzos gimimo metinės.

The post Martyno Liudviko Rėzos vardo premija peržengė Lietuvos ribas appeared first on Voruta.

Prancūzai laive 1920 m. Nemune ties Rusnės tiltu. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Aidas GINIOTIS, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus muziejininkas-istorikas, www.voruta.lt

Pirmojo pasaulinio karo metais, puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai neįsivaizdavo savo valstybės be natūralaus uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje Gintarinėje deklaracijoje, kurią Rusijos Dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos Vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir Švedijoje.

1920 m. vasario mėn. į Klaipėdos kraštą atvyko 21-asis Prancūzų šaulių pėstininkų batalionas su 650 šaulių, kurie buvo dislokuoti Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Paryžiaus taikos konferencijos metu, kuri vyko nuo 1919 m. sausio 18 d. iki 1920 m. sausio 21 d., buvo sprendžiamas taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Šios tarptautinės konferencijos metu buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje be visų kitų klausimų buvo pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema.

Nors Paryžiaus taikos konferencijoje sprendėsi Klaipėdos krašto likimas, lietuvių delegacija į ją nebuvo pakviesta, tačiau išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kurie turėjo atstovauti Lietuvos interesus. Į taikos konferenciją buvo pasiųsta Augustino Voldemaro vadovaujama delegacija, kuri kėlė etninių lietuvių žemių sujungimo klausimą, akcentavo natūralaus uosto – Klaipėdos – svarbą Lietuvos valstybei.

Prancūzijos ir Anglijos karininkai Klaipėdoje. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Konferencijos metu Klaipėdos kraštas nebuvo perduotas Lietuvos valstybei, nes Lietuva neturėjo tarptautinio teisinio (de jure) pripažinimo, taip pat nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Šie faktai rodo, kad didžiosios Europos valstybės nelabai tikėjo, kad jauna Lietuvos valstybė ilgai egzistuos. Versalio taikos sutartis (99 str.) numatė, kad Vokietija atsisako savo suverenių teisių į Klaipėdos kraštą ir įsipareigoja pripažinti visus Antantės, t. y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos.

Prancūzų šaulių žygis. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

1920 metais Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Didžioji Britanija 1922 m. birželio mėn. Ambasadorių konferencijos dienotvarkėje iškėlė Klaipėdos klausimą ir paragino pripažinti de jure Lietuvos valstybę bei perduoti jai Klaipėdą. Prancūzijos vyriausybė tam nepritarė. Lietuvai liko viena išeitis: bandyti prisijungti Klaipėdos kraštą jėga.

Prancūzų šaulių orkestras. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Silpna, oficialiai dar nepripažinta Lietuvos valstybė viena nebūtų drįsusi planuoti ginkluotos akcijos Prancūzijos valdomame Klaipėdos krašte. Prancūzijos įtaka Europoje tuomet buvo pasiekusi savo didžiausią galybę, ir pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet labiausiai pritarė ir Lietuvos vyriausybę ryžtis šiam žingsniui net paskatino Vokietija. Tokią poziciją ji užėmė siekdama realizuoti savo interesus, nes senosiomis sąlygomis Vokietija nebūtų užleidusi Lietuvai nė pėdos Rytprūsių žemės. Naujos aplinkybės, privertusios Vokietiją radikaliai keisti savo politiką, buvo Versalio sutarties sąlygos ir iškilęs Lenkijos pavojus.

Prancūzų šaulių kapitonas Nidoje su šeima 1922 m. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Skubotą Klaipėdos krašto prijungimą nulėmė tai, kad 1922 m. spalio viduryje didžiosios valstybės sudarė specialią komisiją, kuri turėjo parengti Klaipėdos krašto konvenciją ir nuspręsti, kas turėtų valdyti ne tik kraštą, bet ir uostą. Vokietija ir SSRS į Klaipėdos krašto prijungimą daugiausia žiūrėjo paisydamos savo interesų. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai, kurie galėjo sudaryti sąlygas čia įsigalėti savo sąjungininkams lenkams. Ir Vokietija, ir SSRS nenorėjo leisti Lenkijai sustiprėti.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto atsišaukimas į Lietuvos Respublikos Šaulius dėl ginkluotos paramos sprendžiant Antantės valdomo Klaipėdos krašto likimą. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Tą patvirtina ir faktas, kad nuo 1922 m. pavasario prasidėjo slaptos įvairiais lygiais vykusios Vokietijos ir Lietuvos atstovų konsultacijos. Galiausiai akcijos išvakarėse Vokietija pusvelčiui pardavė tam reikalingų ginklų ir garantavo, kad Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins lietuviams.

Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto manifestas, paskelbtas 1923 m. sausio 9 d. Šilutėje.

Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos buvo suinteresuota ne tik Vokietija, bet ir SSRS. Čia taip pat suveikė antilenkiškumo veiksnys – Maskva buvo suinteresuota užkirsti kelią Lenkijos įtakos plitimui.

Ypatingosios paskirties rinktinė buvo ginkluota vienodais dar XIX a. pabaigoje gamintais vokiškais šautuvais; taip pat turėjo 21 kulkosvaidį, lauko ryšio priemones, 4 motociklus, 3 kariškus automobilius ir 1 sunkvežimį. Rinktinėje buvo taip pat 2 gydytojai bei 6 sanitarai. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas 1922 m. lapkričio 29 d., vykdamas į Ženevą, trumpam sustojo Kauno geležinkelio stotyje ir per trumpą pokalbį su Ernestu Galvanausku pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“ Jis taip pat pažadėjo, kad SSRS neliks „neveikliu stebėtoju“, jei prijungimo metu Lenkija pakels ginklą prieš Lietuvą. Šis pažadas Lietuvai buvo labai svarbus, nes didžiausią pavojų ji jautė iš Lenkijos, kadangi ši irgi stengėsi paimti Klaipėdą į savo rankas ir nebuvo linkusi leisti Lietuvai įsitvirtinti Baltijos pajūryje.

