www.voruta.lt

Lietuviškuose kaimuose išliko ir išsivystė lietuviškoji tautinė kultūra, ten formavosi dabartinė lietuvių nacija (dėl šių priežasčių sovietinės okupacijos dešimtmečiais varžyti senųjų kaimų tyrimai, vengta jų objektyvaus apibūdinimo).

Iki šiol mažiausiai žinoma apie Mažosios Lietuvos (sovietmečiu suniokoto regiono, praradusio beveik visus savo senuosius gyventojus) tradicinius kaimus, kur kelis šimtmečius buvo išlikusi lietuvių kalba bei senieji baltiškieji papročiai. Sovietmečiu to krašto tyrimai buvo nepageidautini, publikacijų apie tradicinį lietuvininkų gyvenimą senuosiuose kaimuose nebuvo.

Nuo 1980 m. Mažosios Lietuvos kultūros paveldą tyręs (sovietmečiu ir neoficialiai) dr. Martynas Purvinas per tris dešimtmečius surinko gausią medžiagą apie savitus to regiono kaimus.

Mažosios Lietuvos senųjų kaimų specifiką lėmė tiek krašto istorinės raidos aplinkybės, tiek ir tenykštės gamtos ypatybės. Ten gyventa Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse, potvynių užliejamoje Nemuno deltoje ir didžiųjų pelkynų pakraščiuose. Ten – kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje – klostėsi saviti gyventojų verslai bei jų gyvensenos pobūdis, atsispindėjęs ir savotiškuose krašto kaimuose. Taip Kuršių nerijos gyvenvietėse tarp pustomo smėlio kopų gyveno kopininkai, jūros marių ir upių pakrantėse – žuvininkai (žvejai), užliejamose pievose – pievininkai, sausintose pelkėse – pelkininkai, dirbamų žemių plotuose – laukininkai (žemdirbiai). Skyrėsi jų sodybos bei pastatai, kaip ir pats gyvenimo būdas.

Savotiškai klostėsi ir viso krašto gyvenimas. Dar 1807 m. Prūsijos valstybėje panaikinus baudžiavą, senųjų kaimų gyventojai ieškojo naujų verslų, prisitaikydavo prie besikeitusio gyvenimo ypatumų. Kartu krašte ilgai buvo išlikę senoviniai papročiai, ryškios lituanizacijos tendencijos (lėmusios lietuvių kalbos bei senųjų tradicijų išlikimą). Ten klostėsi savitas lietuviškosios kaimiškosios kultūros variantas, iki šiol mažai apibūdintas publikacijose.

Knygoje apibūdinami 39 senieji Mažosios Lietuvos kaimai dabartiniuose Klaipėdos, Šilutės, Tauragės ir Jurbarko rajonuose bei Pagėgių savivaldybėje. Apibūdinama jų istorinė raida, pačių gyvenviečių bei jų sodybų pokyčiai, kaimų plėtra (kai kada ir sunykimas), tenykščių gyventojų verslai ir gyvenimo ypatybės. Aprašomi įvairaus pobūdžio kaimai buvusiame Klaipėdos krašte (Mažosios Lietuvos šiaurinėje dalyje) – nuo buvusio pajūrio žvejų kaimo Karklininkų/Karklės šiauriau Klaipėdos iki buvusio pasienio kaimo Antšvenčių tarp Smalininkų ir Jurbarko.

Pirmą kartą Lietuvoje išsamiai aprašoma šio specifinio etnokultūrinio regiono gausių kaimų raida, pasiremiant įvairiais istoriniais šaltiniais bei ilgamečiais natūriniais autoriniais tyrimais. Knyga iliustruota autoriaus bei istorinėmis fotonuotraukomis, kuriose užfiksuoti senieji pastatai bei sodybos (ne visi jų išliko iki mūsų dienų).

Knyga jos būsimus skaitytojus supažindins su savitu lietuviškosios kaimiškosios kultūros variantu, šimtmečiais gyvavusiu Mažojoje Lietuvoje ir okupacinio sovietų režimo sunaikintu po 1944 m.

