Pagrindinėje nuotraukoje Purvinų antkapinė plokštė Adelaidės priemiesčio kapinėse. www.findagrave.com nuotr.

www.8diena.lt

1995 m. kovo 26 d. Adelaidėje, Australijoje, mirė Jurgis Purvinas, mokytojas, vargonininkas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas. Jurgis Purvinas gimė 1902 m. birželio 19 d. Klipščiuose (Barškių vls., Klaipėdos aps.) Jokūbo ir Katrynės (g. Šmitaitės) Purvinų šeimoje.

1923 m. pavasarį baigęs Klaipėdos mokytojų seminarijos trejų metų kursą ir išlaikęs egzaminus, Jurgis Purvinas įgijo pradžios mokyklos mokytojo kvalifikaciją. Autonominio Klaipėdos krašto direktorijos švietimo decernento, kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio sprendimu jaunasis mokytojas buvo paskirtas į lietuviškos apylinkės Lankupių kaimo pradžios mokyklą.

1927 m. Jurgis Purvinas vedė lankupiškę Joaną Gertrūdą Wingendorf (1897–1977), šeima susilauks sūnų Martyno (1928–1945) ir Hanso Arvido (1929–2018).

Jurgis Purvinas mėgo muziką, mokydamasis seminarijoje papildomai lankė vargonų pamokas. 1928 m. Dovilų evangelikų liuteronų parapijos precentoriui atsisakius pareigų ir išvykus į Vokietiją, Jurgis Purvinas pasiprašė perkeliamas į Dovilus. Čia ne tik mokytojavo, bet ir sekmadieniais vargonavo parapijos lietuviškose bei vokiškose pamaldose, subūrė lietuvišką chorą bei triūbininkų orkestrą, sukūrė keletą giesmių.

Doviluose Jurgis Purvinas įsijungė į 1913 m. įsteigtos vietos jaunimo draugijos „Liepa“ veiklą, tapo jos pirmininku. 1936 m. pavasarį savo vadovaujamoje Dovilų mokykloje, tęsdamas nuo 1926 m. krašte veikusios Mokytojų draugijos tradiciją, Jurgis Purvinas surengė Klaipėdos apskrities lietuvių mokytojų konferenciją.

1939 m. kovo 23 d. Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Jurgis Purvinas buvo atleistas iš pareigų. Palikęs šeimą Klaipėdoje, išvyko mokytojauti į Palangą. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Jurgis Purvinas sugrįžo į Klaipėdą. Grįžęs buvo suimtas gestapo ir kalinamas, siekiant apkaltinti privačių lietuviškų mokyklų steigimu. Išsiųstas priverstiniams sunkiesiems darbams į ginklų fabriką Liubeke. Čia ir sulaukė karo pabaigos.

Po karo Jurgis Purvinas mokytojavo lietuvių pabėgėlių stovykloje Liubeke. 1949 m. su šeima persikraustė į Australiją. Išėjęs į pensiją, įsikūrė Pietų Australijos valstijos sostinėje Adelaidėje, dalyvavo išeivijos veikloje.

Eidamas devyniasdešimt trečiuosius gyvenimo metus, Jurgis Purvinas mirė 1995 m. kovo 26 d. Adelaidės rytiniame priemiestyje Norvude. Palaidotas Adelaidės šiaurės vakarų priemiesčio Port Adelaidės Enfildo kapinėse šalia žmonos.

The post Jurgis Purvinas – mokytojas iš Mažosios Lietuvos appeared first on Voruta.

Hugo Šojus savo kabinete. Hugo Šojaus muziejaus nuotr. 

Indrė SKABLAUSKAITĖ, Šilutes Hugo Šojaus muziejaus direktorė, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 175 metai nuo valdininko, dvarininko, aktyvaus visuomenininko ir kultūrininko Hugo Šojaus gimimo. Žmogaus, kuris buvo savo krašto, dabartinio Šilutės miesto mecenatas ir filantropas. Ant dvarininko padovanotų žemių iki pat šių dienų stovi svarbūs instituciniai miesto pastatai.

Šojų šeimos istorija

Hugo Šojus (Hugo Scheu) gimė 1845 m. balandžio 1 d. Klaipėdoje, pirklio ir laivininko Arnoldo Karlo Šojaus (Arnold Carl Scheu (1811–1886)) ir Rozetės Cygler (Rossete Ziegler (1825–1848)), Klaipėdos malūnininko dukters, šeimoje.

H. Šojus 1875 m. vedė tėvo draugo, laivininko ir pirklio Johano Šuco (Johann Schutz) bei anglės Marijos Valton (Maria Walton) dukterį Merę Džeinę (Mary Jane (1856–1880)). Būsimas Šilokarčemos dvarininkas susilaukė 3 vaikų.

Žmona Merė Džeinė mirė 1880 m. liepos 13 d., Lėbartų dvare, po jauniausiojo sūnaus Hugo gimdymo praėjus vos šešioms dienoms.

Hugo Šojus, sulaukęs 92 metų, mirė 1937 m. liepos 25 d. Šilutėje. Palaidotas Šilutės dvaro kapinėse.

Jauniausias Šojų sūnus Arnoldas Hugo (g. 1880 07 07), kaip ir jo tėvas, norėjo tapti ūkininku, todėl praktikavosi keliuose dvaruose. Vėliau perėmė tėvo valdytą Lėbartų dvarą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pašauktas į kaizerinę vokiečių kariuomenę, žuvo pakirstas priešo kulkos prie Verdeno (Prancūzija). 1916 m. gegužės 20 d. Palaidotas Liny-devant-Dun kaimelio (apie 25 km nuo Verdeno) vokiečių kapinėse. Palikuonių neturėjo.

Duktė Elena Merė Džeinė (Ellen Mary Jane (1879–1959)) 1915 m. ištekėjo už vokiečių mokslininko, aukštosios technikos mokyklos profesoriaus ir elektrotechnikos instituto direktoriaus Valterio Rogovskio (Walter Ragowski (1881–1947)), apsigyveno Jenoje, po to Achene (Vokietija), kur ji 1959 m. ir mirė. Palikuonių neturėjo.

Dvarininko H. Šojaus giminę pratęsė vyriausias jo sūnus Erichas Šojus (Erich (1876–1929)), buvęs Šilutės apskrities gydytoju. 1909 m. vedė šveicarę, viešbučių savininko dukterį Helenę Hauser (Helen (1885–1975)). Jiems gimė trys sūnūs: Verneris (Werner (1910–?)), Giunteris (Günther (1912–1998)) ir Hugo (1925–1944). Erichas Šojus 1929 m. birželio 29 d. mirė nuo plaučių uždegimo keliaudamas į Švediją su jaunesniuoju sūnumi Giunteriu. Palaidotas dvaro kapinėse.

Jauniausias Ericho Šojaus sūnus Hugo gimė Šilutėje (1925 08 07). Karo metais kovojęs vermachto gretose, žuvo Priekulėje (Latvija).

Vidurinysis sūnus Giunteris gimė Karaliaučiuje (1912 11 22), baigė Šilutės Herderio gimnaziją, vėliau Miuncheno universitete studijavo miškininkystę. Mirė 1998  balandžio 10 d., buvo palaidotas Denclingene (Badeno-Viurtenbergo žemė).

Vyriausias H. Šojaus anūkas Verneris po senelio mirties paveldėjo Šilutės dvarą. Kaip ir tėvas Erichas, dirbo gydytoju Šilutėje. Po karo pasitraukė į Vokietiją, ten tęsė gydytojo praktiką Borkumo (Žemutinė Saksonija) vaikų sanatorijoje. Mirė XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Šiuo metu Vokietijoje gyvena jo ir viduriniojo brolio Giunterio vaikai bei anūkai, kitaip tariant, H. Šojaus proanūkiai ir vėlesni palikuonys.

H. Šojaus marti, Ericho Šojaus žmona Helenė Šoj kartu su vyriausiu sūnumi Verneriu iki 1944 m. gyveno Šilutės dvare. Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui persikėlė į Vokietiją. Mirė Borkumo saloje (Žemutinė Saksonija) 1975 m. kovo 14 d., sulaukusi beveik 90 metų. Jos palaikai buvo sudeginti, o pelenai išberti į Baltijos jūrą, kurioje, kaip rašoma nekrologe, vietos randa ir tėviškės Šyšos upės vandenys.

Visuomeninė veikla

1862 m. Hugo Šojus baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą Klaipėdoje. Baigęs mokslus, 1862–1869 m. tėvo buvo išsiųstas praktikuotis į Lapynų, vėliau į Šernų, Gedminų dvarus. Užsidirbęs pinigų mokslams, 1869–1870 m. du semestrus studijavo Berlyno žemės ūkio institute. Kilus Prūsijos–Prancūzijos karui (1870–1871) grįžo namo, kur keletą metų dirbo Priekulės ir Šilininkų dvarų administratoriumi. 1873 m. uošvio lėšomis iš varžytinių įsigijęs Lėbartų dvarą, tapo dvarininku ir aktyviai įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą. 1881 m. tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, o 1884 m. buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, kurios nariu buvo beveik 35 metus. Dirbo įvairiuose apskrities valdybos komitetuose, atsakinguose už apskrities biudžeto planavimą, kasmetinių finansinių ataskaitų teikimą. 1889 m. įsigijo Šilokarčemos (dabar Šilutės) dvarą. 1892 m. buvo išrinktas ir į Šilutės apskrities valdybą.

H.Šojaus portretas. Hugo Šojaus muziejaus nuotr. 

Po Pirmojo pasaulinio karo, Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, jį administruoti buvo paskirta Prancūzijai. 1920 m. vasario 17 d. naujoji valdžia įteisino vokiečių įkurtą 7 narių Darbo komitetą – jį pavadino Direktorija. H. Šojus buvo pirmosios direktorijos narys, tapo Žemės ūkio rūmų steigėju ir prezidentu. 1926 m. trumpam buvo išrinktas Šilutės apskrities viršininku.

H. Šojaus interesai ir veikla neapsiribojo vien pareigomis valstybės tarnyboje. Jis buvo daugiau nei dešimties draugijų narys bei užėmė atsakingas pareigas kitose visuomeninėse organizacijose. Iš jų galima paminėti Klaipėdos ir Šilutės apskričių Žemės ūkio draugijas, Klaipėdos ir Šilutės gražinimo bei Šilutės šaulių draugijas. Žinoma, kad 1887–1912 m. Hugo Šojus buvo Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskritims, draudimo nuo gaisro komisaras Klaipėdos apskričiai, Pelkių apsaugos komisijos narys, o nuo 1893 m. buvo paskirtas civiliu komisaru Šilutės apskričiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Taip pat žinoma, kad dvarininkas prisidėjo administruojant Šilutės durpių kraiko fabriką (buvo įmonės akcininkas, o nuo 1908 m. jai vadovavo), dalyvavo Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių akcinių bendrovių valdybų veikloje.

Aukščiausiu karjeros pasiekimu pats H. Šojus laikė didžiausio Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto – Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos – generalinio direktoriaus postą (1921–1925).

Apie H. Šojaus visuotinį pripažinimą liudija faktas, kad tarpukariu, dvarininkui dar esant gyvam, jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje (1924) ir Klaipėdoje (1933). Itin reikšmingas pačiam dvarininkui buvo Karaliaučiaus universiteto pripažinimas 1922 m. – už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai jam buvo suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

Kultūrinė veikla

Amžininkų H. Šojus buvo pripažintas ne vien valdžios elito atstovu – jis buvo žinomas ir kaip aktyvus kultūrininkas. Dvarininkas buvo Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos, Karaliaučiaus senovės draugijos „Prūsija“, Įsruties senovės draugijos, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kt. draugijų narys.

H. Šojus priklausė prūsiškuoju patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, praeities reliktus konservuojančia, fiksuojančia, kraštotyrine veikla. Ypatingas dėmesys anuomet buvo rodytas „mirštančios tautybės“ – lietuvininkų, kurie buvo laikomi senųjų prūsų palikuonimis, kultūrai.

Ankstyviausiai pastebima dvarininko lituanistinė veikla. Lietuviškai jis buvo pramokęs dar praktikuodamasis Klaipėdos krašto dvaruose, kuriuose pradėjo užsirašinėti kasdien girdimas lietuviškas dainas bei patarles. Netrukus jis jau buvo surinkęs nemenką lietuviško folkloro rinkinį, kurį siuntė net Karaliaučiaus universiteto profesoriui Georgui Neselmanui (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann).

Svarbių kalbotyros metodinių dalykų, o taip pat profesionalumo lituanistinėje veikloje dvarininkui suteikė pažintis su Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, kalbotyrininku ir archeologu prof. Adalbertu Becenbergeriu (Adalbert Bezzenberger). Pastarasis H. Šojų paskatino domėtis priešistorės radiniais ir lietuvių etnografiniais daiktais.

Iš pradžių dvarininkas surinktas muziejines vertybes perduodavo Karaliaučiaus, Įsruties muziejams, vėliau įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose įkūrė privatų muziejų, kuriame buvo sukaupta ir eksponuojama lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. H. Šojus mielai priimdavo ekskursijas ir atskirus lankytojus, kurie domėdavosi šio krašto praeitimi, viską parodydavo ir paaiškindavo. Tai buvo įrodymas, kad jis rinkinius laikė ne tik savo malonumui, o mokslui ir visuomenei.

H.Šojus perone. Hugo Šojaus muziejaus nuotr. 

Kuriant muziejų, kaupiant archeologinius radinius aktyviai dalyvavo dvarininko vyriausias sūnus Erichas. Iš pradžių jis buvo profesoriaus A. Becenbergerio archeologinių tyrinėjimų asistentas, vėliau kasinėjimų ėmėsi pats.

Tėvo ir sūnaus kurtoje muziejaus kolekcijoje svarbią vietą užėmė etnografijos rinkinys. Gausiausia buvo XVIII–XIX a. baldų, įvairių buities rakandų, darbo įrankių, moteriškų ir vyriškų drabužių, audinių, aprangos detalių ir apšvietimo prietaisų (sietynų) rinkiniai. Apie šią kolekciją rašoma tuometinėje spaudoje, laikraščiuose „Lietuva“ 1924, 1926, 1928 metais.

Dr. J. Basanavičius straipsnyje „Prie Tautos muziejaus“ 1924 m. išsamiai aprašo ir išvardina, kas buvo sukaupta H. Šojaus kolekcijose. Jis mini, kad nors archeologijos skyrius buvo gausus ir vertinimas, tačiau tokia pat puiki ir vertinga buvo etnografijos kolekcija. Joje buvo „senoviškos spintos, „abrusnyčios“, stalai. Senoviški moterų ir vyrų drabužiai, sijonai, žiurstai, pančiakos, naginės, moterų ir mergų galvų parėdai, muturai, skepetos ir skepetaitės, marškiniai, rankšluoščiai ir kt.“ Šioje kolekcijoje taip pat buvo įvairių virtuvės indų. Ypač vertinamas audeklų ir audinių rinkinys, kurio ornamentais negalima atsigėrėti, ir rinktinių juostų kolekcija su įaustais dainų posmais.