Vyriausiasis Lietuvos Gelbėjimo komitetas 1923.01.09 Šilutėje. VMLGK nariai ir bendradarbiai: I eilėje (iš kairės): V. Šiaulinskis, J. Lėbartas, M. Jankus, J. Vanagaitis; II eilėje: S. Darius, A. Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, J. Pronskus. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

Prie krašto užėmimo prisidėjo ir palankios tarptautinės aplinkybės. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai laikantis savo pažadų (o Didžiajai Britanijai laikantis palankaus neutralumo), Lietuva 1923 m. sausio 15 d. užėmė Klaipėdą ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Išvengti rimtesnių komplikacijų padėjo vykusiai pasirinktas akcijos laikas (Prancūzija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Ruro sritį, ir įvykiai tolimoje Klaipėdoje atsidūrė antrame plane) ir prancūzų visuomenės nenoras po tiek aukų ir netekčių kainavusio pasaulinio karo veltis į naują karinį konfliktą Europoje.

Sukilimo kariniu vadu buvo paskirtas tuometinis Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas, kurio slapyvardis Jonas Budrys (stovi centre). Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Taip Klaipėdos kraštas iki 1939 m. kovo 23 d. tapo Lietuvos valstybės sudedamąja dalimi. Klaipėdos krašto prijungimas autonominėmis teisėmis prie Lietuvos, nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis bei ribotomis teisėmis, suteikė jai laisvą priėjimą prie jūros. Klaipėdos uostas Lietuvos ekonomikai buvo labai svarbus, tiesiog lemiantis jos egzistenciją. Uostas turėjo tapti visos Lietuvos užsienio prekybos centru, atverti kelius prekybai su užsienio šalimis.

Prūsų Lietuvos Tautinės tarybos aktas, kuriuo reikalaujama sujungti Mažąją Lietuvą su Didžiąja Lietuva. Hugo Šojaus muziejaus nuotr.

The post Ignas Giniotis. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Seimas nusprendė pripažinti Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimo Klaipėdoje projektą svarbiu valstybei projektu ir pasiūlė Vyriausybei įvertinti galimybę prisidėti prie sklandesnio šio projekto įgyvendinimo.

Priimtame dokumente pažymima, kad Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimas yra susijęs su Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos istorinės atminties tęstinumu ir pabrėžia Klaipėdos krašto priklausymą vakarų krikščioniškajam pasauliui.

„Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimas ne tik grąžintų Klaipėdos senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį, bet ir prisidėtų prie kultūros infrastruktūros ir viešosios erdvės išplėtimo bei taptų svarbiu kultūros paveldo turizmo traukos centru“, – pabrėžiama priimtame Seimo nutarime.

Be to, pasak iniciatorių, Šv. Jono bažnyčią su bokštu numatoma atkurti pagal išlikusią garsiausio Prūsijos architekto Friedricho Augusto Stülerio dokumentaciją, o pats objektas taptų gerų Lietuvos ir Vokietijos tarpvalstybinių santykių simboliu.

Už tai numatantį Seimo nutarimą (projektas Nr. XIIIP-4352(2) balsavo 91 Seimo narys, susilaikė 4 parlamentarai.

The post Šv. Jono bažnyčios su bokštu atkūrimas Klaipėdoje pripažintas svarbiu valstybei projektu appeared first on Voruta.

Pirmasis laikraščio „Varpas“ numeris. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos nuotrauka

www.voruta.lt

„Pradėjome išduoti laikraštį prie mažų spėkų, prie menkų turtų, bet turėdami didę viltį, kad skaitlius mūsų sądarbininkų greit pasididins, kad mūsų darbas neliks tuščias, bet ras atsišaukimą tarp visų Lietuvių, trokštančių Lietuviais būti ir tėvynei savo tarnauti“, – taip pristatomas „Varpas“ pirmojo numerio įžanginiame straipsnyje „Naujas laikraštis“.

Šios viltys išsipildė: „Varpas“ spaudos draudimo laikotarpiu gyvavo net 17 metų, kėlė tautinio atgimimo ir išsivadavimo, tautos vienybės, demokratijos, humanizmo idėjas, smerkė rusinimo politiką, skelbė grožinę literatūrą ir jos kritiką.

„Varpo“ sumanytojai buvo Varšuvoje įsteigtos draugijos „Lietuva“ nariai: V. Kudirka, J. Gaidamavičius, J. Adomaitis-Šernas ir kiti. Vienas draugijos tikslų buvo knygų ir laikraščių leidyba. Tam tikslui buvo įsteigta varpininkų leidykla.

Pirmasis šešiolikos puslapių „Varpo“ numeris išėjo Tilžėje prieš 131 metus – 1889 m. sausio 31 dieną. Jame gausu tekstų įvairių poreikių skaitytojams. Pradedama minėtu įžanginiu J. Gaidamavičiaus straipsniu, apibrėžiančiu leidinio tikslus. Grožinės literatūros mėgėjams siūlomi V. Kapso pasirašytas eilėraštis „Varpas“ bei J. Gaidamavičiaus apysakos „Antanas Valys“ pradžia.

Straipsnyje „Sunaudojimas medžio“ aptariami medienos panaudojimo būdai chemijos pramonėje. Polemizuojama su rusišku laikraščiu „Vilenskij Viestnik“ ir kitais dėl neva katalikų skleidžiamos netolerancijos rusams, ironizuojant teigiama, kad valdžia taip skriaudžianti ir varžanti lietuvius, kad šie „vos kvėpuoti begali“, o lygūs su rusais lietuviai esą pasidaro tik tuomet, kai tenka mokėti mokesčius – tokia J. Adomaičio-Šerno straipsnio „Audiatur et altera pars!“ mintis.