Knygą galima įsigyti parašius el. paštu: vorutosfondas@voruta.lt

The post Iki šiol mažiausiai žinoma apie Mažosios Lietuvos kaimus. Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“ appeared first on Voruta.

Žemėlapis, sudarytas 1996 m. dr. A.Matulevičiaus ir Vilniaus universiteto kartografo Petro Gaučo

Ona VOVERIENĖ, www.alkas.lt

Atsiliepimas apie Povilo Kušnerio-Knyševo knygą „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“

Miela bičiulė žurnalistė Laima Pangonytė įdomiai ir intriguojančiai papasakojo apie lietuvišką  seną miestą Karaliaučių, jame studijavusį Martyną Mažvydą, pirmosios mūsų lietuviškos knygos autorių, ir kitus Mažosios Lietuvos šviesuolius, kurie prieš 500 metų, tą miestą padarė mūsų lietuviškosios tautinės kultūros lopšiu. Tai man buvo nauja ir netikėta. Apie tai niekada nebuvau giliau mąsčiusi ir domėjusis. Manau, kad ir daugelis mano knygų ir straipsnių skaitytojų taip pat, kaip ir aš iki šiol apie šį kraštą žino tik paviršutiniškai, todėl, manau, kad ir jiems bus įdomi reta P. Kušnerio-Knuševo knyga apie šį gražų Mažosios Lietuvos miestą, dabar  priklausantį Rusijai.

Kaip rašo istorikas ir etnologas dr. Algirdas Matulevičius, Povilas Kušneris–Knyševas (Павел Кушнер-Кнышев 1886.01.26 , Gardinas – 1968.03. 14, Maskva), sovietinis etnologas, Prūsos bei Mažosios Lietuvos tyrėjas, istorijos mokslų daktaras (1947). 1931-1935 SSRS prekybos atstovas Lietuvoje, Norvegijoje. Nuo 1944 metų dirbo SSRS mokslų akademijos Etnografijos institute.Profesorius (1959). Po 1945 m. buvo lietuvių etnografų pirmųjų kandidatinių disertacijų mokslinis vadovas. Tyrimams taikė ir plėtojo P.J. Šafariko XIX a. sukurtą kompleksinį lyginamąjį istorinės etnologijos metodą. Nustatė materialiosios kultūros reiškinių raidos etnografinio kartografavimo principus. Parengė rekomendacijų, kaip remiantis etnografinių faktų ir tautinių kalbų paplitimu, nustatyti valstybių sienas bei etnines ribas.

Po Antrojo pasaulinio karo kai kuriems Jungtinių Amerikos Valstijų aukštiesiems politikams ėmus skelbti, kad iš SSRS reikią atimti Karaliaučiaus kraštą (nuo 1946 m. Kaliningrado sritis) ir atiduoti Vokietijai, J. Stalinas nurodė SSRS mokslų akademijai parašyti knygą ir įrodyti, kad Rytų Europos šiaurinė dalis Mažoji Lietuva, iki 1945 m. valdyta Vokietijos, yra lietuvių – vienos SSRS tautų – etninė teritorija. Potsdamo konferencijoje dalyvavo ir knygos autorius P. Kušneris-Knyševas. Jį sovietai ir įpareigojo parašyti  knygą „Etninės teritorijos ir etninės sienos (Этнические территории и этнические границы. АН СССР, Институт этнографии им. Н. Н. Миклухо-Маклая. ― М.: Издательство АН СССР, 1951, 2 dalys); pirmasis knygos pavadinimas buvo „Etnografinės Lietuvos teritorijos vakarinė dalis“ (Западная часть литовской этнографической территории, 1947). Knygą jis gausiai illiustravo piešiniais, schemomis, štrichiniais žemėlapiais. Knygos antra dalis „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis (Этническое прошлое юго-восточной Прибалтики (1979, išleista Čikagoje lietuvių kalba, 1991 – Vilniuje –originalo kalba), pabrėžiama, kad Mažoji ir Didžioji Lietuva – vientisa etninė lietuvių teritorija.