Reikėtų pabrėžti, kad visos sukauptos muziejinės vertybės buvo kruopščiai tvarkomos ir turėjo savo metrikas.

Be archeologijos ir etnografinio rinkinio H. Šojus turėjo sukaupęs vertingą knygų, dokumentų kolekciją. Joje buvo tokios antikvarinės vertybės kaip 1591 m. išleisti Jono Bretkūno „Postilės“ du tomai, Alberto Vijūko-Kojelavičiaus 1650 m. lotyniška „Lietuvos istorija“, 1684 m. išėjusi Kristupo Hartknocho (Christoph Hartknoch) „Prūsijos istorija“, Simono Daukanto (Jokūbo Laukio slapyvardžiu) 1845 m. išleistas „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir kitos knygos.

Kaip kartografinę retenybę reikia nurodyti trečios laidos (1629) Kasparo Henenbergerio (Casparus Hennenberger) didįjį Prūsijos žemėlapį. Iš lituanistikos raštų, buvusių dvarininko bibliotekoje, galima paminėti Frydricho Kuršaičio, Augusto Šleicherio (Schleicher), Viliaus Kalvaičio, Jono Basanavičiaus, vokiečių kalbininko Kristiano Brugmano (Brugmann), A. Becenbergerio ir kt. darbus. Verta pažymėti, kad H. Šojus buvo surinkęs Karaliaučiaus senovės draugijos „Prussia“, o taip pat Karaliaučiaus Gamtos-ekonominės draugijos bei Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos leistų periodinių leidinių pilnus komplektus. Be kitų vertingų leidinių, dvarininkas buvo apsirūpinęs ir naujausia paminklotyrine bei paminklosaugą propaguojančia literatūra.

Dvarininko ilgamečio lituanistinio darbo rezultatai buvo paviešinti 1912 m., kai Heidelberge lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleista jo surinktų žemaitiškų pasakų knyga „Pasakos apie paukščius“. Prie knygos pasirodymo daug prisidėjo prof. Albertas Kuršaitis, kuris buvo pagrindinis leidinio redaktorius. Jis išvertė visas pasakas į vokiečių kalbą, didžiąją dalį pasakų teksto sukirčiavo.

Nors tuometinėje spaudoje nebuvo aprašoma, tačiau Šojų šeima buvo sukaupusi ir itin vertingą augalų rinkinį. Augalai rinkti 1850–1912 metais. Pagrindinės rinkimo vietos yra Rytprūsiuose (Klaipėdos ir Tilžės apskritys), Vakarų Prūsijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje. Herbariume sudėta dumblių, kerpių, asiūklių, paparčių ir žiedinių augalų pavyzdžių. Šiandien H. Šojaus augalų herbariumas – seniausias išlikęs XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios augalų rinkinys iš Prūsų Lietuvos. Vertinant Lietuvos mastu, tai trečias pagal senumą rinkinys po Vilniaus universiteto herbariumo (XVIII a. pabaigos ir XIX a.) ir Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto augalų rinkinio (XX a.).

Muziejaus kolekcijų vertingumą ir svarbą pabrėžia tai, kad muziejuje lankėsi žymūs to meto Vokietijos ir Lietuvos kultūros bei politikos veikėjai: Vokietijos kronprincas Joachimas, Karaliaučiaus universiteto rektorius A. Becenbergeris, Rytų Prūsijos provincijos vyr. prezidentas P. Moltkė, J. Basanavičius, prof. Eduardas Volteris, Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys ir kt.

Ypač daug H. Šojus prisidėjo steigiant lietuviškus muziejus po atviru dangumi Tilžėje (1905 m.) ir Karaliaučiuje (1912 m.). Jis ne tik nubraižė lietuviško namelio Tilžėje projektą, tačiau ir pats pasirūpino jo vidaus apstatymu. Šio namelio prototipą galima pamatyti Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.

Antrojo pasaulinio karo metais tėvo ir sūnaus Šojų formuotas dvaro muziejus ir su dideliu atsidavimu kauptos vertingos senienos dvaro paveldėtojui pasitraukus į Vokietiją liko be priežiūros. Apleistas dvaras buvo nuniokotas, nemažai muziejinių eksponatų išgrobstyta. Pokariu didelė ir vertinga dvaro muziejaus dalis 1945–1946 m. buvo pergabenta į Vilnių. Iš surinktų likusių eksponatų 1949 m. buvo įkurtas Šilutės kraštotyros muziejus.

2015 m., baigus restauruoti Šilutės dvaro kompleksą ir perkėlus muziejines kolekcijas į jį, pasikeitė ir muziejaus pavadinimas, – tų pačių metų balandžio 9 d. jam suteiktas Šilutės Hugo Šojaus muziejaus vardas. Dar 1929 m. į pasiūlymą perduoti dvaro kolekciją steigiamam Tautos muziejui Kaune H. Šojus yra raštu atsakęs, kad jo muziejus neįsivaizduojamas be dvaro. Taigi, muziejaus grįžimas į dvaro rūmus yra logiškas muziejaus kūrimo užbaigimas.

Krašto ir Šilutės miesto mecenatas

Svarbiu įrašu H. Šojaus biografijoje anuomet ir šiandien yra laikomas jo nenuginčijamas indėlis į Šilutės miesto plėtrą, jo infrastruktūros vystymą. Dvarininkas šiandien pelnytai vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei vystytoju. Miesto dalies plėtra, visų pirma, buvo susijusi su H. Šojaus, kaip naujo Šilutės (Šilokarčemos) dvaro savininko, ūkine veikla. Apie 1530 ha dydžio kilmingas Šilutės dvaras savo žemėmis tarsi salą buvo apsupęs ir įrėminęs Šilutės miesto dalį – Šilokarčemos dvaro gyvenvietę. Ankstesni dvaro savininkai nepardavinėjo žemės norintiems čia statytis ir kurtis, dėl to gyvenvietė merdėjo ir menko. Miesto centras pamažu kėlėsi į Žibus. 1889 m. įsigijęs dvarą, H. Šojus, stengdamasis nugyventą ir nerentabilų dvarą kuo greičiau atstatyti ir prie jo priartinti svarbiausias miesto įstaigas, žemės sklypus ėmė nuomoti, pardavinėti ir dovanoti.

H. Šojus su tarnais. Hugo Šojaus muziejaus nuotr. 

Itin svarbus Šilutės miesto raidai buvo dvarininko sprendimas bendruomenės naudai atsisakyti žemės plotų abipus kelio Žibai–Šilokarčema. Ši vietovė iki tol buvo tuščia, maždaug 1,5 m žemiau kelio sankasos, būdavo dažnai užliejama potvynių, dėl to netinkama statyboms. Dvarininkas savo iniciatyva ir lėšomis (jam tai atsiėjo apie 40 tūkst. markių) nusamdė verslovininką, kuris per 3 metus minėtus žemės plotus paaukštino, nuo Šyšos upės privežęs apie 80 tūkst. m³ žemių. Dalį naujai suformuotų žemės sklypų H. Šojus padovanojo liaudies mokyklos (1 ha), gimnazijos (4 ha), pašto ir gaisrinės (po 0.25 ha), evengalikų bažnyčios ir klebonijos (1 ha), siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms (7 ha). Likusią dalį nebrangiai pardavė privatiems asmenims gyvenamųjų namų, komercinių įmonių pastatų statybai. Taip nauji pastatai vizualiai sujungė Šilokarčemos ir Žibų gyvenvietes, o administracinis centras kartu su žinybinėmis įstaigomis buvo pritraukti arčiau dvaro.

Dvarininko geranoriškumo dėka Šilutė buvo įjungta į Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių bei susisiekimo vandeniu tinklą. Kaip pažymėjo pats H. Šojus, jam nesutikus skirti žemės, nebūtų pavykę įrengti Šyšos senvagėje uosto ir siaurojo geležinkelio linijos su stotimi. Minėtiems objektams dvarininkas paaukojo virš 9 ha dvarui priklausiusių žemių.

Svarus jo įnašas buvo padarytas siekiant išlaikyti Šilutės miestą kaip didelį prekybinį centrą. XX a. pradžioje tuometinė Šilutės turgavietė dėl savo riboto ploto nebetenkino apskrities prekybinių poreikių ir jai grėsė pavojus tapti vien tik vietinės reikšmės prekių realizavimo punktu. H. Šojus iš dvaro žemių turgavietės išplėtimui padovanojo apie 3,5 ha žemės. Dėl to galėjo susiformuoti atskiros specializuotos turgavietės: žuvų, mėsos, medienos, šieno ir kt. Galima dar pridurti, kad netoli prekyvietės, ant dvaro žemės, buvo pastatyta apskrities valdyba ir ligoninė.

Nereikia pamiršti ir 1926 m. miesto bendruomenei iš dalies dovanoto bemaž 50 ha Varnamiškiu vadinto miškelio palei Šyšos upę su įrengtomis promenadomis, beržų alėjomis, pakelės suolais, tilteliais. Paties dvarininko paskaičiavimu, Šilutės miestui jo atliktų darbų ir dovanotos žemės vertė sudarė apie 200 tūkst. markių, o gautos pajamos už parduotus sklypus vargiai siekė 5 proc. minėtos sumos. Drąsiai galime teigti, kad didelė ir svarbi Šilutės miesto centrinė dalis šiuo metu stovi ant buvusių dvaro žemių.

H. Šojus į Šilutės, taip pat Rytų Prūsijos istoriją įėjo ir kaip asmuo, kuris neremiamas valstybės pirmasis Rytprūsiuose sėkmingai išvystė kolonizacinę veiklą. Nederlingas dvaro žemes, kurios netiko nei nuomai, nei įdirbimui, suskirstęs į sklypus po 3–6 ha, palankiomis sąlygomis pardavė naujakuriams. Dvarininko plytinė tiekė plytas ir čerpes, o iš jo miško buvo galima pigiai įsigyti statybinės medžiagos. Kad kolonistai nepatirtų nepritekliaus ir neatsidurtų vargingoje padėtyje, dvarininkas teikė ilgalaikes mažaprocentes paskolas. Tokiu būdu be valstybės įsikišimo 400 ha teritorijoje buvo suformuota 120 šeimų nausėdija, iš jų didžiausia (apie 70 šeimų) įkurta Šilutės dvarui priklausiusio Urbiškių (dabar Armalėnai) palivarko žemėse.

H. Šojaus kapas. Hugo Šojaus muziejaus nuotr. 

Apibendrindami galime sakyti, kad Hugo Šojaus nuopelnai visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje buvo reikšmingi ne tik Šilutei, šiam Mažosios Lietuvos kraštui, bet ir visos Lietuvos kultūrai. Iškili jo asmenybė ir darbai iki šių dienų primena, koks brangus dvarininkui buvo savas kraštas, jo plėtra ir klestėjimas. Ne veltui šiandien Hugo Šojus vadinamas Šilutės miesto mecenatu.

The post Šilokarčemos dvaro savininkas Hugo Šojus appeared first on Voruta.

Nidos  švyturys. Neringos muziejų nuotr.

www.voruta.lt

Iki šiol Nidos švyturį buvo galima apžiūrėti tik iš išorės, bet nuo šios vasaros šalyje aukščiausiai virš jūros lygio iškilęs kelrodis bus atviras pasiryžusiems užlipti iki pat jo viršaus. Iš ten atsivers kvapą gniaužianti Kuršių nerijos ir ją rėminančių marių bei jūros panorama.

Jūrininkams švyturys yra namų simbolis. Neplaukiojantiems jis žadina romantišką kelionių ilgesį.

Lietuvoje tokių navigacinių statinių tik septyni: trys Kuršių marių ir keturi jūriniai. Lankytojams atviri istoriniai Ventės rago ir Uostadvario švyturiai. Kur kas aukščiau iškilę jūriniai Lietuvos švyturiai visuomenei nėra laisvai prieinami. Nidos švyturys – pirmasis, kurio durys visą šiltąjį sezoną bus atvertos lankytojams. Lygumų krašte gyvenantiems lietuviams tai bus unikali galimybė ypatingo grožio kraštovaizdį apžvelgti iš viršaus (kitos artimiausios aukštumos – Parnidžio kopa Nidoje ir Vecekrugo kopa šalia Preilos).

Nidos švyturys aukščiausiai lygio Lietuvoje iškilęs laivų kelrodis – net 79 m. virš jūros. Ant Urbo kalno pastatytas 29 m. aukščio švyturys skleidžia 41 kilometrų atstumu nuo kranto matomą šviesos signalą. Dabartinis cilindro formos švyturio pastatas buvo sukonstruotas 1953 m. ir mažai kuo primena nuo 1874 m. toje vietoje veikusį šešiakampio formos raudonų plytų švyturį. Jį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atsitraukdami susprogdino vokiečių kariai. Dėl šio įvykio galima kalbėti apie du Nidos švyturio gyvavimo etapus.

Kaip pasakojo doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, švyturio Nidoje atsiradimo istorija buvo susijusi su platesniais kontekstais, mat pamarys priklausė 1871 m. susikūrusios Vokietijos imperijai. Tuo metu vyko industrializacija ir valstybė sparčiai tobulino savo infrastruktūrą. „Buvo sprendžiama daug navigacinio patobulinimo problemų. Taip atsirado ir Nidos švyturys, kurio poreikis buvo jaučiamas jau nuo XIX amžiaus pradžios. Labai daug laivų katastrofų įvykdavo dėl to, kad trūko navigacinio ženklo tarpe tarp Sembos pusiasalio iškyšulyje ir Klaipėdoje buvusių švyturių, – vardijo mokslininkė, –  tai nemažas atstumas ir laivams orientuotis jūroje, ypač per audrą, buvo sudėtinga. Dėl to prie Kuršių nerijos krantų per visą 19 amžių buvo išmesta daug laivų“.

1871 m. švyturio statybai buvo paskirta vieta ant Urbo kalno. Anot N. Strakauskaitės, Nidos švyturio vieta – išskirtinė, „tai buvo 51 m. aukščio kopa. Pabrėžiu, kopa, kuri buvo dar tik pradėta apželdinti. Švyturio statyba buvo techniškai sudėtinga, juk jis buvo statomas ant smėlio kalno. Reikėjo labai tvirtų pamatų – į trijų metrų gylio duobę buvo leidžiami sprogdinto granito luitai“. Pastatytas švyturys išsiskyrė ne tik šešiakampe raudonų plytų forma, bet ir šoninėmis antenomis radijo signalams. Pirmasis švyturys buvo 27 m. aukščio, o jo spindulys siekė apie 36 km. į jūrą.