Skyriuje „Iš tėvyniškos dirvos“, kurį galima laikyti pasaulio lietuvių kronika, pasakojama apie Briuselyje ir Vilniuje vykusias ūkio parodas, apgailestaujama, kad ūkininkų gimnazijose mažėja vaikų, svarstoma, ar bus siunčiami Vilniaus apygardos mokiniai į Mogiliavo sodininkystės mokyklą, sielojamasi dėl vykstančių vagysčių ir gaisrų, pasigendama tautiečių vienybės Amerikoje. Skyrelyje „Higiena“ pasakojama apie arbatą. „Literališkoje peržvalgoje“ aptariama 1888 m. išleista Konstancijos Skirmunt Lietuvos istorija. Pasaulinės įvairenybės bei įdomybės pateikiamos straipsnyje „Iš visur“: pasakojama apie ginklų ir karybos naujoves, žemės drebėjimus, tiek realius (telefonas, telegrafas), tiek fantastinius (balsu varomas automobilis) išradimus ir kt.

Nemaža dėmesio skiriama politikos naujienoms Europoje, JAV ir Brazilijoje. „Muzikos“ skyrelyje kviečiama rinkti liaudies dainas, su gaidomis pateikiama daina „Ant kalno karklai siūbavo“. Reklamuojamas Ernesto Weyerio knygynas Tilžėje ir jame parduodamos lietuviškos knygos ir laikraščiai. Pateikiama meteorologinių duomenų.
Peržvelgus pirmąjį numerį matyti, jog tai – įdomus ir profesionaliai parengtas žurnalas, o platus plėtojamų temų spektras turėjo užtikrinti jo populiarumą ir sėkmingą gyvavimą.

„Varpo“ tiražas siekė iki 1000 egzempliorių. Buvo spausdinamas kartą per mėnesį, išskyrus 1897–1899 ir 1905 m., kuomet išėjo 6 numeriai per metus. Leidinys buvo slapta gabenamas ir platinamas Lietuvoje (daugiausia skaitytojų telkėsi Suvalkijoje, šiaurės ir šiaurės rytų apskrityse), Rusijoje, Vakarų Europoje, JAV.

Vincas Kudirka 1882 m. Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus nuotrauka

„Varpą“ redagavo Vincas Kudirka, Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Kriaučiūnas, Stasys Matulaitis, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Jurgis Šaulys, Povilas Višinskis. Leidinys tapo lietuvių inteligentus vienijančia grandimi. Prie „Varpo“ leidimo prisidėjo apie 150 bendradarbių, kūrinius skelbė rašytojai: Jonas Biliūnas, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Vincas Pietaris, Žemaitė ir kiti.

Straipsnius rašė žinomi kultūros veikėjai: Jurgis Bielinis, Felicija Bortkevičienė, Kazimieras Būga, Petras Leonas, Antanas Smetona ir daugelis kitų. Leidžiant „Varpą“ ypač daug prisidėjo V. Kudirka: prirašė daugybę laikraščio puslapių, kiekviename numeryje jis gvildendavo pačius opiausius gyvenamojo momento klausimus, vertė į lietuvių kalbą didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.

Pasak Vaclovo Biržiškos, „Varpo“ žurnalas atliko žymų vaidmenį visuomeniniame Lietuvos gyvenime: padėjo suburti pasaulinę lietuvių inteligentiją, leido kristalizuotis jos politinei orientacijai, ragino priešintis rusinimui ir lenkinimui, brandino lietuvių tautą siekti nepriklausomybės, švietė skaitytojus, įtraukė į literatūros darbą tokių žmonių, kurie anksčiau niekur nebuvo rašę. Varpininkai dėjo pastangas, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, daug dėmesio skyrė knygnešystės sąjūdžiui, knygų ir periodikos leidimui bei platinimui.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi pilni 1889–1905 m. „Varpo“ komplektai. Dėl prastos kokybės, trapaus popieriaus kai kurie leidiniai restauruoti. Skaitytojams prieinami ir jubiliejiniais 1989 metais išleisti fotografuotiniai Lietuvių istorijos draugijos Čikagoje „Varpo“ 1889–1905 m. numeriai bei „Vagos“ 1889 metų „Varpo“ nr. 1–12.

Parengė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus vyresnioji bibliografė Jolanta Stasytė Berniūnienė

The post 1889 m. Mažojoje Lietuvoje pradėtas leisti Vinco Kudirkos redaguojamas visuomeninis politinis literatūros ir mokslo žurnalas „Varpas“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Vasario 7 d. 16.30 val. Pilies muziejuje (Priešpilio g. 2, Klaipėda) vyks Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto išleistos knygos „Klaipėdos pilis: tyrimai ir šaltiniai“ pristatymas. Tai pirmas Klaipėdos istoriografijoje tokios apimties darbas, skirtas Klaipėdos piliai.

Pasak knygos sudarytojo doc. dr. Gintauto Zabielos, per ilgą tyrimų laikotarpį apie vietą, kurioje prasidėjo Klaipėda, buvo sukaupta labai daug ir įvairios medžiagos. Stimulas parengti tokį leidinį atsirado po 2014 m. kasinėjimų, kurių metu iki 6 m storio piliavietės kultūrinis sluoksnis buvo ištirtas 1 110 m² plote, surinkta virš 35 tūkstančių pačių įvairiausių radinių.

2019 m. pabaigoje pasirodžiusioje knygoje į Klaipėdos pilį stengtasi pasižiūrėti įvairiais aspektais. Šiame 300 puslapių apimties mokslo darbų rinkinyje be tokiems atvejams įprastų archeologinių tyrimų publikuojami istorikų straipsniai, skelbiama pirmoji, dar 1968 m. vykdytų Klaipėdos pilies archeologinių tyrimų ataskaita, o norintiems daugiau sužinoti apie pilį pridedama jos bibliografija. Visa tai yra gausiai iliustruota. Medžiagą knygai pateikė 19 autorių, tarp kurių daugumą sudaro tyrėjai iš KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus. Leidinį svariai praturtino ir mokslininkai iš kitų institucijų.

Renginyje dalyvaus straipsnių autoriai, knygą bus galima įsigyti.