P. Kušneris-Knyševas vienas pirmųjų (po Vinco Vileišio ir Povilo Pakarklio) tyrė Prūsos bei Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų etninę priklausomybę. Jų etniškumą grindė archeologiniais, etnografiniais, lingvistikos, statistikos, istorinės geografijos ir istoriniais duomenimis (naudojosi daugiausia vokiškais šaltiniais ir literatūra), pabrėžė etninį perimamumą tarp senųjų gyventojų skalvių ir nadruvių ir jų pagrindu iki XVI amžiaus susidariusią lietuvininkų bendruomenę, teigė, kad jie – autochtonai, o vokiečiai – kolonistai. Knygos autorius pripažista, kad Prūsos gyventojai prūsiškai kalbėti nustojo jau XVII a. Tik Gumbinėje prūsų kalba išsilaikė dar visą XVIII amžių. O kitoje teritorijoje buvo kalbama vokiškai. Tuo pasinaudojo vokiečiai ir į šitą kraštą pasiuntė 30 tūkstančių savanorių kolonistų. Taigi vokiečių kalba krašte tapo dominuojanti. Gi P. Kušneris-Knyševas savo knygoje argumentuotai įrodė, kad Karaliaučiaus kraštas – lietuvininkų ir prūsų žemė (sovietiniai istorikai ir propagandistai po 1945  ėmė skelbti, kad tai, neva, enųjų laikų rusų žemė).

Knygoje „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“ rašoma, kad Karaliaučiaus kraštas vokiečių buvo okupuotas XIII amžiuje. Per keletą šimtmečių šitas lietuviškų genčių –  skalvių ir prūsų kraštas  gerokai nutautėjo, apie tai su didele širdgėla rašė mažlietuvė rašytoja Ieva Simonaitytė. Kaip žinia, lietuviai, latviai ir prūsai sudarė vieningą etninę grupę, mokslininkų įvardijamą baltais. Dabar jau mokslininkų įrodyta, kad ši etninė grupė susiformavo antrajame ir pirmajame tūkstantmetyje p. m. e. ir apsigyveno Baltijos jūros ir Vyslos žemupyje  bei vakarinės Dvynos ir Pripetės, vėliau prie Dniestro ir pietiniame Bugo upės krante, vėliau prie Dunojaus. Mūsų eros pirmajame tūkstantmetyje, vykstant totaliniam tautų kraustymuisi, baltų gentys traukėsi vis labiau į Vakarus, kol galiausiai apsistojo prie Baltijos jūros ir prie didžiųjų, tada buvusių labai vandeningomis, Dauguvos ir Nemuno upių. 1254 metais lietuviai dabartinėje Karaliaučiaus teritorijoje  pastatė medinę pilį, kurią tada jie (ar istorikai istorijos tėkmėje) pavadino Karaliaučiaus pilimi. XIII-XIV a. tautų kraustymasis stabilizavosi dabartinėse teritorijose, bet prasidėjo kiti nelaukti istoriniai įvykiai – nuolatiniai susidūrimai ir karai su kaimynais gotais germanais, o vėliau jau su Vokietijos riteriais, nuolat puldinėjusiais baltų žemes, latvius nukariavusiais ir  Latvijos dabartinėse žemėse įkūrusiais Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinatūras.

1230-1283 metais šių Ordinų riteriai užgrobė nemažai baltų žemių  prie Vyslos ir Nemuno, tarp jų ir Karaliaučiaus  kraštą. Taigi, kaip rašė ir Vydūnas, beveik 700 metų vokiečiai šeimininkavo etniniame lietuviškame Karaliaučiaus krašte ir stengėsi autochtonus skalvius, prūsus, o vėliau ir lietuvius nutautinti ir asimiliuoti. (Ona Voverienė. Lietuvos sargybiniai užgrobtose lietuviškose žemėse ir kaip jas atgausime?  Martynas Mažvydas. // Alkas.lt. – 2020. 07.07).