Anot istorikės, švyturio pastatymas buvo išskirtinis įvykis Nidos gyvenvietei, „švyturys architektūrine prasme buvo visiškas disonansas Nidos kaimeliui. Raudonų plytų pastatai buvo būdingi 19 a. pabaigos Vokietijos valstybiniams objektams, pavyzdžiui, galime palyginti su Klaipėdos universiteto statiniais. Tai  buvo ženklas Nidai, kad ateina permainos, nauja epocha“. Ryškus statinys traukė vietinius ir atostogautojus – N. Strakauskaitė minėjo, kad skaitant memuarus galima rasti pasakojimų apie prie švyturio skiriamus pasimatymus, „susitarus su švyturininku buvo galima pakilti į viršų pasidairyti į nuostabius vaizdus“, – apie to žmonių žavėjimąsi švyturiu pasakojo istorikė.

Švyturio susprogdinimas žymi lūžį jo istorijoje. 1945 m. ant griuvėsių iškilo laikinas švyturys, o 1953 m. šiek tiek toliau nuo originalios vietos – naujas gelžbetonio statinys. Dabartį su praeitimi jungia nuo XIX a. pab. išlikę akmeniniai laiptai, kuriuos klojo karo belaisviai – prancūzų kariai. Išliko ir senasis raudonų plytų švyturio prižiūrėtojo namas Urbo kalno papėdėje.

Nidos švyturys veikia iki šiol – 2016 m. jo šviesos įranga buvo atnaujinta. Ryškus specifinis baltos šviesos signalas sklinda sutemus.

Informacija apie lankymo valandas ir teikiamas paslaugas bus paskelbta vėliau.

The post Nidos švyturys atgimsta naujam gyvenimui appeared first on Voruta.

Krasnojarsko kraštas Sibire, į kurį buvo tremiami lietuviai. wikipedia.org nuotr.

Roza ŠIKŠNIENĖ, istorikė, www.voruta.lt

Prie Šilutės geležinkelio stoties sienos 2011 metais pritvirtinta ir atidengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengta atminimo lenta, primenanti, kad masiniai trėmimai iš Klaipėdos krašto prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d.

Tą dieną Klaipėdos krašto gyventojai pirmą kartą susidūrė su masiniais trėmimais, nors čia pat Lietuvoje, sovietinės valdžios organizuoti pirmieji masiniai trėmimai vyko jau 1941 m. Gyventojų ryšiai su Didžiąja Lietuva nuo 1939 m. kovo mėnesio, nacistinei Vokietijai paskelbus Lietuvai ultimatumą ir atsiėmus Klaipėdos kraštą, buvo minimalūs ir apie įvykius Lietuvoje nebuvo informacijos. Pasibaigus karui ir Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos TSR dalimi, gyventojai buvo tremiami ir 1945, 1946, 1947 m., tačiau Klaipėdos kraštas buvo ištuštėjęs po 1944 m. evakuacijos, tad į šiuos trėmimus Klaipėdos krašto gyventojai pakliūdavo pavieniui, – grįžtantys iš evakuacijos ir atsidūrę filtracijos lageriuose arba suimti įtarus dalyvaujant pasipriešinime ar palaikant rezistentus.

Klaipėdos krašte iki 1939 m. buvo apie 150.000 gyventojų. Kraštui patekus hitlerinės Vokietijos sudėtin, baimindamiesi represijų, kraštą paliko žydų tautybės gyventojai, o taip pat Lietuvos piliečiai, atvykę į kraštą po 1923 m., bei lietuvininkai, po 1939 m. kovo pasirinkę Lietuvos pilietybę. „1941 m. po žydų ir lietuvių pasitraukimo krašte liko 134 000 gyventojų iš jų 47000 Klaipėdos mieste.“1 .Tačiau karo įvykiams pasisukus Vokietijai nenaudinga linkme, 1944 m. vasarą ir iki vėlyvo rudens, artėjant frontui, gyventojai buvo priversti evakuotis. Kraštas ištuštėjo, ypač miestai – manoma, jog Klaipėdos mieste Raudonoji armija rado tik 23 žmones, Šilutėje – tik 2 žmones. Daugiau gyventojų liko kaimo vietovėse, žmonės nespėjo ar nenorėjo pasitraukti. Kaip pasakoja viena  Klaipėdos krašto gyventoja p. Edith Laukat: „Kai praėjo frontas, išlindo visi iš slaptaviečių, pelkių ir durpynų. Tada rusai surinko vyrus ir išvarė į Latviją. Iš Kiškių kaimo grįžo tik vienas Jokūbaitis ir papasakojo, jog jie Latvijoje buvo suvaryti į tvartą ir ant jų pylė vandenį, jie turėjo stovėti vandenyje, į juos mėtė runkulius, atseit valgykite. Greitai prasidėjo šiltinė ir dauguma išmirė.“ (užrašyta 1998 m.).

Gyventojus, kurie užtruko ir spėjo tik persikelti per Nemuną, greitai pavijo frontas, tad neturėdami kitos išeities turėjo grįžti į savo tėviškes. Jų kelionė atgal dažnai buvo labai sunki: apiplėšti, suvargę, vežimai su arkliais arba sudaužyti rusų aviacijos arba atimti, pėsčiomis. Dažnai grįžimas užtrukdavo, nes būdavo prievarta įdarbinami Rytprūsiuose, sovietinės kariuomenės įsteigtuose ūkiuose (sovchozuose) arba prievartinių darbų lageriuose.

 Kita dalis grįžusiųjų buvo tie, kurie jau Vokietijoje pateko į sovietinę zoną ir, patikėję propaganda, jog jų tėviškėse laukia namai, laukai, kuriuos reikia dirbti. Šie žmonės nebuvo tiesiogiai susidūrę su Raudonąja armija, nes laiku buvo pasitraukę ir pasiekę Vokietijos gilumą. „Didelis postūmis Klaipėdos krašto gyventojų grįžimui į tėviškę buvo 1947 m. priimtas pilietybės įstatymas, pagal kurį visi, kurie save laiko lietuviais ir iki 1939 m. kovo 22 d. turėjo Lietuvos pilietybę, atgaline data 1945 m. sausio 28 d. galėjo prašyti TSRS pilietybės“ 2.

Grįžimas vyko iki pat 1948 m. Sugrįžus laukė didelis nusivylimas, pažadų net nebuvo bandoma tesėti. Jeigu anksčiau grįžusieji dar rado namus neapgyvendintus, tai grįžusieji po 1947 m. jau rado savo namuose naujakurius. Žmonės buvo apgyvendinami nacionalizuotuose namuose ir iš karto turėjo pradėti dirbti kolūkiuose.

Valdžia į ištuštėjusį kraštą kviestė žmones iš visos Sąjungos ir Lietuvos, tad „1946 krašte jau gyveno apie 55 000 žmonių, iš jų 7 800  vietinių, o 1950-aisiais vietinių gyventojų skaičius išaugo iki 15 000 ar 20 000“3  Kad ir kaip nusivylę, žmonės tikėjosi, jog pasibaigus karui galės pradėti gyventi ramiai ir kurti savo ateitį. Ūkininkas Kristupas Weihrauch iš Pašiliškių kaimo (Ramučių apylinkė), po tremties išvykęs į Vokietiją pas sūnų, Emericho miesto laikraščio korespondentui sakė: „Džiaugėmės taika – jau buvo treji metai po karo, dirbome savo ūkyje. Tačiau, matyt, kurioje nors sovietinėje įstaigoje jau buvo padarytas sprendimas. 1948 gegužės mėnesį vieną naktį visą mūsų sodybą apsupo rusų kareiviai, visi pastatai buvo apsupti, niekas negalėjo išbėgti. Su nedideliu ryšuliu buvome išvežti į Šilutės stotį: vyras, žmona, sūnus (16 m.), dukra ir 84 metų močiutė. Mes visi prašėme palikti močiutę tėviškėje, nes ji labai sirgo. Tačiau nebuvome išklausyti, ji mums ir mirė pakelyje“.

Ponia Edith Laukat iš Ventės vardino žmones, su kuriais buvo tremiama: „1948 m. gegužės 20 d. surinko žmones iš Kintų ir apylinkės kaimų ir suvežė į Šilutę, laukėme kol visus suveš. Vagonai jau stovėjo. Mane paėmė iš Ventės kaimo, kur mes gyvenome, dienos metu, tiesiai iš lauko, kur aš ravėjau, taip kaip stoviu. Kai įlaipino į mašiną, tenai jau buvo mama Marija Laukat (55 m.), broliukas Heinz Laukat (11 m.). Tėvas jau buvo miręs 1942 m. Iš Ventės kaimo dar buvo Meškys Vilius, žmona Ursula ir du vaikai. Iš Kintų kaimo buvo Kvaukienė Marija ir sūnus Vilius bei abu seni tėvai Šmitai. Iš Rugulių kaimo Kūrų labai didelė šeima, iš Suvernų kaimo – naujakuriai Radienė su sūnumis Romu ir Donatu, jie buvo atsikėlę 1946 m., ir Juknių šeima su dviem senais tėvais ir dviem vaikais. Iš Kiškių kaimo Gižų (Giszas) šeima – tėvas Francas ir sūnus Vilius žuvo Latvijoje (kaip aukščiau minėta), žmona Gertrud su vaikais Erika (5 m.), Arno (3 m.), Mėta ir August (8 m.) (užrašyta 1998 m.).

Ponia Kurovienė Katrė iš Traksėdžių, namų šeimininkė, pasakojo: „Buvo ankstus 1948 m. gegužės 20 d. rytas, apie 4 val. ryto mus pažadino, mane ir sesers mergaitę Anną (10 m.). Namas buvo apsuptas, į kambarį įėjo keletas vyrų, jie buvo lietuviai ir liepė apsirengti, davė pusę valandos, kad susikraučiau daiktus. Panikos apimta, kroviausi į maišą albumus ir dar visokius niekus, verkiau. Vyrai šaipėsi, tada priėjo pagyvenęs kareivis rusas, gestais paklausė, ar turiu kailinius, pasakiau, kad turiu. Kadangi rusiškai nesupratau, jis viską rodė gestais. Jis iškratė mano maišą, liepė parodyti, kur kailiniai, kirvis ir maistas, viską sukrovė į maišą. Man tada buvo 22 metai ir tie jo sukrauti daiktai labai pravertė. Mergaitės nevežė, nors ji labai prašėsi, aš jai liepiau bėgti pas senelį į Gnybalų kaimą, parodžiau į kurią pusę, tai buvo apie 10 km kelio ir tokioje ankstybėje. Šilutės stotyje dar prabuvome kelias dienas, nevalgiau nieko, nes kareiviai mus saugojo, ir norint į miškelį, jie eidavo kartu.“ (užrašyta 1989 m.)

1948 m. birželio 16 d. Krasnojarsko krašte, prie Angaros upės, išlaipinti tremtiniai iš Lietuvos laukia, kol sovchozų pirmininkai juos išsidalins. Artiuginas, Bogučianų r. Nuotrauka iš asmeninio Vingių šeimos archyvo

6000 tūkstančių kilometrų kelionė gyvuliniuose vagonuose truko 33 dienas. Tremtiniai buvo išlaipinti netoli Baikalo ežero, Bogučianų aukštumoje (Krasnojarsko kraštas).

Kiek Klaipėdos krašto autochtonų 1948 metų gegužės 22 d. buvo ištremta į Sibirą, nėra duomenų, nes, kaip jau minėjau, jie buvo tremiami kaip Lietuvos TSR piliečiai ir įeina į bendrą Lietuvos tremtinių skaičių. Nelabai yra ir ko paklausti, nes dauguma Klaipėdos krašto gyventojų, patyrę šį trėmimą į Sibirą, nebegrįžo į Lietuvą.
Įdomu yra tai, jog Lietuvoje Klaipėdos krašto gyventojai automatiškai tapo Lietuvos TSR piliečiais, tuo tarpu tremties vietose jie buvo registruojami kaip Vokietijos piliečiai. Grafoje pilietybė įrašoma „nemec“ (vokietis).
Po Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio vizito į Maskvą 1955 metais ir sutarties dėl karo belaisvių paleidimo pasirašymo bei žodinio susitarimo dėl Vokietijos piliečių šeimų sujungimo 1958–1960 m. šis pilietybės įrašas ir suteikė galimybę vykti į Vokietiją. Tuo ir pasinaudojo dauguma Klaipėdos krašto tremtinių. Klaipėdos krašto gyventojų bendrija Vokietijoje  (Arbeitsgemeinschaft der Memellandskreise) kreipimesi į K. Adenauerį rašė: „Iš 40 000 į sovietų rankas patekusių Klaipėdos krašto gyventojų, 22 000 buvo ištremti į Sibirą.“4.

Literatūra:

1. Ruth Kibelka „Memelland. Fünf Jahrzehnte Nachkriegsgeschichte“, Berlin 2002, psl.30
2. Andreas Kossert „Damals in Ostpreussen. Der Untergang einer Deutschen Provinz“, München 2008, psl.213
3. Andreas Kossert „Damals in Ostpreussen. Der Untergang einer Deutschen Provinz“, München 2008, psl.213
4. Andreas Kossert „Damals in Ostpreussen. Der Untergang einer Deutschen Provinz“, München 2008, psl.214

The post Masinį trėmimą iš Klaipėdos krašto 1948 m. gegužės 22 d. prisimenant appeared first on Voruta.

Astrida PETRAITYTĖ, www.voruta.lt

Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. I knyga.- Trakai: Voruta, 2015

Visi bent kiek besidomintys Prūsų (Mažąja) Lietuva žino dr. Martyną Purviną – to krašto atstovą ir tyrėją, per daugelį metų išvaikščiojusį, matyt, visus jo kampelius, rinkusį būtųjų gyvenimų liudijimus (išlikusius ir suniokotus), fiksavusį fotografavusį… Ir  savo  profesinius (architekto) tyrimus, susietus su įsipareigojimu istorinei atminčiai, viešinusį gausiais straipsniais ir knygomis. (Pasišventimas ir  įdirbis neliko nepastebėti – M. Purvinas kartu su žmona, talkininke Marija Purviniene  2013-aisiais buvo apdovanoti valstybine Jono Basanavičiaus premija).