The post Pristatomas išskirtinis leidinys apie Klaipėdos pilį appeared first on Voruta.

www.neringa.lt

Dažnai keliautojų nuotraukose fiksuojama neogotikinio stiliaus bažnyčia svetinga ir Neringos renginių organizatoriams, tad tarp kurorto gyventojų ir svečių yra puikiai žinoma kaip ypatinga kultūrinė erdvė. Jau daugelį metų čia vyksta tarptautinio Thomo Manno festivalio klasikinės muzikos koncertai, o praėjusią vasarą gausius būrius  žmonių pritraukė čia koncertavę lietuvių atlikėjai. 

Praėjusių metų pavasarį prasidėjusių tvarkybos darbų metu buvo restauruoti visi keturi raudonų plytų fasadai, pakeičiant ar priauginant plytas. Nors  bažnyčios raudonų plytų fasadai išliko autentiški, vizualiai matėsi, kad mūras jau buvo restauruotas ir dėl prastos plytų ar darbų būklės, beveik visos kažkada pakeistos plytos buvo  blogos kokybės.

Tvarkybos darbų metu taip sustiprintos stogo laikančiosios konstrukcijos, pakeistos susidėvėjusios bažnyčios bokšto stogo čerpės. Restauruoti langų išoriniai rėmai, o esami berėmiai stiklai – pakeisti naujais su rėmu. Atnaujintos aptrupėjusios bažnyčios puošybinės dalys. Dėmesio sulaukė ir lauko akmenų mūro pamatai – nuo jų nuvalytos apnašos ir užtaisytos siūlės, perklota nuogrinda ir atlikti archeologiniai tyrimai.

Darbais siekta ne tik išsaugoti unikalaus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto būklę, bet ir atskleisti  jo vertingąsias savybes ir kultūrinį potencialą, skatinant visuomenę aktyviau domėtis išskirtinais Neringos kultūros paveldo objektais ir jų istorija.

Pastato išorės tvarkybos darbai atlikti įgyvendinant projektą „Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios Nidoje tvarkyba, pritaikant kultūrinėms ir socialinėms reikmėms “. Projektą kartu su Neringos savivaldybės administracija įgyvendino Nidos evangelikų liuteronų parapija. Bendra projekto vertė – 109 688,49 Eur. Projektui skirtos lėšos iš Europos regioninės plėtros fondo – 93 235,21 Eur.  Neringos savivaldybės biudžeto lėšos – 16 453,28 Eur.  Darbus atliko UAB „Pamario restauratorius“.

Planuojama, kad iki pavasario bus atlikti ir bažnyčios vidaus tvarkybos darbai. Šiuos darbus numatoma atlikti tik Neringos savivaldybės biudžeto lėšomis. Nidos evangelikų liuteronų parapija taip pat kreipėsi dėl papildomo Europos Sąjungos finansavimo kėdžių įsigijimui, siekiant erdvę dar labiau pritaikyti kokybiškiems kultūriniams renginiams. Svarstoma, kad Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia galėtų tapti 2021-ųjų – Neringos kultūros sostinės metų programos kultūrine erdve.

Neogotikinio stiliaus bažnyčia pastatyta 1887-1888 metais, kuomet sunykus senajam pastatui, naujo statymo ėmėsi liuteronų kunigas Gustav Echtenrach. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia pašventinta 1888 m. spalio 10-ąją, tad šiais metais jai sukanka 132 metai.  Per šį laikotarpį pastatas ne visuomet veikė kaip maldos namai. Kai kurie neringiškiai dar mena čia buvus Kuršių nerijos istorijos muziejų, bažnyčios patalpose veikusį daugiau kaip du dešimtmečius – nuo 1966 iki 1988-ųjų. Pamaldos bažnyčioje vėl vyksta nuo 1988-ųjų pabaigos.

https://neringa.lt/index.php?-83935015

The post Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios jau nebedengia pastoliai appeared first on Voruta.

Dr. Martynas PURVINAS, www.voruta.lt

Ką tik išspausdinta mūsų šalyje pirmoji išsami knyga apie vis dar mažai žinomo krašto miškų praeitį[1]. Po dešimtmečius užsitęsusio sovietinio informacinio  bado vis nauji reikšmingi miškininkų veikalai[2]  Lietuvos istorijos mylėtojams atskleidžia savitus buvusio gyvenimo girių krašte puslapius.

Prof., habil. dr. R. Deltuvas savo naujai knygai surinko daug žinių apie užmarštin lydėto krašto miškus ir tradicinius miško verslus. Prof. A. Bemmann`as iš Vokietijos jam parūpino senųjų žemėlapių iš Prūsijos archyvų ir svarbių knygų apie Mažąją Lietuvą.

Šioje knygoje neapsiribota vien siaurais, tik vienos srities specialistams įdomiais klausimais. Stambiame veikale apibūdinta: krašto miškų valdymo sistemos raida, medžioklė ir medžiojamoji fauna, senovinė bitininkystė, pelenų, potašo ir medienos anglies gamyba, buvęs miškų niokojimas ir bandymai tai užkardyti, miško tvarkos raida, medienos plukdymas ir lentpjūvės, Kuršių nerijos miškų likimas, pajūrio smėlynų ties Klaipėda apželdinimas, Klaipėdos krašto miškininkystės bruožai. Visa tai apibūdina daugelį tenykščio senojo gyvenimo barų, atskleidžia daug stebėtinų momentų.