Tačiau lietuviai, gyvenantys Karaliaučius krašte, kuris kartu su Klaipėdos kraštu buvo pavadintas Mažosios Lietuvos vardu, nenutautėjo, nepasidavė okupanto  spaudimui, o atvirkščiai, išlaikė ne tik savo kalbą ir tautinę savimonę, bet ir susitelkę į vieningą „skriaudžiamųjų kumštį“ tapo visos Lietuvos ir lietuvių tautos kultūros lopšiu. Vokiečių pavergti  lietuviai laikas nuo laiko sukildavo prieš pavergėjus, reikalaudami ne tik laisvės, bet ir savo kultūros pripažinimo. Mažlietuvis Herkus Mantas išvedė į žūtbūtinį mūšį prieš okupantus vokiečius savo bendražygius, ginkluotus, dalgiais, lazdomis ir kuokomis 1260-1274 metais. Kitas mažlietuvis  neturtingas bajoras Martynas Mažvydas, baigęs vokiškąjį Karaliaučiaus universitetą Albertiną, ir kaip tik čia parašė ir išleido pirmąją lietuviškąją knygą „Katekizmas“ (1547 m. ), taip davęs pradžią lietuviškajai raštijai. Mažlietuvis Danielius Kleinas išleido pirmąją lietuviškąją gramatiką, trečiasis mažlietuvis Jonas Bretkūnas išvertė ir išleido „Bibliją“ į lietuvių kalbą ir skatino  lietuvius evangelizuotis, ir visoje Lietuvoje – ir Mažojoje,  ir Didžiojoje –  ėmė skleisti evangelisto Martyno Liuterio krikščioniškojo tikėjimo variantą.

1925 metais Karaliaučiaus krašte gyveno 4 060 gyventojų, iš kurių  2 251 kalbėjo  lietuviškai. 1932-1933 metais, atėjus Vokietijoje į valdžią Hitleriui ir jam pradėjus skelbti šovinistines Didžiosios Vokietijos imperijos ambicijas, Karaliaučiaus kraštas buvo paskelbtas vokišku, nors jame dar gyveno 2 237 lietuviai. Kaip tik tuo laikotarpiu Karaliaučius klestėjo, buvo statomi daugiaaukščiai namai, kultūros centrai, bibliotekos, pačiame mieste trūko darbo jėgos, jaunimas buvo viliojamas vykti į Karaliaučių į jo statybas ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Lietuvos, daugiausia darbams miško pramonėje ir statybose. 1939 metais nacistinei Vokietijai okupavus Klaipėdos kraštą, dalis lietuvių iš Karaliaučiaus emigravo į Lietuvą, tarsi nujausdami, kas gali atsitikti su tuo kraštu. Tarp jų buvo nemažai lietuvių, sudariusių mišrias santuokas su vokiečiais. 1940 metais, bolševikinei Rusijai okupavus Pabaltįjį – Lietuvą, Latviją ir Estiją – Prūsija, kaip administracinis vienetas buvo panaikinta.

Po Antrojo pasaulinio karo, pasibaigusio SSRS pergale jame, Potsdamo konferencijoje buvo svarstomas ir Karaliaučiaus krašto priklausomybės klausimas. 1945 m.  rugpjūčio 2 d., toje konferencijoje dalijantis užkariautą grobį, liūto dalis atiteko Stalino imperijai, ir dalis Karaliaučiaus srities Lenkijai. Realizuojant konferencijos nutarimus, iš Karaliaučiaus krašto leista išvykti į kuriamą Vokietijos Demokratinę Respubliką 110 tūkstančių vokiečių ir mišrių vedybomis su vokiečiais mažlietuvių šeimų. Tų, kurie liko, laukė siaubingas likimas. Jau 1945 m. spalio 16 d. SSRS bolševikų nusikaltėlių sindikatas – Komunistų partija ir NKVD  – pradėjo Karaliaučiaus gyventojų genocidą. Iki šios datos Karaliaučiaus krašte jau gyveno 2,6 milijonai gyventojų, vokiečių ir  mažlietuvių. Po sovietino genocido – Karaliaučiaus krašte liko vos keli šimtai tūkstančių gyventojų. Kiti buvo pagal Stalino įsakymą sunaikinti.

Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę mane susirado kaunietis, antikomunistas Alfonsas Dapkūnas. Bendravome telefonu, susitikti neteko, bet jis man papasakojo daug įdomių dalykų, kuriuos, kaip jis, juokais sakė, norįs palikti Istorijai. Po poros metų nuo mūsų pažinties ir bendravimo A. Dapkūnas mirė. Atitinkamai susiklosčius aplinkybėms, jis netikėtai tapo mažlietuvių genocido liudininku. 1945 metų pabaigoje, jam sukako amžius, kai jis, tada jaunas vaikinas, buvo paimtas į kariuomenę. Tarnybai atlikti jis buvo nukreiptas į Rusijos gilumą. Minsko geležinkelio stotyje, sutrikus geležinkelio eismui, traukinio sąstatas, kuriame būsimi kareivėliai iš Lietuvos buvo vežami į Rusiją buvo pastatytas ant atsarginių geležinkelių bėgių. Lietuviukus, tarp jų ir A. Dapkūną, sudomino traukinio ešelonas, važiavęs iš Karaliaučiaus į Rusijos gilumą. Minsko geležinkelio stotyje jis sustojo ir prie kiekvieno vagono durų atsistojo po ginkluotą kareivėlį. O iš vagonų pradėjo vesti po 10-12 žmonių; pagyvenusių vyrų, moterų ir vaikų. Jiems iš traukinio išlipus, šalia jų atsistodavo po du ginkluotus sargybinius, kurie išlaipintus žmones vesdavo už Minsko geležinkelio stoties. Po kiek laiko sargybiniai į traukinį grįždavo be išvestųjų. Tai tęsėsi ilgai.  Būsimi kareivėliai – du kauniečiai studentai ir A. Dapkūnas, sugalvojo pasižiūrėti, kas gi ten vyksta. Sargybiniui nusisukus, iššoko iš traukinio pasmalsauti. A. Dapkūnas spėjo palįsti po vagonu, o abu studentėlius sargybiniai nušovė. Alfonsas manė ir savo įsitikinimą man perdavė, kad taip sovietinis NKVD už geležinkeliko stoties mažlietuvius sušaudė. Istorija kada nors tą patvirtins arba paneigs,  kai jau Baltarusijos nebevaldys Kremliaus statytiniai. Neabejoju, kad kada nors taip ir bus.

Vakarų pasaulis, patyręs, kokį genocidą rusai organizavo Mažojoje Lietuvoje, kreipėsi į tarptautines organizacijas reikalaudami, kad Karaliaučiaus kraštas būtų grąžintas Vokietijai. Iškilus tokiai problemai, rusaai pavedė vienam žymiausių to meto etnologui P. Kušneriui-Knyševui kaip įmanoma greičiau parengti Karaliaučiaus krašto etnologinę studiją, akcentuojant dėmesį į tame krašte gyvenusių žmonių tautybes. Išstudijavęs visus įmanomus dokumentus, archeologinius tyrimus, darytus iki jo, P. Kušneris-Knyševas nustatė, kad Karaliaučius ir jo srities visos žemės nuo seniausių laikų – nuo pat pirmojo m. e. tūkstantmečio priklausė lietuviškoms gentims skalviams ir prūsams, vėliau, amžių  tėkmėje vadintais dar ir baltais, o vokiečiai šiose žemėse buvo tik kolonizatoriai, tų žemių užkariautojai. Todėl tos žemės jiems niekada nepriklausė. Lygiai taip pat jos niekada nepriklausė ir slavams. Remdamiesi tais mokslininko tyrimais ne tik šiuo konkrečiu atveju, bet ir visada, SSRS istorikai ir valdininkai į bet kokius reikalavimus ir užklausimus atsakydavo, kad šitas kraštas priklauso jos vienai respublikų – Lietuvai, kuri yra viena iš broliškos SSRS tautų šeimos narė. Todėl jokių kalbų apie Karaliaučiaus krašto atskyrimą nuo Lietuvos negali būti. Tik dabar nežinia kaip kalba…

Po vokiečių ir mažlietuvių genocido Karaliaučiaus kraštas buvo intensyviai kolonizuojamas atvykėliais iš šiaurinių Rusijos regionų. Valdžios pastangomis kolonizatoriams buvo sudaromos optimalios sąlygos įsikurti, jie buvo aprūpinami gyvenamuoju plotu, netgi namukais, likusiais sunaiknus jų statytojus, palankiomis darbo sąlygomis, daug dėmesio buvo skiriama rusiškai švietimo sistemai, kuriami kultūros namai ir t.t. Dabar jau ten gyvena 1.9 milijonai gyventojų. Rašomos knygos, ginamos ir sėkmingai apginamos disertacijos, kurių pagrindinė mokslinė „vinis“ yra, kad Karaliaučiaus kraštas „iskonno russkije zemli“ (BSE, t. 19, 1953).