   Stebindamas savo darbingumu ir produktyvumu, M. Purvinas visuomenei pateikė dar vieną leidinį – pasakojimus apie istorines Mažosios Lietuvos gyvenvietes  abipus Nemuno (dalį ruožo),  apžvelgdamas jų raidą, pateikdamas statistinius duomenis ir finalinį reziumė – dar gyvuoja (kaip gyvuoja) ar jau nebe; skirdamas šį darbą šviesiam Evos Mildos Jankutės-Gerolos (1924- 2014) atminimui. Tiesa, “Vorutos” skaitytojams medžiaga nebus nauja – atskiras gyvenvietes pristatantys straipsniai publikuoti šiame istorijos laikraštyje (bet tai nemenkina leidinio prasmingumo).

Sumanymas išties intriguojantis – juk tenka žvelgti į dviejų skirtingų valstybių (Lietuvos ir Rusijos) priklausomybėje atsidūrusį regioną. Purvinas mus pakviečia “ekskursijon” nuo Kasikėnų  (dešiniajame Nemuno krante, t.y. Lietuvos pusėje) iki  Ragainės, su jos Sendvariu bei Naudvariu (jau Kaliningrado srityje esančiais). Leidėjai palengvina mūsų istorinei-geografinei vaizduotei tenkantį krūvį: priešlapyje pateikiamas detalus būtent šio ruožo žemėlapis, o gyvenvietės Nemuno  kairėje įvardytos net trimis variantais – lietuvišku, vokišku ir rusišku (tiesa, ne visai aišku, kodėl dešiniojo kranto Mažosios Lietuvos gyvenvietės neturi vokiškojo dublikato; tuo labiau, kad kitame krante nurodomi tik ilgus amžius gyvavę lietuviškųjų vardų vokiški “perrašai”, ne nacionalsocialistiniai perkrikštijimai, štai: Šilėnai- Schillehnen- Pograničnyj; 1938-ųjų  vokiškas vertinys Waldheide neminimas ). Matyt, leidėjų indėliu reikia laikyti ir visų tekstų santraukas vokiečių bei rusų kalbomis. O gausios nuotraukos, dažniausiai liudijančios situaciją prieš dešimtmetį kitą – jau paties autoriaus kelionių po Mažąją Lietuvą rezultatas (pasitelktos ir kai kurios kitų šaltinių iliustracijos).

*

Natūralu, kad leidinį autorius pradeda Pratarme – įvesdamas į bendrąjį istorinį kontekstą.Štai iškart sužinome, kad “XIII a. į baltų genčių žemes įsiveržė vokiečių kariniai ordinai”, o Mažąja Lietuva vadinamame plote “iš senųjų krašto gyventojų:  skalvių (Schalauen), nadruvių (Nadrauen), kitų senprūsių ir baltų genčių, atvykėlių iš Didžiosios Lietuvos – LDK – valdų, susiklostė savita lietuvininkų (Preussische Litauer) etnokultūrinė grupė, kur įsivyravo lietuvių kalba.” (p 9) Tiesa, “senprūsių” skyrimas nuo baltų kažin ar pagrįstas.

Matyt, būtų prasmingiau, jei į įvadinę dalį būtų perkelta ir ilgoka pirmojo skyrelio  (“Smalininkai – Mažosios Lietuvos vartai”) pradžia,ne tik įvedantiį “didįjį vandens kelią”, bet ir brėžianti istorinę trajektoriją nuo “vikingų pėdsakų”. Galima suprasti, kad  taip (prasmingai) buvo pradėta pirmoji publikacija laikraštyje, bet rengiant spaudai leidinį nepakaktų mechaniškai sudėlioti publikacijas, prie jų prirašant dar vieną įvadėlį. Žinia, neįmanoma griežtai atriboti bendrąją istorinę informaciją nuo konkrečios gyvenvietės apibūdinimo: tarkim, natūralu priminti, kad koks nors kaimas suklestėjo Prūsijai 1807 m. panaikinus baudžiavą ir pan.  Šiaip ar taip, galime tik džiaugtis gavę bendrųjų žinių apie Prūsijos kunigaikštystę/karalystę, nuo 1871 m. – Vokietijos imperijos dalį. Štai atmintin turbūt įsirėš:

–  Po Melno taikos  tarp  Kryžiuočių ordino, LDK ir Lenkijos karalystės 1422 m. nubrėžtoji siena tarp vokiškojo ordino (vėliau –vokiškosios valstybės) kartu su lietuviškuoju paribiu (tapsiančiu ne tik “literatūrine” Mažąja Lietuva, bet ir  oficialiai įteisintu lietuviškuoju komponentu: Lietuvos departamentu ir pan.) ir Didžiosios Lietuvos (LDK, vėliau- “Lenkijos” ar “Rusijos”Lietuvos) bus viena stabiliausių Europoje – gyvuos 500 metų, bus perbraižyta tik po I-ojo pasaulinio karo.

-1525 m. Kryžiuočių ordinas tapo sekuliaria valstybe – Prūsija; sekuliarumas, žinia, sąlyginis – pirmojo jos valdovo kunigaikščio Albrechto valia, šalis tapo liuteroniška; šis sprendimas – puikiai žinome – turėjo lemiamos reikšmės ir lietuviškajai raštijai.

– Mažąją Lietuvą, kaip ir visa valstybę,  paliesdavo karai ir kitokios negandos (maras).  Nekart minimi Rusijos antpuoliai per Septynerių metų karą bei  prancūzmetis, kai Napoleonas buvo Rytprūsius gerokai prispaudęs; 1914 m. įsiveržusi rusų armija ne tik niokojo kaimus ir miestelius, bet nemažai gyventojų “paėmė į nelaisvę” – išsivarė į Rusijos gilumą; o jau II-asis pasaulinis karas tapo Rytprūsių (Prūsijos, tapusios Vokietijos dalimi, atitikmens) baigtimi.

Galima būtų minėti ir daugiau istorinių faktų, bet užbaikime šį sąrašą gamtine-ekonomine realija:

– Nemunu vyko intensyvi laivininkystė bei sielininkystė.

Ties šiuo punktu dera stabtelėti – juk tai jau ne “kontekstas”, tai svarbus panemunės gyvenviečių komponentas, žymia dalimi nulemdavęs jų gyvavimą ir net klestėjimą. M. Purvinas nekart nurodo konkrečius skaičius, ir – galime pajusti – emocionaliai atsišaukia į buvusį, o dabar nunykusį Nemuno gyvumą: “galima prisiminti, kad XX a. pradžioje per Mažosios Lietuvos vandens vartus [Smalininkus] kasmet praplaukdavo po  3 500 sielių,  1500 garlaivių, 3 000 burlaivių.” (p. 38)

M. Purvinas mums primena ir  mažiau sąmonėn įsirėžusius istorinius faktus. Štai  1795 m. Austrijai, Rusijai ir Prūsijai pasidalijus Abiejų Tautų Respubliką, radosi Naujųjų Rytprūsių provincija – “Užnemunė (Suvalkija)  anuomet buvo atitekusi Prūsijos karalystei, kuriai priklausė net ir dabartinio Kauno nemaža dalis” (p. 77); tiesa, neilgai  trukus  – 1815 m. – ši teritorija “grįžo” Rusijai.

*

Taigi M. Purvinas veda mus palei Nemuną nuo kaimo prie kaimo, bažnytkaimio, miestelio – tokių “stotelių” apie dvi dešimtis (skyrių mažiau, bet kai kuriuose pristatoma po kelias mažesnes gyvenvietes). Pasitelkęs archyvinius duomenis, autorius mums nurodo ir tikslų gyventojų skaičių, jų kismą per porą-trejetą pastarųjų šimtmečių, jų  tautybę bei konfesinę priklausomybę.  Nors kraštas iki Vokietijos suvienijimo 1871 m. turėjo oficialias “lietuvybės” teises (ir karaliaus įsakai skelbiami, ir mokyklose mokoma, o iš sakyklų pamokslai sakomi lietuviškai), palaipsniui ima dominuoti vokiečiakalbiai evangelikai liuteronai; laimei, išlieka ir lietuvių kalbos tvirtai besilaikančių; kaimuose įsiterpia vienas kitas vokiškai ar lietuviškai kalbantis katalikas ir – kaip prekybinėsgalios atstovai – žydų būreliai.Purvinas  pažymi ir  krašte pasireiškusias lituanizacijos tendencijas: į lietuvišką gyvenvietę atvykusių vokiečiakalbių  “palikuonys pramokdavo kalbėti lietuviškai ir bendrauti su senbuviais kaimynais” (p.  157); taip ne vienas Šneideris tapo Šneideraičiu ir pan.

Panemunio kaimus maitino ne tik upiniai verslai, bet ir žemė. Šalia tradicinių kaimo valdų, čia nemenkus plotus užėmė derlingos pievos, nesyk  ūkininkai (ar visas kaimas) jų turėjo ir kitame upės krante, persikėlimas į jį, šieno parsiplukdymas valtmis buvo įprastas reikalas. (Tad po Pirmojo pasaulinio karo atskyrus nuo Rytprūsių Klaipėdos kraštą, buvo “nuskelti” ir kai kurių kaimų  pakraščiai). Tradicine gyvulininkyste bei žemdirbyste taip pat užsiimta – mane, pavyzdžiui, nustebino vyšnių gausumas soduose.Prieš Pirmąjį pasaulinį karą dar suregistruotas ūkių turtas. Ir štai, pavyzdžiui,  Pagulbinių“soduose tada suskaičiuoti 605 vaismedžiai:  116 obelų,, 31 kriaušė, 16 slyvų ir 442 vyšnios.” (p. 144)

Turime progos pajust ne vienos gyvenvietės savitumą. Štai Viešvilės, kiek nutolusios nuo Nemuno, bet įsikūrusios prie vandeningo bendravardžio upelio, “istoriją galėtume pavadinti užtvankų statybos, jų atstatymų ir perstatymų istorija, užsitęsusią per daugelį šimtmečių.” (p. 103)

   Mums turbūt rūpės  autoriaus kartkartėm parodomi Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos  kaimiškojo gyvenimo skirtumai. Mažosios Lietuvos pranašumus regime  gan “miestiškoje”  net nedidelių gyvenviečių sanklodoje (čia ne tik  amatininkų dirbtuvės, bet ir  – įvairios parduotuvės,  užeigos, valstybinės įstaigos). Tuo tarpu šio krašto dvarininkai tarsi pralaimi didlietuvių užmojams. “Kitaip nei  Didžiosios Lietuvos daugumoje dvarų sodybų, čia nebuvo nei parko, nei tvenkinių, nei erdvių plotų puotoms ir nuobodžiaujančių dvarininkų pramogoms. Mažosios Lietuvos dvarai ir jų sodybos dažniausiai nebūdavo romantiški ir išvaizdūs, tai buvo žemės ūkio gamybos ir verslo įmonės, kuriose dirbta ir siekta pelno. “ (p. 175- 176)

Išgirstame ir vieną kitą žinotą ar nežinotą, bet reikšmingą pavardę.  Štai “1665 -1667 ten [ Viešvilės parapijos mokykloje] darbavosi lietuviškosios raštijos veikėjas Mykolas Merlinas.” (p. 122).Pagulbinių laivininko Johano Broko sūnus Paulius (Paul Brock, 1900 – 1986; mirė Vokietijoje) tapo žinomu rašytoju. O Šereiklaukio valsčiaus valdytojo Gotfrydo Teodoro Šiono (Schön) 1773 m. gimęs sūnus Heinrichas Teodoras  iškopė (1824m.) iki aukštos  Prūsijos provincijos oberprezidento pareigybės. Autorius turi progos pažymėti: “Ieškantys apie tą kraštą žinių užsienio duomenų bazėse neretai aptinka nuorodą “Šereiklaukis tai vietovė, H.T. Šionas.” (p. 234) Žinoma, mūsų širdis labiausiai atsišauks į Martyno Mažvydo vardą – Purvinas, pristatydamas Ragainę, joje kunigavusiam (1549 – 1563) mūsų Knygos pirmeiviui  parodo pakankamai dėmesio.

   Deja, liūdną kadaise klestėjusios gyvenvietės baigtį autoriui tenka konstatuoti ne tik kalbant apie “kairįjį krantą” (Nemanskoje virtusius Trapėnus, visai išnykusius Tusainius…) Ir sovietinė Lietuva ne itin rūpinosi “vokiškuoju” paveldu (daugumai senųjų gyventojų pasitraukus į Vakarus). Štai: “Uoliai niokojant Baltupėnų liekanas, buvęs kaimas beveik sunaikintas. Prie Nemuno teliko kelių sodybų liekanos, vienas kitas geriau prižiūrėtas senasis pastatas. Nieko nebeliko iš gausių kaimo vienkiemių, pramonės įmonių, krautuvių ir užeigų.” (p. 217) Ar apie Šereiklaukį (kurio vardas kildinamas iš skalvių vado Šereikos): “Buvusios puošnios dvaro sodybos vietoje įsivyravo lūšnynai su vargingomis pašiūrėmis.” (p.  251)

*

Kai kurie minimi faktai ar apibendrinimai sukirbins ir abejonę.   Manyčiau, nepagrįstas yra kartkartėmis – pvz., p. 98, p.  117 – sutinkamas “senosios Prūsos” įvardijimas,  regis, Prūsiją kaip valstybę tapatinant su atitinkama baltų gentimi; bet juk pats autorius vis mini  skalvius, ne prūsus, kaip senuosius gyventojus, taigi – ar ne apie senąją Skalvą tiktų kalbėti?

   Sutrikdė ir toks Viešvilės istorijos epizodas: “1658 ir 1678 m. vykę totorių būrių (ATR samdinių) įsiveržimai į kraštą” (p. 120). Ne,  sutrikdė ne pati karinė invazija, bet toliau minimos pasekmės “po baisiojo totorių antpuolio 1658 m., kai iš 250 šeimų apylinkėse tebuvo likusios 25. Kitus Viešvilės  apylinkių gyventojus užpuolikai, kaip manoma, išsivarė su savimi ir pardavė Turkijos imperijos vergų turguose.” (p. 122) Viena, pribloškia toks masinis gyventojų išnaikinimas (nors ir nenužudant) – ar tik Viešvilę tokia nelemtis nutiko, ar  kitų kaimų tie ATR samdytiniai totoriai neužkliudė? Ir ką tame kone išnykusiame kaime bemokino minėtasis Merlinas? Antra, – kas Turkijos turguose lietuvininkus į vergiją pardavinėjo – Abiejų Tautų Respublika ar samdiniai totoriai (turėjo jie tokias teises?)? Žinia, kai esi istorijos neišmanėlis, klausimų visokių kyla.