Antai, pirmą kartą skelbiamame Mažosios Lietuvos miškų pareigūnų sąraše (1710 m.) skaitytojai aptiks daugybę lietuviškų pavardžių. Pavyzdžiui, Klaipėdos apylinkėse tuomet miškais rūpinosi Kasparas Jakštas, Jurgis Redeckis, Anskis Bastiks, Jokūbas Aukštinis ir kt., ; Tilžės apylinkėse – Jonas Gruzdys, Jurgis Gudaitis, Martynas Pipiras, Kristupas Šimaitis ir kt.; Ragainės apylinkėse – Jonas Peludis, Jurgis Puodžius, Stepas Poludaitis, Balčius Balčiuvaitis, Kristupas Mauričaitis ir kt.; Įsruties apylinkėse – Enzis Plakštažentis, Jonas Urbaitis, Enskis Žirgaitis, Augustas Šukaitis, Adomas Kubiliūnas, Kristupas Kalvaitis, Jurgis Drugaitis, Martynas Užkuris, Jurgis Norkūnas, Krizas Adomaitis; Labguvos apylinkėse – Andrius Reišukas, Enskis Gaigalaitis, Kristupas Butkus, Dovydas Grigaitis ir kt.

XVI – XVII a. lokiai, vilkai ir lūšys iš Mažosios Lietuvos girių kasmet sudraskydavo tūkstančius naminių gyvulių. Ne vienam naujakuriui teko bėgti iš pamiškių, nebepajėgiant atsiginti nuo žvėrių antpuolių. Kita vertus, krašto žmonės uoliai medžiojo paukščius ir žvėris, nepaisydami visokių draudimų (net mirties bausmės už neteisėtą medžioklę – brakonieriavimą). Galima spėti, kad senųjų girių gyventojai, kurių protėviai daugelį amžių laisvai medžiodavo, sunkiai galėjo susitaikyti su naujų laikų draudimais, galimo laimikio atidavimu vien tik ponams.

Šiandien galima tik stebėtis knygoje pateikiamais duomenimis apie buvusį gyvenimą Mažojoje Lietuvoje. Antai, 1768 m. nušautas paskutinis krašto lokys, per vieną naktį papjovęs 9 galvijus. 1722 m. vilkai Bitėnų kaimo apylinkėse per 14 dienų papjovė daugiau kaip 50 arklių ir galvijų. 1696 m. Įsruties žemėje vilkai papjovė 257 arklius su 49 kumeliukais, per 600 kitokių gyvulių ir 732 žąsis. Buvo begalės lapių: vien Romintos girioje 1937-1938 m. jų sumedžiota 12647.

Mažoji Lietuva garsėjo ir savo medžioklės trofėjais – ten valdovai medžioję stumbrus ir kitus stambiuosius žvėris. Vėliau stebėtasi kitur nematytais briedžiais; Romintos girioje medžioti įspūdingiausieji elniai.

Aptariamoje knygoje paskelbta ir daugybė kitų duomenų, šiandien nedaug kam žinomų dalykų: praeityje plėtotas medienos pelenų ir anglių gamybos verslas, senųjų lentpjūvių įrengimai, drevinė bitininkystė ir t.t.

S. Daukantas, A. Baranauskas ir daugelis kitų romantiškai rašė apie mišką ir lietuvį. Negailestingoje tikrovėje būta ir kitko. Gyvenant tarp bekraščių miškų, tekdavo atsikariauti lopinėlius žemdirbystei ir kt. Kažkada tokie sklypai tiesiog deginti, statyboms ir kt. kirsti patikę medžiai (tiesa, neliečiant šventgirių, dievams skirtų ypatingų ąžuolų ar kitko). Baltų žemėse vėlai kuriantis valstybiniams ir administraciniams dariniams, ten įvedus naujas žemėvaldos tvarkas, gal daugeliui buvo sunku taikytis prie naujoviško gyvenimo, kai girios atitekdavo tik valdovams ar panašiems. Gal daug kas ilgai nelaikė kokia nuodėme pasinaudojimą miško gėrybėmis. Aptariamoje knygoje apie tai (nuo brakonieriavimo iki neteisėto medžių kirtimo) pateikiama įdomių dalykų.

Krašto valdžia su tuo bandydavo kovoti įvairiausiais būdais: pagautą brakonierių čia pat pakardavo, už rykštės storio ąžuoliuko nusipjovimą botkočiui tekdavo dvi savaites praleisti areštinėje ir pan. Imtasi ir humaniškesnių priemonių. Antai, 1686 m. nurodyta kiekvienam jaunikiui prieš savo vestuves pasodinti šešis ąžuolus. Kelis amžius eksportui beatodairiškai kirtus miškus, vėliau pradėta rūpintis jų atkūrimu.

R. Deltuvo knygą puošia gausios senųjų spalvotų žemėlapių reprodukcijos, kurios turėtų būti įdomios ne vien miškų specialistams. Tenka apgailestauti, kad dėl nedidelio tiražo vertingas veikalas gali tapti bibliografine retenybe – negavus valstybės paramos, knyga leista privačių rėmėjų ir autoriaus lėšomis. Belieka tikėtis, kad daug kas (nuo medžioklės ir bitininkystės mėgėjų iki gausių miškininkų) atras galimybę susipažinti su šiuo reikšmingu leidiniu.

Kaunas, 2020 m. vasario 3 d.

[1]  Deltuvas Romualdas. Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje. Klaipėda, 2019, 344 p.

[2] Brukas A., Deltuvas R., Mankus R. Sūduvos girios. Kaunas, 2019, 319 p.; Deltuvas R. Povilas Matulionis: mes ateities pradžia. Kaunas, 2014, 590 p.

The post Martynas Purvinas. Ilgai laukta knyga apie Mažosios Lietuvos girių istoriją appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Š.m. vasario 13 d. (ketvirtadienį) Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos Meno erdvėje (5 a. 535 kab.) rengiamas DONELAIČIŲ giminės genealoginio medžio plakato pristatymas.

Kristijono Donelaičio kūryba ir asmenybė šiandien visuomenei pateikiama įvairiopai. Svarbiausi, žinoma, poeto kūriniai. Asmenybės kontūrai perkeliami į vaizduojamąjį meną, drobes, grafikos kūrinius. O kokia poeto kilmė ir tolesnis giminės likimas? Į šį klausimą bando atsakyti neseniai išleistas „Donelaičių giminės genealoginis medis nuo 1600 iki 1945 m.“

Kalbant apie Donelaičių genealogiją, reikia pažymėti, kad šioje srityje daugiausia yra nuveikę lietuvininkai, vokiečiai. Lietuvoje sovietmečiu šis žanras buvo nepopuliarus ir netgi pavojingas. Kas norės naršyti savo ir kitų biografiją, kai buvo vengiama kalbėti apie trėmimus, Sibirą, gimines užatlantėje ir pan.?