Todėl nenuostabu, kad šios P. Kušnerio-Knyševo knygos nėra ne tik Karaliaučiaus, bet ir visose dabartinės sovietinės Rusijos bibliotekose. Bet ji yra. Tik, matyt, kol kas laikoma specfonduose. Yra ne tik L. Pangonytės asmeninėje bibliotekoje, bet ir dar  daugiau negu 1000 Lietuvos skaitytojų asmeninėse bibliotekose (ji buvo išleista 2000 egzempliorių tiražu). Knygos išleidimą sveikino visas pažangus ir doras pasaulis, ypač emigrantai iš Lietuvos  istorikai Jonas Puzinas ir Petras Jonikas, taip pat ir Lietuvai simpatizuojantis lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański). Ir iš tikrųjų reikia tik džiaugtis, kad Žodis parašytas, jau niekur nedingsta. Tokia stebuklinga yra rašto jėga.

Tarp mokslininkų yra gaji patarlė, kad žmonės patys yra savo likimų šeimininkai, o knygų likimus formuoja jų skaitytojai. Kai Sovietų Sąjungoje ši knyga buvo nežinoma; uždaryta belangiuose specfonduose, čia recenzuojama antroji knygos dalis 1979 metais pasirodė lietuvių kalba Čikagoje. Ją išvertė iš rusų kalbos Aleksandras Tenisonas, paruošė spaudai ir išleido Vincas Žemaitis. Jų dėka lietuviakalbiai skaitytojai gali su ja susipažinti.

Įdomi politinė detalė: pasirodo knygos išleidimu yra pasipiktinę  kai kurie Vakarų Vokietijos politikai. Kaip teigiama knygoje, mat jų buvo tikėtasi, kad išmušus istorinei valandai X, Karaliaučiau kraštą nebus sunku prijungti prie Vokietijos, kaip „iskonno vokišką žemę“. O knygoje pateikti faktai gerokai tai intencijai trukdo. Knygos recenzentai dr. Petronėlė Žostautaitė ir Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojasd Vytautas Šilas tikisi, kad ši knyga sudomins Lietuvos istorikus ir jie, drąsiai, nebodami dabartinės Karaliaučiaus sovietinės valdžios represinės politikos imsis drąsiai tyrinėti Mažosios Lietuvos istoriją. Neabejoju, kad ši knyga jų kelyje į tiesą daug padės.

The post O. Voverienė. Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nepriklauso? appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Rugpjūčio 7 d., penktadienį, 13.25 val. Pagėgių Vydūno bibliotekoje (Jaunimo g. 3) vyks Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjo, žymiausio Vydūno gyvenimo, veiklos bei dvasinio palikimo skleidėjo, literatūrologo, filosofijos ir humanitarinių mokslų daktaro Vaclovo Bagdonavičiaus (1941-2020) atminimui skirta konferencija „Vydūno ir doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus atminties ženklai Pagėgių krašte“.

Prieš konferenciją 13 val. prie bibliotekos bus iškilmingai atidarytas  „Atminties skveras“.
Renginys rengiamas Pagėgių savivaldybės Vydūno viešajai bibliotekai įgyvendinant Lietuvos kultūros tarybos ir Pagėgių savivaldybės administracijos iš dalies remiamą veiklą „Vydūnas: atminties ženklai Pagėgiuose“. Renginio rengėjai: Pagėgių savivaldybės Vydūno viešoji biblioteka.  Renginio globėja Pagėgių savivaldybės administracija.

The post Mažosios Lietuvos ir Vydūno palikimo tyrėjo V. Bagdonavičiaus atminimui skirta konferencija Pagėgiuose appeared first on Voruta.