Kai kada teksto suvokimą galbūt apsunkina nepakankamai tikslus žinios formulavimas. Taip aš, pavyzdžiui, likau nesupratusi Bambės kaimo situacijos. Štai kalbama apie Šešupės (dar vienos reikšmingos Mažosios Lietuvos upės) žemupy atsiradusią Bambės koloniją: “XIX a. viduryje toje kolonijoje jau gyveno 180 žmonių.” (p. 256) O toliau 1871-ieji metai: “Nemunija (su 8 gyventojais) ir Bambė (su 24) tuomet buvo tapusios  Ragainės  Sendvario (turėjusios  riteriškojo dvaro statusą) palivarkais – ūkiniais padaliniais.” (p. 257) O “1905 m.  Bambės kolonijoje buvo likę 176 gyventojai”; be to, “Nemunijos (su 6 gyventojais) ir Bambės (su 20 gyventojų) sodybos buvo priskirtos Lobelių dvarui.” (p.  258) Ar norėta pasakyt, kad dalis Bambės vis priskiriama kokiam nors dvarui?  Bet tenka perskaityt, kad šiame kaime gyventojų periodiškai buvo tai apie 20,  tai netoli dviejų šimtų.

*

Šią “ekskuriją”  Purvinas užbaigia Ragainėje – apgailestaudamas, kad didingą pilį apsupęs miestelis netapo reikšmingu, liko tarsi nuošaly nuo didžiųjų kelių ir vyksmų: “Tilžė vis augo, galop tapdama neoficialiąja Mažosios Lietuvos sostine ir žinomu didmiesčiu, o Ragainei liko kokios likimo nuskriaustos podukros vaidmuo.” (297) Ką gi, intriga kitam žygiui panemuniais užmegzta – lauksim antrosios knygos!

P. S.  Patyrus šiuos akivaizdžius liudijimus, kaip glaudžiai Mažojoje Lietuvoje buvo susiję abu Nemuno krantai,  dar  labiau sustiprėjo mano įsitikinimas, kad penktasis Lietuvos regionas (įteisintas pagrįstai ir neišvengiamai) turėjo vadintis Klaipėdos kraštu, taip kaip oficialiai prieškariu ir vadinosi – ne Mažąja Lietuva; šis  pavadinimas istoriškai nėra logiškas.

The post Ekskursija Mažosios Lietuvos panemuniais su dr. Martynu Purvinu appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Nuo gegužės 30 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pradedama eksponuoti multimedijos menininkų Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio audiovizualinė instaliacija „Tylios šventovės“. Ji susideda iš 90 minučių trukmės animuotų fotomontažų vaizdo filmo bei erdvinio garso takelio.

Tylios šventovės – tai devyni istoriškai reikšmingi taškai, išsidėstę palei Minijos upės slėnį nuo Macuičių gyvenvietės iki Kvietinių kaimo, Klaipėdos rajone. Tai ir Kalniškės (Gargždų) piliakalnis, kur stovėjo XIII a. viduryje minima kuršių pilis, ir šalia buvusi senosios baltų tikybos alkavietė bei šimtamečių ąžuolų giraitė, ir I tūkstantmečio pr. Kr. pilkapynas prie Kvietinių kaimo, kur 2015 m. rasti du išskirtiniai palaidojimai molinėse urnose.

Abu autorius nuo vaikystės su šiomis vietomis sieja stiprus dvasinis ryšys, kuris, metams bėgant gyvenant svetur, ne tik neišblėso, bet dar labiau sustiprėjo. 2018 m. vasarą jie aplankė visus devynis objektus ir patyrė fantastiškų išgyvenimų, kuriuos įprasmino „Tylių šventovių“ instaliacijoje. Tiek vaizdinė, tiek garso medžiaga projektui buvo sukurta minėtuose taškuose įvairiu metų ir paros laiku. Šiuolaikinio meno kūrėjai savo darbu siekia įkvėpti žiūrovus, kad šie ieškotų kitokių, subtilesnių kontaktų su savo aplinka būdų, paskatinti domėtis istorine krašto praeitimi, baltų kultūros paveldu, ypač – išlikusiais senoviniais ženklais.

Instaliaciją muziejuje apžiūrėti bus galima iki liepos 10 d. Numatytomis dienomis nedidelėms žmonių grupelėms vyks nemokamos ekskursijos, kurias ves menininkas Augustinas Našlėnas. Būtina išankstinė registracija tel. (8 46) 41 05 27, mob. 8 601 01 082 nuo 10.00 iki 17.30 val. (išskyrus pirmadienį ir sekmadienį).

Ekskursijų laikas:

• Birželio 2 , 3, 4 ir 5 dienomis nuo 16.00 iki 18.00
• Birželio 6 d. nuo 12.00 iki 14.00 ir nuo 16.00 iki 18.00

Šiuolaikinio meno projektas „Tylios šventovės“ yra Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendininkas.

Kviečiame apsilankyti!

The post Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje prabils tyliosios šventovės appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Jau pasirodė pirmasis „Rambyno“  laikraščio  numeris. Maloniai kviečiame skaityti. 

Prašome spausti ČIA ir laikraštį išsyk pamatysite.

The post Pirmasis 2020 – ųjų „Rambyno“ laikraščio numeris. Kviečiame skaityti appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Birželio 9 d. Liudviko Rėzos kultūros centre (L. Rėzos g. 8 B, Juodkrantė) pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengta kilnojamoji paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“.

Maloniai prašome renginyje dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones) ir laikytis ne mažesnio nei 2 m atstumo.
Atsiprašome, bet asmenys, kuriems pasireiškia ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymiai (sloga, kosulys, čiaudulys, pasunkėjęs kvėpavimas) nebus įleidžiami į renginį.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, suniokotoje Rytų Prūsijoje liko dešimtys tūkstančių beglobių vaikų. Ne vienas tūkstantis šių vaikų atkeliavo į Lietuvą ir šiandien yra Lietuvos visuomenės dalis, apie kurią, deja, labai mažai kalbama ir žinoma. Ilgainiui šiuos vaikus imta vadinti „vilko vaikais“. Šie vaikai yra brutalaus sovietinio teroro aukos ir baisių sovietinių nusikaltimų liudininkai. Atkeliavę į Lietuvą dar visai maži, jie rado prieglobstį, čia įleido šaknis, todėl nusipelno, kad jų balsas bylotų tragiškas, sunkiai protu suvokiamas gyvenimo istorijas.
Parodą sudaro 21 mobilus pastatomas stendas ir 10 mobilių monitorių. Stenduose – istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapis. Monitoriuose – dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių/vokiečių kalbomis su subtitrais vokiečių/lietuvių kalbomis.

Parodoje panaudota medžiaga iš LGGRTC Genocido aukų, Šilutės Hugo Šojaus muziejų rinkinių, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Vokietijos Federalinio archyvo (vok. Das Bundesarchiv), Rytprūsių kraštiečių draugijos (vok. Landsmannschaft Ostpreußen e.V.), Rytų Prūsijos vaizdų archyvo (vok. Bildarchiv Ostpreußen), privačių „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų šeimų archyvų.

Rengiant parodą talkino Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Lietuvoje veikianti vokiečių bendrija „Edelweiss-Wolfskinder“, organizacija „Kriegskinder“ („Karo vaikai“) Granzėje (vok. Gransee) (Vokietija).
Parodos gamybą dalinai finansavo Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

The post „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948″ appeared first on Voruta.

Choralų knyga vargonininkams. Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijų Karališkosios konsistorijos leidinys. Parengė F. W. Markulis – Dancigo [dab. Gdanskas] Šventosios Marijos vyriausios kunigų Bažnyčios Karališkasis muzikos direktorius ir jos pirmasis vargonininkas. 2-asis papildytas ir pataisytas leidimas profesoriaus, Berlyno Karališkosios menų akademijos senato nario, Karališkosios Katedros choro direktoriaus Alberto Bekerio. Antras spaudinys.  Karaliaučius Prūsijoje. Grėfės ir Anzerio leidykla (Gräfe und Unzer Verlag), 1894

www.mlimuziejus.lt

Choralų knyga vargonininkams

The post Eksponatų istorijos. Evangelikų liuteronų kunigo Liudviko Fetingio išsaugotos religinės knygos appeared first on Voruta.

Asta BARTKEVIČIŪTĖ, Šilutės Hugo Šojaus muziejaus etnografė, www.voruta.lt

Nuostabus dabar metas… Saulė pačioje savo kelio viršūnėje, dienos pačios ilgiausios ir šviesiausios. Visa augalija klesti, veši, kupa. Tai vasaros saulėgrąža. Po jos gamta ima krypti į rudenį, tad privalu tą pakilimą atšvęsti, paminėti, kad būsimas derlius būtų gausus, sveikata gera, gyvenimas sėkmingas.

Šiandien žinome keletą šventės pavadinimų: Joninės, Rasos, Kupolės. Pirmenybė teikiama pastarajam pavadinimui, kupėjimas – tai branda, vešėjimas, žydėjimas. Šventė turi įvairių apeigų, susietų su vandeniu, ugnimi, augalais. Rasos šventė reiškė vasaros pradžią, per ją buvo garbinama suklestėjusi augalija. Tai išimtinai tik linksmybės šventė – lietuvis sužaliavusios gamtos prieglobstyje džiaugsmingai sveikina daug žadančią vasarą.

Joninių išvakarėse, dar saulei nenusileidus, merginos eidavo į pievas kupoliauti žolynų, vadinamųjų kupolių. Kupolėmis vadinami įvairūs žolynai: paprastoji jonažolė, vaistinė ramunė, dirvinis kupolis ir pan. Iš jų pindavo vainikus, juos plukdydavo upėje, mesdavo į ugnį, į medį, eidamos miegoti dėdavosi po pagalve. Žoles rinkdavo ir vaistams, ir burtams. Motiejus Pretorijus rašė: „Prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net numirs.“ Rytprūsių gyventojai dar XIX amžiuje Joninių nakties dvyliktą valandą eidavo į kaimynų laukus, kur nuo kiekvieno sklypo nuskindavo po skirtingą gėlę. Tokių gėlių privalėdavo priskinti septynias, jas parsinešti namo, išvirti ir nuovirą duoti savo karvėms išgerti, nuo to padaugėdavę pieno tų kaimynų, nuo kurių sklypų būdavo nuskintos gėlės, sąskaita. Tai magija per atstumą – kaimynų karvių pienas atitenka burtininko karvėms.

Moterys dar dieną prieš Jonines skuba prisirinkti vaistažolių tikėdamos, kad po birželio 24-osios žolės praranda gydomąsias savybes. Kaimų mergaitės, apsirengusios dailiais, margais rūbais, išeidavo į pievas skinti devyneriopų gėlių, tarp jų būtinai turėdavo būti ramunių bei jonažolių. Susitikusios būrį merginų iš kitų kaimų, sveikindavosi dainomis. Grįžusios į savo kaimą, dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį (kopolį), kurį papuošdavo dar ir margais, plevėsuojančiais kaspinais. Kopolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių laukų, ir per dvi naktis ir vieną dieną mergaitės jį saugodavo, gindavo nuo jaunuolių, kurie stengėsi kopolį pavogti. Laimingai išsaugojusios kopolį, dainuodamos nuimdavo žolynus ir pasidalindavo juos į lygias dalis. Nuimtosios žolės saugojo nuo piktųjų dvasių, raganysčių, o jų nuovirai padėdavo gydyti ligas. Prie kupolių pridėdavo dilgėlių pundelį, kuris turėjo nubaidyti raganas. Be to, šių žolių dėdavo į javus norėdami juos apsaugoti nuo pelių. Ištekėjusios lietuvininkės suskindavo devynerių žolių puokštes po saulėlydžio, nekalbėdamos parsinešdavo į savo kiemus ir mesdavo per galvą ant namo stogo, kad apsaugotų namus nuo ligų ir kitų nelaimių. Gerai, jeigu gėlių žiedai suguldavo į viršų, blogiau, jei gėlės nukrisdavo kotais į viršų.

1832 metais viename aprašyme apie Prūsų Lietuvoje (Lazdėnuose) švenčiamas Jonines pasakojama, kad „…kiekvieno kaimo jaunos mergaitės būriais traukia į laukus, renka ramunes ir kitas gėles. Prisirinkusios gėlių, susirenka kaimo aikštėje, kur dainuodamos apipina jomis aukštą kartį – kupolę, prie kurios dar priraišioja daug spalvotų kaspinų. Kupoliaudamos mergaitės dainuoja „ginčo“ dainas. Apie karties puošimą kupolėmis dar XVII a. rašė Pretorijus. Jis mini, kad, pasėję javus, per Jonines lietuviai pririšdavo įvairių žolynų puokštę prie ilgos karties, ją linksmindamiesi iškeldavo ir pritaisydavo prie vartų ar kitoje vietoje, pro kurią rudenį bus vežami javai. Tokia kartis buvo vadinama kupole arba kaupole, o pati šventė – Kupolės švente. Rytprūsiuose šis paprotys buvo išlikęs dar XIX amžiuje. Statydavo ir šakotą kupolę, ant kurios merginos mėtydavo vainikus.

Antrojo pasaulinio karo metais Mažojoje Lietuvoje vietoj Joninių kupolės ir laužo paplito iš Vokietijos atkeliavęs paprotys – „gegužės medžio“ statymas. Prie jo dainuotos vokiškos dainos, žaidimai. Vokietijoje gegužės medis stovėjo iki šv. Jono dienos, kurią jis buvo sudeginamas. Tyrinėtojų teigimu, tai nebūtinai reiškė seno simbolio sunaikinimą, bet buvo dar vienas ritualo elementas, simbolizuojantis saulę, jos šilumą, skirtą gyvūnijai ir augalijai

Tyrinėjant dainas, aiškus Kupolės santykis su augalija, tarsi ji būtų augimo dievybė. Karties – kupolės – puošimas vainikais ir kaspinais rodytų, kad Kupolė – moteriškosios lyties antgamtinė būtybė, Saulės išauginta dukra. Kupoliavimas, vainikų pynimas, karčių, o vėliau kryžių puošimas buvo glaudžiai susijęs su pasėlių derlingumo gerinimu, apsauga nuo stichinių nelaimių.

Taigi, visuotinai tikėta, kad šios šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Tad siūlome prisiminti ir gaivinti Mažojoje Lietuvoje gyvavusius Joninių (Kupolių) papročius su augalais – gal ir jums jie padės prisikviesti laimę.

The post Kai kupa kupolės per Kupoles appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Mieli Vorutos skaitytojai ir Mažosios Lietuvos mylėtojai, kviečiame skaityti pirmąjį 2020 metų Rambyno žurnalo numerį!