Apie šiuos tyrinėjimus ir kitomis Donelaičių giminės žiniomis viešojoje erdvėje nuolat dalijasi K. Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemyje kūrėjas architektas dr. Napaleonas Kitkauskas.

Lietuvių kalba genealoginio medžio tekstą parengęs ir papildęs Mažosios Lietuvos tyrėjas dr. Algirdas Matulevičius susidūrė su nelengva užduotimi – teko aprėpti net 450 metų laikotarpį.

Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas, leidėjas Valentinas Juraitis buvo nuvykęs į Prūsijos archyvą, esantį Berlyne, ten surado medžiagos apie Tolminkiemio parapiją, dvarų valdytojus, kunigus, kuri pravertė papildant, patikslinant „medžio“ informaciją.

Kas naujo atrasta Donelaičių giminės kelyje? Brolio Adomo tolimesnė palikuonė Vera Donalies Martienzen (1900–1970) tapo garsia balerina. Brolio Fridriko sūnus Kristijonas tapo Zaumarų (rus. Zagorskojė) regiono valdytoju. Poeto pusbrolis Jurgis Albertas Donelaitis (1719–1792) turėjo 18 vaikų. Koks jų nueitas kelias?

Šiuo metu žinoma, kad Vokietijoje gyvena apie 10 asmenų, turinčių pavardę Doneleit, o sutrumpintą formą Donalies – net 70 asmenų. Lietuvoje gyvena apie 60 šeimų pavarde Donelaitis, Donėlaitis, Danielaitis, Danilaitis ir pan.

Donelaičių giminės medis – kolektyvinis darbas. Jo sumanytojai viliasi, kad galbūt jis paskatins toliau tęsti, tobulinti šį žanrą ir aprėps vis daugiau mūsų kraštui ir kultūrai svarbių asmenybių.

Apie tai bus kalbama, svarstoma bei diskutuojama „Donelaičių medžio“ sutiktuvėse.

Renginyje dalyvaus Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjai dr. Algirdas Matulevičius, dr. Napaleonas Kitkauskas, Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkas Remigijus Bimba ir kiti.

Renginio vedėjas – Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas.

Laukiame jūsų.

The post Donelaičių giminės genealoginis medis. Viena palikuonių tapo garsia balerina, kitas – dvaro valdytoju, o poeto Kristijono pusbrolis turėjo 18 vaikų appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Šį savaitgalį, vasario 14–16 d., Raganų kalnas, unikalus Juodkrantės medinių skulptūrų parkas po atviru dangumi, kvies kurorto bendruomenę ir svečius į šventinę ekskursijų programą „Švytinčių sakmių kalnas“, o internautai nuo šiol bet kuriuo patogiu metu gali apžiūrėti tautodailininkų bei menininkų sukurtą ekspoziciją interaktyviame žemėlapyje internete.

Interneto svetainėje www.raganukalnas.lt galima susipažinti su Raganų kalno, esančio UNESCO saugomoje Kuršių nerijos teritorijoje, istorija bei medinių skulptūrų ekspozicija. Čia publikuojamos ne tik skulptūrų nuotraukos, bet ir archyvinė informacija, išsamūs duomenys apie skulptūros autorius lietuvių bei anglų kalbomis. Publikuota audiomedžiaga įgarsinta profesionalių aktorių. Šitaip, tiki projekto sumanytojai, galima pasiekti platesnę auditoriją, kuri iki šiol pasigedo Raganų kalne šiuolaikiškų interaktyvių sprendimų.

Anot įstaigos „Neringos muziejai“ direktoriaus pavaduotojos dr. Indrės Žigeu, projektą, kuriuo patikėjo ir finansavimą skyrė Lietuvos kultūros taryba bei Neringos miesto savivaldybė, ketinama tęsti. Viena iš krypčių – adaptuoti svetainę specialiųjų poreikių turintiems vartotojams, pavydžiui, su regos bei klausos negale.

„Kurdami svetainę, turėjome daug padirbėti su istorine bei etnografine informacija, o dabar galėsime daugiau dėmesio skirti interviu su skulptūrų kūrėjais, svetainės funkcijų tobulinimui ir naujų diegimui. Bei, žinoma, išversime visą medžiagą ne tik į anglų, bet ir į vokiečių kalbą“, – sakė projektui vadovaujanti dr. I. Žigeu.

41-ąjį sezoną pasitinkantis Raganų kalnas – vienas iš gausiausiai lankomų turistinių objektų Klaipėdos apskrityje. Jį prižiūrinčių „Neringos muziejų“ direktorė dr. Lina Motuzienė teigė neretai sulaukianti klausimų apie Raganų kalne stovinčių skulptūrų būklę, o kartais – ir nuostabos, esą kodėl čia nekuriama naujų. Tačiau, anot istorikės, svarbu nepamiršti, kad Raganų kalno skulptūrų takas – konceptualus ir tuo unikalus.