Paspaudus šią nuorodą: Rambynas_2020 visas publikacijas matysite PDF formatu. Jis patogus, galima ir reikia pasididinti mastelį pagal poreikį.

Projektą „Rambynas-Mažosios Lietuvos etnoregiono savitumo išsaugojimui-2019“ SRTRF remia 3,5 tūkst. eurų. Esame labai dėkingi fondui už galimybę skleisti žinią apie Mažąją Lietuvą.

The post Kviečiame skaityti pirmąjį 2020 metų RAMBYNO numerį appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Birželio 26 d. prasideda žaidimas „Vėtrungių kelias“, kuris kviečia keliauti ir pažinti Mažosios Lietuvos kraštą. Šis žaidimas skirtas norintiems ne tik įdomiai praleisti laiką, bet ir pažinti unikalų Mažosios Lietuvos etnografinį regioną, jo paveldą, gyvenimo prie vandens ypatumais. Pažintį su Mažąją Lietuvą pradėkite nuo  kvapnios „ipatiškos“ klaipėdietiškos „kafijos“.

Birželio 26 – 27 dienomis regione vyks Kafijos dienos. Tomis dienomis besisvečiuojančius Mažojoje Lietuvoje kviečiame ieškoti „Kafijos dienos“ akcijos ženklu pažymėtų kavinių ir jose paragauti tradicinio krašto gėrimo.

„Kafija“ – svarbiausias lietuvininkų gėrimas. Iš pirktinių kavos pupelių ar vietinių žaliavų (gilių, miežių, morkų, cikorijos) ruoštas gėrimas, paskanintas pienu, vaikų ir suaugusiųjų gertas per pusryčius, priešpiečius ar dienos darbus pabaigus. Prie kavos šeimininkės patiekdavo ir kvapnaus naminio pyrago gabalėlį ar pyragaitį. Kiekviena lietuvininkė turėjo savo paslapčių ruošiant šį tradicinį gėrimą. Dėl to dažnai galime išgirsti skirtingus kafijos virimo receptus.

Mūsų partneriai taip pat bus išvirę įvairiausių kafijų. Todėl verta „pašmekioti“ (paragauti) cikorijos, spraginto ąžuolo gilių, miežių, kviečių, rugių, ar kavos pupelių kafijos ir nuspręsti, kokia jums skaniausia.

Akcija vyks Klaipėdos mieste, Klaipėdos rajone, Neringoje, Šilutės rajone, Pagėgių krašte ir Smalininkuose.

GARDŽIOS KAFIJOS !

„Vėtrungių kelio“ komanda

Informacija tel.8 671 28200, info@vetrungiukelias.lt

KAFIJOS DIENOS AKCIJA VYKS*:

Klaipėdoje:

Restoranas „Etno dvaras“,Sukilėlių g. 8, Klaipėda

Kavos skrudinimo namai „Musangas“, H.Manto 9, Klaipėda

Klaipėdos rajone:

Restoranas „Venckai Venckuose“ Kintų g. 6, Venckai, Klaipėdos r.

Restoranas„Karčema Mingė“Klaipėdos g. 9, Priekulė, Klaipėdos r.

Svetainė „Agluona“Kantvainų g. 5, Kantvainų k., Klaipėdos r.

Nidoje, Juodkrantėje:

Kavinė-ledainė „Mikė ir Vanilė“ L. Rėzos g. 1, Neringa, Juodkrantė

Kavinė “Sakutis”, Nida, Naglių g.14A

Kavinė „Sena sodyba“, Nida, Nagių g. 6,

Šilutėje:

Restoranas „Gilija“, Vytauto g. 17 Šilutė

Restoranas „Rambynas“, Lietuvininkų g. 68A, Šilutė

Kavine-Restoranas „Trukio stotele“, Lietuvininkų g. 13, Šilutė

Kavinė „CocoCafe“, Tilžės 9, Šilutė

Šilutės rajone:

Restoranas Vila „Prie Peterso tilto“ Šilutės g. 13/ Nemuno g. 1 Rusnė, Šilutės r.

Restoranas „Mėlynasis karpis“, Kuršių g. 11, Kintai, Šilutės r.

Pagėgiuose:

Kavinė „Senasis Rambynas“Miško g.1, Lumpėnų k., Pagėgių sav.

Sodyba „Mociškių palivarkas“, Jūros g. 12, Mociškių k. Vilkyškių sen. Pagėgių sav.

Smalininkuose, Viešvilėje (birželio 27 d.):

Mažosios  Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, Mokyklos g. 1,  Smalininkai

„Violetos galerija“, Mokyklos g. Smalininkaiir Viešvilės bendruomenės namuose.

* Akcijos dalyvių sąrašas gali keistis

The post Birželio 26-27 dienomis Mažojoje Lietuvoje kvepės „kafija“ appeared first on Voruta.

Sveikinamuosius ir padėkos žodžius taria Pagėgių savivaldybės mero pavaduotoja Ligita  Kazlauskienė. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

Sonata NOGNIENĖ, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos metodininkė – skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, www.voruta.lt

2020 m. birželio 25 d. Pagėgių miesto stadione vyko Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Vydūnas: atminties ženklai Pagėgiuose“, dalinai finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos ir Pagėgių savivaldybės administracijos, pleneras „Kultūros ženklai mažojoje skulptūroje“.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja, pavaduojanti direktorę Ramutė Vaitkuvienė pristatė plenero kuratores – profesionalias dailininkes, dailės pedagoges iš Tauragės Vidą Karbauskienę, Jurgitą Navickienę ir Jolitą Ogintaitę. Viešnios supažindino plenero dalyvius su mažosios skulptūros kūrimo technikomis, galimų formų įvairove, idėjų perteikimo galimybėmis ir vizualiniu jų išpildymu.

Kadangi Pagėgiai yra Mažosios Lietuvos kultūros kryžkelė, kurioje filosofas, kultūros veikėjas Vydūnas yra palikęs ryškų kultūrinį pėdsaką, plenero metu buvo kuriami būtent su šiuo žymiu mąstytoju susiję ženklai.

Padėkos žodį plenero kūrinių autoriams tarė bei neišsenkančio kūrybinio įkvėpimo linkėjo Pagėgių savivaldybės mero pavaduotoja Ligita Kazlauskienė.

Neabejojama jog šie, skulptūrose atvaizduoti kultūriniai ženklai, prasminga ir iškilia nata įsilies į bibliotekininkų įgyvendinamo projekto „Vydūnas: atminties ženklai Pagėgiuose“ keliu prie bibliotekos kuriamą „Atminties skverą“. Siekiama, jog kiekvienas savivaldybės gyventojas, apsilankysiantis „Atminties skvere“, galėtų iš arčiau susipažinti su savo krašto istorija per lauke įrengtus kilnojamus kultūrinius objektus.

Bendra nuotrauka atminčiai. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

The post Mažosios Lietuvos kultūros kryžkelėje, Pagėgiuose, sukurti Vydūnui skirti ženklai appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Pasauliui pamažu grįžtant prie koronaviruso pandemijos metu laikinai atidėtų planų, atsinaujina ir kultūros renginiai. Liepos 11–18 d. Nidoje vasarotojų laukia vokiečių literatūros klasiko ir Kuršių nerijos gerbėjo Thomo Manno vardu pavadintas festivalis, kuris šiemet vyks 24-ąjį kartą. Organizatoriai, jau dabar sulaukiantys didelio susidomėjimo programos renginiais, kvies klausytis klasikinės muzikos, žiūrėti kino filmus, diskutuoti apie literatūrą bei aktualijas, kurias apibendrins šiemetinio festivalio tema „Orų ženklai“.

Užtikrinant renginio dalyvių saugumą, šiemet festivalio dienos bus kiek mažiau intensyvios kaip įprastai, tačiau vis dėlto dienotvarkė išliks įvairi ir tradiciškai apims muzikos, žodžio, meno bei kino programas. Festivalyje dalyvaus tiek ištikimi nuolatiniai renginio bičiuliai, tiek svečiai iš Lietuvos bei svetur.

„Koronaviruso pandemija sujaukė daugelio planus, taip pat privertė koreguoti ir mūsų iš anksto ruoštą programą. Vis dėlto neleidome sau nė sudvejoti, ar gausius bendraminčius kasmet suburiantis festivalis šiemet įvyks, – akcentavo dr. Lina Motuzienė, festivalį rengiančio Thomo Manno kultūros centro direktorė. – Išsikėlėme tikslą prisitaikyti prie aplinkybių bei išsaugoti renginio tradiciją prieš kitąmet artėjančią jo 25-erių metų sukaktį. Esame ypač dėkingi visiems ilgamečiams partneriams už įsitraukimą.“

Liepos 11 d. festivalio pradžios koncerte pasirodys pasaulinio garso lietuvių dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla ir kamerinis choras „Aidija“, kitomis dienomis jaukios Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios improvizuotoje scenoje laukiama Kauno kvarteto, fortepijoninio trio „Kaskados“, kitų ansamblių bei solistų. Repertuaras, kaip įprasta, įvairus: nuo baroko iki XX a. Lietuvos kompozitorių muzikos.

Žodžio programos diskusijose dalyvaus kultūros istorikas iš Estijos Marek Tamm, poetas Gytis Norvilas, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo nariai: istorikai dr. Ruth Leiserowitz, dr. Nijolė Strakauskaitė, dr. Irena Vaišvilaitė, doc. dr. Aurimas Švedas, poetas ir vertėjas Antanas Gailius, rašytojas, eseistas dr. Laurynas Katkus, festivalio rengiamo esė konkurso jaunimui laureatai. Be pokalbių aktualiomis temomis bei naujų knygų pristatymų, žodžio programoje vyks ir Thomo Manno kūrybos skaitymai su kava, tampantys malonia rytine festivalio tradicija.

Unikalaus festivalio rengėjai kvies Nidos bendruomenę bei svečius susitikti skirtingose kurorto vietose: rašytojo Thomo Manno memorialiniame muziejuje, Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje, Kuršių nerijos istorijos muziejuje. Susipažinti su išsamia festivalio programa ir įsigyti bilietus į renginį bus galima interneto svetainėje www.mann.lt.

Thomo Manno kultūros centro veiklą remia Lietuvos kultūros taryba.

The post Thomo Manno festivalis išsaugojo tęstinumą appeared first on Voruta.

V.Adamkus, D.Grybauskaitė ir V.Landsbergis. Katedros aikštė, Vilnius. 2015 m. R.Danisevičiaus nuotr.

www.voruta.lt

Liepos 3 d. 14 val. Klaipėdoje prie paminklo vieningai Lietuvai „Arka“ (šalia Biržos tilto) atidaroma Ramūno Danisevičiaus fotografijų paroda „Lietuvos valstybės vadovai. Trisdešimties metų istorija“. Ji skiriama Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 30-mečiui pažymėti. Paroda veiks iki rugpjūčio 3 d.

„Dirbdamas spaudoje turėjau unikalią galimybę užfiksuoti Lietuvos Respublikos vadovus. Kadrų padaryta tūkstančiai. Parodai atrinkta keliasdešimt. Norėjosi kuo mažiau oficialių kadrų. Nors tai aukščiausi postai mūsų valstybėje, tačiau prezidentai, valstybės vadovai yra tokie patys, kaip ir mes – paprasti, šilti, nuoširdūs, nuotaikingi žmonės. Fotografuodamas visada jaučiu įvykio,  akimirkos svarbą, kuri perteikia viso siužeto esmę ir kartu yra vizualiai išraiškinga.

Asmeniškai man įsimintiniausias kadras yra darytas pinhole technika, įamžinant prezidentę Dalią Grybauskaitę. Tai savotiškai alternatyvi, eksperimentinė fotografijos forma, ir aš labai džiaugiuosi, kad prezidentė parodė pilną pasitikėjimą manimi, kaip fotografu. O labiausiai gailiuosi, kad neturiu savo darytos prezidento Antano Smetonos nuotraukos“, – teigia R. Danisevičius.

Vieno žymiausių Lietuvos spaudos fotografų R. Danisevičiaus sėkminga kūrybinė karjera skatina klausti: kada reportažiniu metodu užfiksuotas kadras yra tiesiog gera spaudos fotografija, o kada tampa kūriniu ir priskiriamas meno sričiai? Atsakymą pateikti nesunku – tuomet, kai svarbesnė už įamžintus įvykius tampa pati nuotrauka ir autoriaus braižas bei individualus matymas, perteikiantis jo požiūrį į pasaulį. R. Danisevičiaus darbai visiškai atitinka šiuos bendriausius kūrybinės fotografijos principus. Jiems būdingas „regėjimo heroizmas“, atsiradęs, pasak amerikiečių rašytojos Susan Sontag, kartu su fotografijos išradimu ir buvo pagrįstas įsitikinimu, kad tai daryti „tinkama akimirka yra ta, kai daiktus (ypač tuos, kuriuos mato kiekvienas) galima išvysti nauju rakursu“.

Parodoje „Lietuvos valstybės vadovai. Trisdešimties metų istorija“ autorius pristato keliasdešimt fotografijų, kuriose mūsų valstybės vadovai – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir šalies prezidentai Algirdas Mykolas Brazauskas, Valdas Adamkus, Rolandas Paksas, Dalia Grybauskaitė, Gitanas Nausėda. Tai ne oficialūs jų portretai, o reportažiniu būdu fiksuotos akimirkos Lietuvai svarbių įvykių metu.

Organizatoriai: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.

Kviečiame apsilankyti.

The post Valstybės dieną pasitinkant atidaroma žymaus spaudos fotografo R. Danisevičiaus darbų paroda appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Įpusėjanti liepa yra puikus metas naujai pažinti gimtosios šalies vietas, kurioms aplankyti iki koronaviruso pandemijos galbūt vis pritrūkdavo vieno kito vasaros savaitgalio, paskirto dideliems renginiams arba užjūrio kelionėms. Kuršių nerija – unikalus gamtos kampelis, viliojantis tyru oru bei ramybe. Tačiau jis turi ką pasiūlyti ir kultūrinių atostogų mėgėjams, kuriuos jau šį šeštadienį pradžios koncertu kvies didžiausias tęstinis renginys Neringoje – Thomo Manno festivalis.

Vokiečių literatūros klasiko ir Kuršių nerijos gerbėjo Thomo Manno vardu pavadintas festivalis š. m. liepos 11–18 d. vyks jau 24-ąjį kartą ir tradiciškai apims muzikos, žodžio, meno bei kino programas. Jų renginiai pasklis po įvairius kurorto kultūros objektus. Be to, Neringoje daugėja ir naujų bei atnaujintų lankytinų vietų – pats metas jomis papildyti savo maršrutą. Anot dr. Linos Motuzienės, festivalį rengiančio Thomo Manno kultūros centro direktorės, bent penkios – būtinos aplankyti visiems, kas ieško netikėtų įspūdžių bei nuodugnesnio krašto pažinimo.