„Daugelis lankytojų savo komentaruose užsimena, jog Raganų kalne pasijunta tarsi sugrįžę į vaikystę. Būtent šį jausmą ir siekiame puoselėti, – akcentavo dr. L. Motuzienė. – Kita svarbi tema yra skulptūrų išsaugojimas. Mediniai drožiniai po atviru dangumi – neamžinas dalykas. Šiuo metu jų atnaujinimui kasmet rengiame simpoziumą, tačiau jau dabar daug galvojame, kaip spręsti šį iššūkį tolesnėje ateityje. Kūrinių išsaugojimas virtualioje erdvėje – viena iš daugelio formų šio unikalaus kūrinio tęstinumui užtikrinti.“

Raganų kalno parkas svečiams atviras visus metus, o apsilankyti čia galima nemokamai. Be to, šventinį vasario 14–16 d. savaitgalį lankytojų laukia ir edukacinė programa „Švytinčių sakmių kalnas“. Skulptūras ir vietos gamtos žavesį naujai atskleis menininkų sukurtos šviesos instaliacijos, o sužinoti daugiau apie šį išskirtinį gamtos ir kultūros objektą bus galima specialiai rengiamose ekskursijose, kurios vyks vasario 14–15 d. 19 bei 20 val. ir vasario 16 d. 19 val. Išsamiau apie renginius – www.neringosmuzijai.lt.

Raganų kalnas yra išskirtinis Kuršių nerijos gamtos objektas – 42 m aukščio ištęstos pasagos formos, vadinamoji parabolinė, kopa. Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį, natūralų miško amifiteatrą. Ekspozicijos idėją paskatino siekis atgaivinti miško parko su pasivaikščiojimo takais atmosferą, kuria Juodkrantės kurortas garsėjo XIX a. Ne visi žino, kad tuometė Kuršių nerija dėl savo kraštovaizdžio, poilsio tradicijų bei populiarumo buvo lyginama su Prancūzijos Rivjera.

1979 m. Juodkrantėje buvo suformuotas pasivaikščiojimų takas su medžio skulptūromis, įkūnijančiomis populiarius folkloro personažus – raganas ir velnius. Per pirmąją kūrybinę stovyklą liaudies meistrai sukūrė 25 skulptūras, o per tautodailinkų stovyklas 1979–1981 m. – dar 71-ą. Šiam projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis, iš viso jame dalyvavo kelios dešimtys skulptorių iš visos Lietuvos.

Raganų kalno skulptūrų ekspozicija padalyta į dvi dalis: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesiojoje dalyje prie plataus tako sutiksite žinomus lietuviškų pasakų veikėjus, įkūnijančius tradicines vertybes, Kuršių nerijos istorijos akcentus. Tai milžinai Neringa ir Naglis, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir jų sesuo Elenutė, žvejys Kastytis. Toliau kelias siaurėja, tamsėja: čia buriasi slibinai, pro pragaro vartus žengia Liuciferis bei raganos su velniais. Tako apačioje – giedančio gaidžio skulptūra: čia išnyksta nakties kerai ir išslaksto šmėklos.

The post Juodkrantės Raganų kalno takais kviečia pasivaikščioti ir internete appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Iš ilgamečio Didžiosios Lietuvos kaimyno Prūsijos, ištisus šimtmečius valdžiusios Mažąją Lietuvą ir jos miškus, ir iš pačios Mažosios Lietuvos likę tik vardai istoriniuose šaltiniuose. Knyga skiriama mūsų tautos atmintyje gyvos Mažosios Lietuvos miško ūkio ir medžioklės, miško ūkio ir gyvūnijos apsaugos raidai, senųjų prūsų genčių giriose medžiojusiems, miško ūkį kūrusiems, Kuršių nerijos ir Klaipėdos apylinkių smėlynus sutramdžiusiems žmonėms istorijos verpetuose aprašyti.

Vokiečių ordino užkariauta, pasaulietinės Prūsijos valstybės paveldėta, gausiai miškais apaugusi, menkai apgyvendinta ir dėl daugybės pelkių sunkiai įžengiama prūsų genčių teritorija valdovų potvarkiuose ir istorikų raštuose ilgą laiką buvo vadinama dykra. Mažoji Lietuva kūrėsi dykroje, augo miško žemės ir jos teiktų gėrybių sąskaita. Mažojoje Lietuvoje ošė įspūdingi medynai, veisėsi įvairūs žvėrys, įspūdingais medžioklės trofėjais didžiavosi  senieji Prūsijos valdovai, vėliau Vokietijos imperatorius Vilhelmas II ir vyriausiasis Vokietijos reicho medžioklis reichsmaršalas Hermanas Geringas, abu garsiojoje Romintos girioje turėję medžioklės pilaites.

Knygoje prisimenamas Mažosios Lietuvos ir lietuvybės vokiečių valstybėje likimas, aprašomi miškų naudojimo bruožai ir lietuvininkų indėlis šiame procese. Skaitytojas knygoje ras duomenų apie didžiausius Mažosios Lietuvos miškų masyvus, medžioklės tradicijas ir jos teisinį reguliavimą, žvėrių populiacijų raidą, elnių ir briedžių draustinių kūrimą, bandymus atkurti taurų ir stumbrų populiacijas, atskirų medžių rūšių reikšmę, miškų valdymo sistemos raidą, miškų niokojimą ir teisinius bandymus tai užkardyti, kovą su korupcija, stichines nelaimes, miškotvarkos atsiradimo prielaidas, medienos plukdymo verslą, medienos reikšmę Klaipėdos uostui.

Daug dėmesio skirta Kuršių nerijos miškų žūties ir atkūrimo, Klaipėdos smėlynų apželdinimo, Girulių gyvenvietės atsiradimo istorijai. Atskiras skyrius skirtas miškininkavimo ir medžioklės ypatumams, miško urėdijų ir girininkijų sodybų likimui Klaipėdos krašte aprašyti. Panaudotos medžiagos pagrindą sudaro atitinkamų laikotarpių statistinės apžvalgos, kartografų, istorikų, etnografų, botanikų darbai, miškininkų atsiminimai. Knyga gausiai iliustruota kartografinės medžiagos ištraukomis, žmonių ir jų veiklos požymių miškuose, paminklų, garsių medžioklės trofėjų, Klaipėdos krašto urėdijų ir girininkijų sodybviečių paveikslais.

Martynas Purvinas. Ilgai laukta knyga apie Mažosios Lietuvos girių istoriją

Knyga bus pristatyta Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d. 13 val., 3.2 salėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO, Laisvės pr. 5. Renginį ves dr. Romas Pakalnis.

The post Pasitinkant 97-tąsias Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metines, išleidžiama R. Deltuvo knyga apie miško ūkį ir medžioklę Mažojoje Lietuvoje appeared first on Voruta.

Donelaičio prašymas skirti lėšų Tolminkiemio mokyklos ir klebonijos remontui. Geheimes Staatsarchiv Preusischer Kulturbesitz XX. HA, EM, 55d, 928, Bd. 3

www.voruta.lt

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, vykdydami ilgalaikę mokslinių tyrimų programą „Senosios Lietuvos ir Prūsijos raštijos fundamentiniai tyrimai“, identifikavo nemažai naujų, ligi šiol netyrinėtų, Kristijono Donelaičio dokumentų. Bene svarbiausias atradimas – trys Donelaičio autografai, t. y. jo paties ranka užrašyti raštai.

Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų mokslininkams buvo žinomi tik tie Donelaičio rankraščiai, kurie saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne (t. y. „Pavasario balsų“ ir „Vasaros darbų“ autografai, eiliuotas fragmetas „Tęsinys“ ir du Donelaičio laiškai), todėl neseniai rasti rašytojo autografai yra itin didelės svarbos Lietuvos kultūros įvykis.

               Naujai rastieji Kristijono Donelaičio autografai saugomi Berlyne, Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūros paveldo archyve (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz). Autografus surado ir nufotografavo Vaidas Šeferis. Tai – trys dalykiniai Donelaičio raštai vokiečių kalba:

1. Donelaičio prašymas skirti lėšų Tolminkiemio mokyklos ir klebonijos remontui, 1755 m. birželio 12 d.;
2. Donelaičio prašymas leisti įsigyti naują kieliką (bažnytinę taurę) Tolminkiemio bažnyčiai, 1756 m. spalio 25 d.;
3. Donelaičio ataskaita dėl aukų, surinktų naujajam kielikui apmokėti, 1756 m. lapkričio 8 d.

          Prie Donelaičio autografų atradimo atvedė 2012–2013 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuoti sisteminiai Prūsijos kultūros paveldo archyvo tyrimai, kuriuos vykdė mokslo darbuotojai Sigitas Narbutas, Liucija Citavičiūtė ir Vaidas Šeferis. Jų metu buvo rasta gausi archyvinė medžiaga, susijusi su Donelaičio gyvenimu ir veikla, kuri nuo to laiko buvo sistemingai tyrinėjama.

           2020 m. pradžioje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus darbuotojams Vaidui Šeferiui ir Mikui Vaicekauskui atlikus grafologinę lyginamąją analizę paaiškėjo, kad trys iš rastųjų dokumentų yra Donelaičio autografai – jo paties ranka rašyti dokumentai. Likusią archyvinių radinių dalį sudaro Donelaičio raštų nuorašai.

           Labai vertingi ir kiti 2012–2013 m. rastieji dokumentai, susiję su Donelaičio gyvenimu ir veikla. Pavyko identifikuoti ankstyviausią žinomą Donelaičio raštą – 1744 m. rugpjūčio 10 d. sutartį dėl vargonų gamybos Tolminkiemio bažnyčiai, kurią Donelaitis sudarė su žymiu Karaliaučiaus vargondirbiu Adamu Gottlobu Casparinii (dokumentą surado Vaidas Šeferis). Taip pat chronologiškai antrą žinomą Donelaičio raštą – 1747 m. liepos 31 d. prašymą atlyginti krušos padarytus nuostolius (dokumentą surado ir paskelbė Liucija Citavičiūtė), arba paskutinį žinomą Donelaičio raštą – 1780 m. sausio 4 d. prašymą skirti bažnytinį padėjėją „adjunktą“ (dokumentą surado Sigitas Narbutas).

           Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto organizuotų Prūsijos kultūros paveldo archyvo tyrimų metu iš viso rasta daugiau nei 100 naujų dokumentų, susijusių su Donelaičio gyvenimu ir veikla. Visa ši medžiaga rengiama publikavimui, didžioji jos dalis pasirodys Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamų Kristijono Donelaičio Raštų IV tome.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

The post Identifikuoti nauji Kristijono Donelaičio autografai appeared first on Voruta.

www.vyzdys.com

Lietuva neteko krištolinės sielos, skaisčios sąžinės, gilaus proto, itin aukšto sąmoningumo sūnaus,filosofo, literatūrologo, Mažosios Lietuvos kultūros ir Vydūno kūrybinio palikimo tyrinėtojo bei propaguotojo, buvusio Vilniaus pedagoginio universiteto docento Vaclovo Bagdonavičiaus. Per visą savo gyvenimą ugdytą filosofo intelektą jis paskyrė Vilhelmo Storostos – Vydūno kūrybinio palikimo išsamiems moksliniams tyrinėjimams, kadangi buvo tvirtai įsitikinęs, jog būtent šiam Mažosios Lietuvos šviesuoliui pavyko išjausti, suprasti ir įžvelgti lietuvių tautos dvasinio atgimimo bei kultūrinės raidos perspektyvas.

Klaipėdos universiteto rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas, akademinė bendruomenė, KU Sveikatos mokslų fakulteto, STIMC specialistas Juozas Ivanauskas, LR Seimo narys,  KU prof. dr. Algimantas Kirkutis

Vacys Bagdonavičius Jonaičiuose, atidengiant atminimo lentą Vydūnui 1968 m.

Lippės princas Armin’as ir Vacys Bagdonavičius

V. Bagdonavičius ir M. Danys prie atminimo lentos. Tomo Staniko fotografijos

V. Bagdonavičius su vėliava apeigų metu

http://www.vyzdys.com/puslapis/in-memoriam-sviesios-atminties-filosofo-vaclovo-bagdonaviciaus-1941-09-02-2020-03-22-atminimui#content

The post Šviesios atminties filosofo Vaclovo Bagdonavičiaus(1941.09.02 – 2020.03.22) atminimui appeared first on Voruta.