Klasikinės muzikos koncertai Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje

1888-aisiais pastatyta neogotikinė raudonų plytų bažnyčia, atlaikiusi karus ir sovietų okupaciją, žavi savo jaukumu bei ramybe. Vidurvasarį čia galima apsilankyti ne tik per pamaldas, bet ir per Thomo Manno festivalio muzikos programos koncertus. Jie – festivalio ašis, kuria prasideda ir baigiasi renginių ciklas. Čia skamba europinės klasikos opusai ir lietuvių kompozitorių kūriniai, atliekami ansamblių ir solistų. Šiemetinio festivalio pradžios koncerto, vyksiančio liepos 11 d. 19.00 val., intriga – išskirtinis pasaulinio garso lietuvių dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos pasirodymas su choru „Aidija“ ir solistais. Kitomis dienomis improvizuotoje scenoje laukiama kitų pripažintų bei debiutuojančių akademinės scenos talentų: Kauno kvarteto, fortepijoninio trio „Kaskados“, kitų ansamblių bei solistų.

Popietės rašytojo Thomo Manno vasarnamio terasoje

Rašytojo Thomo Manno Nidoje tarpukariu pastatytame mediniame vasarnamyje šiandien veikia memorialinis muziejus su ekspozicija, apžvelgiančią rašytojo kūrybinį kelią bei jo šeimos gyvenimą. Festivalio metu muziejaus terasoje skamba literatų, istorikų, politikų įžvalgos ir polemika, pristatomos naujos knygos – tai tradicinė vadinamosios žodžio programos renginių vieta, kartu žavinti ir puikiu peizažu, kurį garsusis vilos savininkas lygino su Italija. Šiemet čia, be kita ko, bus galima iš pirmų lūpų išgirsti specialistų įžvalgų apie kurorto istorinę praeitį bei architektūrą – užsukite į istorikės dr. Nijolės Strakauskaitės knygos „Juodkrantės kurorto aukso amžius“ bei ekspertų kolektyvo sudaryto Neringos architektūros gido pristatymus.

Kinas ir kava Kuršių nerijos istorijos muziejuje

Kuršių nerijos istorijos muziejus – dar viena festivalio žodžio programos renginių vieta. Čia prieš vidurdienį susitinkama pagurkšnoti gardžios kavos ir pasiklausyti festivalio kuratorių komandos narių skaitomų Thomo Manno kūrinių ištraukų. O vakarais, 22 val. – pasižiūrėti vaidybinių ir dokumentinių filmų dideliame ekrane ir pabendrauti su jų kūrėjais. Šiemet programoje – Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos kinematografininkų darbai, tarp jų – tarptautiniuose kino festivaliuose puikiai pasirodžiusios juostos „Rūgštus miškas“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė), „Animus animalis“ (rež. Aistė Žegulytė), kurias pristatys autorės, Agnieszkos Holland „Ponas Džounsas“ ir kt. Festivalio kino programa sudaroma padedant Goethe‘s institutui bei Lenkijos institutui Vilniuje.

Apsilankymas Urbo kalno švyturyje

Šį poilsio sezoną duris lankytojams atvėręs Nidos švyturys – apie 30 m aukščio marinistinės kultūros paminklas ant Urbo kalno – nuo liepos 9 d. iki rugsėjo vidurio svečių laukia kasdien 10–19 val. Bilietus galima įsigyti švyturio kasoje. Norintieji nelaukti eilėje kviečiame susiplanuoti vizitą iš anksto ir apie pageidaujamą apsilankymo laiką pranešt el. p. svyturys.nidoje@gmail.com. Urbo kalnas – viena pirmųjų vietos gyventojų apželdintų kopų. XIX a. pabaigoje ėmusis šių darbų, pradėtos ir švyturio statybos. Dabartinis švyturys yra ano pirmtako „palikuonis“, iškilęs jau pokariu, o štai link jo vedantį senąjį akmenimis grįstą taką su 200 laiptelių rasite ir dabar.

Juodkrantė – kultūrinė stotelė mažiems ir dideliems

Viešint Neringoje, verta stabtelėti Juodkrantėje. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Pamario galerijoje veikia paroda „Briedis kopose ir kiti Kuršių nerijos gyvūnai“ iš klaipėdiečio kolekcininko Aleksandro Popovo XIX a.–XX a. pirmos pusės Rytų Prūsijos tapybos ir grafikos rinkinio. Čia eksponuojama 40 paveikslų ir estampų, vaizduojančių laukinius bei naminius krašto gyvūnus ir paukščius, tad ši paroda turėtų patikti ne tik Rytprūsių daile besidomintiems suaugusiesiems lankytojams, bet ir jauniausiems kurorto svečiams. Pasivaikščiojimą verta pratęsti Raganų kalne – unikaliame medinių skulptūrų parke po atviru dangumi, kuriame eksponuojama apie 100 Lietuvos tautodailininkų ir menininkų darbų. Pakeliui tiesiai savo išmaniajame telefone, interneto svetainėje www.raganukalnas.lt, galima perskaityti jo istoriją ir patogiai susiorientuoti pagal pateiktą skulptūrų žemėlapį.

Susipažinti su išsamia Th. Manno festivalio programa ir įsigyti bilietus į renginį galima interneto svetainėje www.mann.lt.

Th. Manno kultūros centro veiklą remia Lietuvos kultūros taryba, Neringos savivaldybė ir Goethe‘s institutas.

The post Į Neringą – kultūros maršrutu: 5 lankytinos vietos ieškantiems įspūdžių appeared first on Voruta.

LŠSI šauliai Čikagoje Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse pagerbia LR diplomato dr. A.Kalvaičio atminimą. E.Lukoševičiaus nuotr.

Ernestas LUKOŠEVIČIUS, Lietuvos Šaulių Sąjungos Išeivijoje CV narys, www.voruta.lt

„Aš viską padariau, ką galėjau, savo Tėvynės labui“, – iš Lietuvos Respublikos diplomato dr. A. Kalvaičio laiško Lietuvos diplomatijos vadovui S. Lozoraičiui. Berlynas, 1940 m.

2017 m.  Klaipėdos miesto savivaldybės, LŠSI  ir kitų JAV lietuvių organizacijų pastangomis Klaipėdoje buvo įamžintas iškilaus Lietuvos Respublikos diplomato, generalinio konsulo Čikagoje dr. Antano Kalvaičio atminimas. Tai savotiška kukli Čikagos lietuvių atminimo dovana pasitinkant Lietuvos šimtmetį.

Antanas Kalvaitis (1895 -1991)

Antanas Kalvaitis gimė 1895 m. liepos 3 d. Rietave. Jo tėvas buvo vargonininkas, į Rietavą atvykęs iš Pajevonio. Dvylikametis A. Kalvaitis 1907 metais išvyko į Italiją, kur San Remo ir Florencijoje mokėsi muzikos. Besimokydamas skambino pianinu įvairiuose Italijos ir Ispanijos orkestruose.

Aukštesnįjį mokslą ėjo Friburge (Šveicarija) ir Barselonoje. Studijavo ekonomiką Komercijos institute Barselonoje ir teisę De Paul universitete Čikagoje (JAV), apgindamas tarptautinės teisės doktoratą. Baigęs komercijos mokslus grįžo į Lietuvą ir dirbo Kauno miesto savivaldybėje vyr. buhalteriu. Vėliau perėjo į diplomatinę tarnybą.

Dr. Antanas Kalvaitis

1926-1928 metais buvo Lietuvos konsulas Karaliaučiuje, nuo 1928 m. vasario 1 d. iki 1936 m. lapkričio 1 d. – konsulas Čikagoje. Čia 1932-1933 metais buvo vienas iš Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio į Lietuvą organizatorių ir rėmėjų.

1936-1938 metais dirbo užsienio reikalų ministerijoje Kaune ir konsulate Tilžėje, 1939-1940 metais – generaliniu konsulu Klaipėdoje. 1939 metų Niujorko pasaulinėje parodoje „Rytojaus pasaulis“ padėjo reprezentuoti Lietuvą kaip atsakingasis sekretorius.

Dirbdamas Klaipėdoje, A. Kalvaitis bendradarbiavo „Naujoje Romuvoje“ ir kituose leidiniuose. Nacių aneksuotoje Klaipėdoje sunkiausiu Lietuvai metu gynė valstybės ir visų mūsų tėvynainių žmogiškuosius interesus – gelbėjo lietuvius, žydus, vokiečius nuo nacistinio režimo, išdavė gyvybės vizas Vokietijos žydų tautybės asmenims į Kauną, taip išgelbėdamas ne vieną gyvybę.

1944 metais pasitraukė į Austriją, po Vokietijos kapituliacijos persikėlė į Miuncheną, čia 1945-1949 metais buvo apygardos pirmininkas. Be to, buvo IRO ryšininkas Vokietijoje, rūpinosi tremtinių reikalais.

1949 metais vėl atvyko į Čikagą, dalyvavo korporacijos „Neo Lithuania“ veikloje. Buvo Susivienijimo Lietuvių Amerikoje garbės narys, Lietuvos Aero Klubo garbės narys.

Nuo 1949 metų vargonininkavo Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių parapijos bažnyčioje ir kitose lietuvių bažnyčiose Čikagoje. Mirė 1991 m. rugpjūčio 4 d. Čikagoje.

LR diplomatas Dr. A. Kalvaitis ir jo herojiška veikla pagerbta toli nuo tėvynės El Paso Holokausto Centre, JAV.  E.Lukoševičiaus nuotr.

Straipsnio autorius E.Lukoševičius (kairėje) prie  El Paso Holokausto Centro. Asmeninio albumo nuotr.

xxx

Vieno gyvenimo pėdsakais. Nuo Šv. Kazimiero kapų Čikagoje iki trumpo sustojimo Klaipėdoje, toliau į Tel Avivą, Jeruzalę, Hjustoną, kur veda vieno kuklaus Lietuvos diplomatijos Riterio pėdsakai? Manau, greitai Lietuva ir pasaulis sužinos daug daugiau.

Ir išėjęs į amžinybę velionis neleidžia mums ramiai miegoti. Ką norėjo pasakyti jis mums ir kokias paslaptis saugo jo atminimas? Jau greitai einame link to. Kuklus įamžinimas Klaipėdoje veda į nežinomus atradimus, kurie daro garbę Lietuvos valstybei. Vivorum oporet meniset – lotyniškai – „išėjusius amžinybėn priimta minėti tik geru žodžiu“.

Klaipėdoje  stovint prie gražaus namo Liepų gatvėje nr. 10, kur prieškaryje veikė Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas, žvelgiant į kuklią atminimo lentą norisi prisiminti vieno iš daugelio Lietuvos diplomatijos riterių, dr. A. Kalvaičio, nueitą sudėtingą ir garbingą gyvenimo kelią. Tegu jis mums, gyviesiems, primena apie sąžinę, tikėjimą, artimo meilę, viltį, svajonę, pagalbą artimui net pačiu sunkiausiu momentu, diplomatinę tarnystę Tėvynei, tas vertybes, kurių negali sumenkinti ir sunaikinti jokia laiko tėkmė, net mirtis, užmarštis ir abejingumas. Atmintis gyvena tiek, kiek gyvena žmogus, ir dar ilgiau.

Atminimo lenta Klaipėdoje, Liepų g 10. 

Nuoširdžiai dėkojame Klaipėdos merui V. Grubliauskui ir merijos darbuotojams, Mažosios Lietuvos bičiuliams, pagerbusiems dr. A. Kalvaičio atminimą Klaipėdoje lapkričio 28 d. minint Tilžės Akto 99-ąsias metines (pagerbimą organizavo Mažosios Lietuvos reikalų taryba – pagarba jiems), lietuviškos spaudos darbuotojams išeivijoje ir Tėvynėje, broliams litvakams, padėjusiems ieškoti tų, kuriems jis tiesė pagalbos ranką ir kurių kapus ir likimus težino Dievas, ir tūlams oficialių institucijų vadovams ir tarnautojams, kurie nemaišė, kad šis kuklaus diplomatijos riterio atminimas išvystų šį pasaulį. Lai tai būna kukli mūsų visų dovana nežinomiems mūsų tėvynainių žygdarbiams atmintį, pasitinkant Lietuvos jubiliejų.

The post Užmirštas ir tylus Lietuvos diplomatijos riteris Čikagoje dr. Antanas Kalvaitis appeared first on Voruta.

 Laureatai – Justinas Martinkus, Dorota Sokolovska, Gintarė Valionytė. Gintauto Beržinsko nuotr.

www.voruta.lt

XXIV Thomo Manno festivalyje apdovanoti jau 4-ąjį kartą surengto jaunimo esė konkurso laimėtojai, savo rašiniuose gvildenę renginio pasiūlytą „Orų ženklų“ temą. 18–26 metų autorių pateiktuose darbuose ryškiai atsiskleidė jų erudicija, branda, savitas, dažnai ironiškas požiūris į supantį pasaulį ir kovos su klimato kaita problematiką. Anot dalyvių, konkursas yra puiki proga pamiklinti plunksną, apibendrinti studijų įžvalgas ir užmegzti asmenišką santykį su kultūros bendruomene: trijų geriausių esė autoriams rengėjai dovanojo savaitės trukmės viešnagę Nidoje bei kvietimą į visus festivalio renginius.

Anot konkursą rengiančio Th. Manno kultūros centro direktorės dr. Linos Motuzienės, šiemet sulaukta daugiausia kūrybinių tekstų – net 18-os. I vietą konkurse pelnė Dorota Sokolovska, Vilniaus universiteto politikos mokslų studentė. Anot konkurso komisijos nario rašytojo, eseisto, vertėjo Lauryno Katkaus, jos „Traktatas apie braškes, prancūzus ir netikrą mūsų santykį su tikrove“ išskirtas „už individualų požiūrį į temą, eruditišką dėstymo būdą ir gebėjimą pasinaudoti savistaba“.

Į geriausių kūrinių trejetuką taip pat pateko Justino Martinkaus „Santykio su gamta beieškant“ ir Gintarės Valionytės „Orų ženklai“. Ketvirtadienį Kuršių nerijos istorijos muziejuje vykusiame konkurso laureatų pagerbimo renginyje savo esė pristatę autoriai atsiskleidė ir kaip įtaigūs, emocingi skaitovai bei diskutantai.

„Rašydama esė konkursui, natūraliai daugiau dėmesio skyriau refleksijai, ką noriu pasakyti, nei pačiam rašymui. Norėjau tekstą pradėti nuo kiekvienam aiškių, suprantamų minčių bei nuolat girdimų frazių, ir tada imtis filosofinės prieigos prie temos, kuriai žinių pasisėmiau savo studijų metu, – sakė konkurso laureatė D. Sokolovska. – Manau, kad Th. Manno kultūros centras daro puikų dalyką, paskatindamas jaunus žmones susimąstyti svarbiais klausimais ir įsitraukti į kultūros bendruomenę. Tai puiki ir atvira proga išmėginti jėgas, o pasirinkta forma – sudėtinga, bet labai išlaisvinanti, jeigu perpranti esė rašymo principus.“

Anot konkurso dalyvių, kad ir kiek mielas širdžiai būtų rašymo procesas, paskatinimas iš šalies – labai vertingas. Justinas Martinkus, taip pat studijuojantis politikos mokslus VU ir dirbantis politikos analizės srityje, pasakojo jau kuris laikas kūrybiniam rašymui skiriantis mažiau dėmesio nei anksčiau, tačiau vis susimąsto apie skirtingų saviraiškos sričių derinimą. Tam jį paskatina ir dalyvavimas festivalyje – vaikinas teigė viešumoje pasigendantis daugiau tokių diskusijų intelektualiomis temomis, kokios vyksta Nidoje. Esė konkurse jis šiemet dalyvavo antrą kartą – pernai taip pat buvo geriausiųjų trejetuke.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje muzikos kompoziciją studijuojanti G. Valionytė save vadina rašymo žmogumi. „Vis dėlto, kol nėra progos rašyti tekstų, nerašau – šiuo metu labai daug jėgų sudedu į savo studijas ir muzikos kūrimą. Apie esė konkursą girdėjau seniau, bet šiemet itin artima pasirodė jo tema – supratau, kad turiu rašyti ir kad tai bus smagu“, -– teigė ji.

Susipažinti su geriausiais esė konkurso dalyvių tekstais galima interneto svetainėje www.mann.lt.

Tradicinis Th. Manno festivalis šiemet eina į pabaigą – penktadienį ir šeštadienį vyksta paskutinieji jo renginiai. Uždarymo akcentu taps pabaigos koncertas, kuriame skambės Piotro Čaikovskio ir Ludwigo van Beethoveno opusai, atliekami kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ solistų ir pianisto Daumanto Kirilausko.

Th. Manno kultūros centro veiklą remia Lietuvos kultūros taryba, Neringos savivaldybė ir Goethe‘s institutas.

The post Thomo Manno festivalis pagerbė jaunimo esė konkurso laimėtojus appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Kaip ir kasmet, rugpjūčio 1-ąją minėsime miesto gimtadienį. Ką švęsti bei kuo didžiuotis išties turime: klaipėdiečiai gyvena seniausiame Lietuvos mieste, kuris šiemet skaičiuoja jau 768-uosius gyvavimo metus.

Kaip liudija šaltiniai, XIII a. viduryje Livonijos ordino riteriai pasiekė kuršių apgyvendintą teritoriją tarp dabartinės Klaipėdos ir Kretingalės. 1252 m. Ordinas užėmė vietovę prie Dangės upės žiočių ir drauge su Kuršo vyskupu rugpjūčio 1 d. raštu patvirtino susitarimą statyti čia pilį. Šalia jos pradėjo kurtis miestas, pavadintas Mėmeliu.

Šiais metais pirmą kartą Klaipėdos gimtadienio minėjimas bus labiau matomas – miesto vėliavų pakėlimas vyks iškart net keliose skirtingose vietose ir bus tiesiogiai transliuojamas internetu. Šventinė programa prasidės 12 val. prie Klaipėdos rotušės (Danės g. 17), iš kur jos, lydimos Klaipėdos brass kvinteto garsų, vandens keliu bus plukdomos į Klaipėdos piliavietę (Priešpilio g. 2), Kruizinių laivų terminalą (Pilies g. 4), Lietuvos Jūrų muziejų (Smiltynės g. 3) bei Jono kalnelį (Turgaus g. 37). 13 val., skambant „Giunter Percussion“, folkloro ansamblio „Alka“ ir atlikėjų J. Švirino, K. Petkaus, V. Krasnopiorovo muzikai, ryškiaspalvės vėliavos suplevėsuos uostamiesčio padangėje.

Pilies muziejaus ekspozicija

Nuo 14.30 iki 19.30 val. Pilies muziejaus (Priešpilio g. 2) šiaurinėje kurtinoje vyks ekskursijos, suteiksiančios lankytojams unikalią galimybę pažvelgti į muziejininkų bei dizaino studijos „Klemencov Group“ kuriamos ekspozicijos apie XVI–XVIII a. Klaipėdą darbo užkulisius. Pristatymų trukmė – 30 minučių, grupių dydis ribojamas, gyva eilė.

Pilies muziejaus ekspozicijų nemokamas lankymas nuo 12.00 iki 20.00 val.

15.00 ir 17.00 val. Klaipėdos piliavietę sudrebins jaunatviški bei energingi mušamųjų instrumentų ansamblio „Giunter Percussion“ pasirodymai. Kolektyvo įkūrėjas – Pavel Giunter, vienas žymiausių Lietuvos perkusininkų, solistas, atliekantis klasikinę, moderniąją, liaudies, populiariąją bei džiazo muziką. Šiuo metu ansamblyje groja Sigitas Gailius, Tomas Kulikauskas, Andrius Rekašius ir Pavel Giunter.

Memelio (Klaipėdos) miestiečių antspaudas. XVII a . pr.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus jau dabar ragina įsiamžinti kartu su miesto simboliais – vėliava ir (arba) herbu – ir siųsti fotografijas el. paštu info@mlimuziejus.lt ar FB žinute. Jomis ketinama pasidalinti muziejaus Facebookʼo puslapyje bei internetinėje svetainėje www.mlimuziejus.lt, kur plačiau besidomintys miesto istorija atras daugiau informacijos apie Klaipėdos simbolius.

Rugpjūčio 1 d. savo namų languose, balkonuose ar kiemuose išsikelkime Klaipėdos vėliavą bei taip pasveikinkime savo mylimą miestą šventiškai, puošniai ir, svarbiausia, klaipėdietiškai!

Renginio režisierius – Marius Tumšys

Partneriai ir organizatoriai:

Klaipėdos miesto savivaldybė, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Lietuvos kariuomenės Karinės jūrų pajėgos, Lietuvos Jūrų muziejus, Klaipėdos Etnokultūros centras, Klaipėdos Koncertų salė, Klaipėdos irklavimo centras, „Klaipėda – Europos jaunimo sostinė 2021“, „Creators 76“

Renginio metu privaloma laikytis visų LR Vyriausybės nustatytų sveikatos saugos taisyklių ir rekomendacijų.

Renginys bus fotografuojamas, filmuojamas, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar kitose komunikacijos priemonėse.

The post Klaipėdiečiai gyvena seniausiame Lietuvos mieste, kuris šiemet skaičiuoja jau 768-uosius gyvavimo metus appeared first on Voruta.

Vembūtų piliakalnio prieigos. Eglės Sakaitės nuotr.

Aleksandras SAKAS, Klaipėda, www.voruta.lt

Kaip ir kasmet, rugpjūčio pirmąją Klaipėdoje kelsime senąją geltonai raudoną miesto vėliavą. Per iškilmes ne kartą bus ištarta: 1252-ieji metai, Memelburgo pilis. O jei grįžtume į metus antrus iki šios datos ir prisimintume lemtingą lūžį, be kurio Klaipėda tąsyk dar nebūtų gimusi?

Iškart noriu pabrėžti, kad šis rašinys nėra mokslinis straipsnis, todėl neklauskime, kokius istorijos mokslus esu baigęs. Visi mes turime vidurinį bendrąjį – tuo pačiu ir istorinį – išsilavinimą, tereikia kartais mokyklines žinias prisiminti ir pakartoti.

Man padėjo istorikų Johano Zembrickio, Adolfo Šapokos knygos, Telšių muziejininko Stasio Kasparavičiaus ir jo kritikų straipsniai.

Taigi, kas dėjosi Lietuvoje XIII amžiaus viduryje? Ėjo nelemtas 1248 – 1254 metų vidaus karas.

Mindaugas, jau didysis kunigaikštis, bet dar ne karalius, pajungdamas savo valdžiai lietuviškas ir aplinkines sritis, nuskriaudė tikro savo brolio Dausprungo sūnus Tautvilą ir Erdvilą, atimdamas iš jų tėvonines žemes. Su tokia neteisybe negalėjo sutikti jų kitas dėdė, motinos Dausprungienės brolis Vykintas, galingas vakarų žemaičių kunigaikštis ir sumanus karvedys, visai neseniai, 1236 metais, Saulės mūšyje sutriuškinęs kalavijuočių ordiną.

Tautvilą ir Erdvilą parėmė dar ir jų sesers Dausprungaitės vyras, rusėniškos Voluinės ir Haličo kunigaikštystės valdovas Danila Romanovičius, siekęs ne tik padėti svainiams, bet ir atgauti Mindaugo paimtas Gardino bei kitas sritis.

Radosi ir daugiau bendražygių. 1250 metais susidarė labai stipri sąjunga – Vykinto žemaičiai, Tautvilo ir Erdvilo lietuviai, Danilos Romanovičiaus haličėnai, brangiomis dovanomis ir pažadais suvilioti jotvingiai bei mielai prieš Mindaugą kariauti sutikę Livonijos kryžiuočiai (buvę kalavijuočiai).

Būtų įsitraukęs ir visas kryžiuočių ordinas, tačiau turėjo bėdų Prūsijoje – ką tik vargais negalais nuslopino pirmąjį šešis metus trukusį prūsų sukilimą, be to, kariavo su lenkais.

Rygoje pakrikštytą Tautvilą ordinas jau matė būsimuoju Lietuvos valdovu. Mindaugui beliko užsidaryti savo Vorutos pilyje ir stengtis kaip nors išardyti priešų sąjungą.

Pirmasis prieš jį pajudėjęs Danila Romanovičius atsiėmė dalį anksčiau prarastos teritorijos ir kažkodėl sustojo, tuo pasitenkinęs. Jotvingiai, kaip rašo rusų metraščiai, Mindaugo buvo papirkti sidabru ir prie žygio nebeprisidėjo. Tais 1250 metais Vorutą apsiautę žemaičiai su lietuvių būreliu ir Livonijos kryžiuočiai pilies paimti neįstengė, tik nusiaubė Mindaugo žemes ir grįžo namo (Tautvilas ir Erdvilas, neturėdami namų, pasitraukė su dėde Vykintu į Žemaičius).

Vykinto sostinė – ant šios lomos kalvų. Eglės Sakaitės nuotr.

Mindaugo padėtis vis dar buvo labai pavojinga. Jam žūtbūt reikėjo susitarti su ordinu, ir jis tuoj po apgulties pasiūlė kryžiuočiams tai, ko tie seniai troško – sutiko krikštytis ir užrašyti jiems dalį neklusnios Žemaitijos (vėliau keliais dokumentais Mindaugas dovanojo jiems visą Žemaitiją).

Ordinui Mindaugas buvo gerokai vertingesnis laimikis, negu Tautvilas, ir 1251 metų pradžioje Livonijos magistras Andrius fon Štirliandas, atvykęs į Lietuvą, kunigaikštį pakrikštijo.

Tuomet Mindaugas, surinkęs visas jam pavaldžias lietuvių ir rytinių žemaičių pajėgas, patraukė į Žemaitiją Vykinto ir brolėnų įveikti. Šie su savo žmonėmis laikėsi Vykinto sostinėje – Tveruose.

Anuomet Tverų pilis ir gyvenvietė, istorikų spėjimu, buvo keli kilometrai ryčiau dabartinio Tverų miestelio. Šiais laikais ten – piliakalnis, pagal artimiausią kaimą vadinamas Vembūtų piliakalniu.

Takelis į Tverų pilies kalną. Eglės Sakaitės nuotr.

Jau prieigose užvirė smarkus mūšis, kuriame broliai lietuviai ir žemaičiai kapojosi su broliais žemaičiais ir lietuviais. Rašoma ir apie pilį gynusius haličėnus bei poloviečius, turbūt, iš Tautvilo ir Erdvilo palydos.

Mindaugas buvo strėle sužeistas, bet jo kariai vis tiktai paėmė viršų. Pilį sudegino, pilies gynėjai ir valdovas Vykintas žuvo. Tautvilas ir Erdvilas, gelbėdami gyvybę, pabėgo.

Iš to brolžudiško 1251-ųjų metų Tverų mūšio daugiau laimėjo kryžiuočiai, ne Mindaugas. Nors visame pajūryje gyvenę kuršiai jau seniai buvo kryžiuočių palaužti, bet kol gyvavo Vykintas, kol žemaičiai turėjo jėgos, kryžiuočiai jų kaimynystėje negalėjo pasistatyti stiprios pilies, iš kurios kontroliuotų kraštą ir taip sujungtų atskiras Prūsų ir Livonijos teritorijas.

Dabar Vykinto nebeliko, Mindaugas nukraujavo, ir kryžiuočiai netrukdomi galėjo imtis jiems labai svarbios pilies statybos.

Beveik netrukdomi… Kai 1252 metų rudenį per du mėnesius buvo pastatyta pirmoji medinė Memelburgo pilis, ją tuojau apsiautė sembai. Pasak Johano Zembrickio, su jais buvo ir lietuvių. Pilis atsilaikė, įgula peržiemojo, ir kitąmet – 1253 metais – greta pirmosios pilies buvo pastatyta tvirta mūrinė, vėliau atlaikiusi visus pagoniškų kaimynų antpuolius.

O Vykinto žemių žmonės ilgainiui vėl susispietė, bet kitoje vietoje, vadindami ją tuo pačiu sunaikintos savo sostinės vardu – Tverais.

Klaipėdiečiai, žemaičiai, lietuviai – visi, kas šį raštą skaitys ar skaitomą girdės! Minėdami Klaipėdos gimtadienį, prisiminkime ir dabartinius Vembūtus! Jei ne jie, mūsų uostamiesčio istorija galėjo būti kitokia.

Kai keliausime nuo Tverų Varnių pusėn ar atgal, neužmirškime pristabdyti arklių ir ties Varneliais pasukti (yra rodyklė) į netoliese lomoje slypinčias kalvas, palypėti (yra laiptai) jų šlaitais, aplaistytais karingųjų mūsų protėvių krauju.

Ir ką viršuje veikti? Paklausyti tylos. Tos pačios tylos, kuri po mūšio kartais ateina labai ilgam.

The post Aleksandras Sakas. Be Vembūtų gal ir Klaipėdos nebūtų! O kas tie Vembūtai? appeared first on Voruta.