Kauno ateitininkų būrelis. Priekyje centre – kunigas Kazimieras Žitkus, kairėje – Aleksandras Sakas. Antroje eilėje iš kairės – moksleiviai ateitininkai Kazys Naseckas ir Juozas Gražys, kunigas Kazimieras Rankelė, neatpažintas asmuo ir nuotraukos autorius Leonas Dainys.

Aleksandras SAKAS, www.resfamiliaris.blogspot.com

Šiek tiek žinių apie kunigą ir poetą Kazimierą Žitkų, savo rašto darbus pasirašinėjusį Vinco Stonio slapyvardžiu: gimė Vabalninke 1893 metais, baigė Kauno kunigų seminariją, 1924 metais išleido poezijos knygelę „Ašarėlės“, parašė mokykloms tikybos vadovėlių, iš kurių mokėsi ne viena lietuvių karta visame pasaulyje…

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

Mano tėvas Aleksandras Sakas (1908-1998) veikė Kauno moksleivių ateitininkų organizacijoje, kurios kapelionu buvo kaip tik kunigas Žitkus. Taip apie 1931 metus užsimezgusi pažintis ir keletą metų trukusi bendra veikla suartino dar tik ieškantį savo pašaukimo jaunuolį ir kunigą, jau žinomą Lietuvoje savo veikla ir kūryba.

Moksleivių ateitininkų veikloje (nuo 1930 metų – nelegalioje) dalyvavo jaunimas iš įvairių Kaune tuo metu veikusių vidurinės grandies ir aukštesniųjų mokyklų, kurių apytikslis sąrašas būtų toks:

Kauno Šv. Kazimiero mergaičių gimnazija (buv. “Saulės” mergaičių gimnazija);
Kauno “Saulės” mergaičių mokytojų seminarija (uždaryta 1936 m.);
Kauno “Pavasario” komercinė gimnazija arba aukštesnioji komercijos mokykla;
Kauno Jėzaus Širdies mergaičių mokytojų seminarija;
Kauno aukštesnioji technikos mokykla;
Kauno Jėzuitų gimnazija;
Kauno “Aušros” mergaičių gimnazija;
Kauno “Aušros” berniukų gimnazija;
Kauno meno mokykla;
Fredos aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla;
Dr. J. Tumėno brandos kursai;
Valstybės teatro vaidybos mokykla.

Broniaus Uoginto, vėliau praminto vyresniuoju (kai ir jo sūnus Bronius tapo dailininku), piešinys iš Kauno moksleivių ateitininkų leisto laikraštėlio “Samtis” (1933 m., Nr. 4, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondai). Viryklę kūrena prof. Pranas Dovydaitis, valgyti neša kun. Kazys Žitkus. Prie puodo su samčiu – Aleksandras Sakas, „Samčio“ redaktorius.

Tautininkų valdžiai uždraudus mokyklose politines organizacijas, krikščionių demokratų globojami moksleiviai ateitininkai toliau veikė nelegaliai. Išvykos gimtajam kraštui pažinti buvo viena jų veikimo formų, leidusi į krūvą rinktis gausiems ateitininkų būriams.

“Gamtos draugo” ekskursijos dalyviai Zapyškyje 1933 m. liepos 4 d. Atpažintieji: 1 – kun. Kazimieras Žitkus, 2 – žurnalistas Pranas Rinkevičius, 3 – Aleksandras Sakas, 4 – nuotraukos autorius Leonas Dainys (naudodamasis “autoknipsu”, spėdavo atbėgti ir prisijungti prie fotografuojamųjų), 5 – prof. Pranas Dovydaitis, pagrindinis „Gamtos draugo“ ekskursijų variklis. Tolėliau kairėje: 6 – Jonas Mockūnas, 7 – Ričardas Nakas, 8 – Pasvalio klebonas kun. Kazimieras Kriščiūnas.

Kas tas “Gamtos draugas” ir jo vardu vadinta ekskursija? Apie organizatorius ir dalyvius, tikslus ir sąlygas, kuriomis tos išvykos buvo ruošiamos, yra išsamiai parašęs filosofas Juozas Girnius (1915-1994) „Aiduose“, Amerikos lietuvių kultūros žurnale, iš kur ilgesnę citatą drįstu čia įterpti:

Ypatingai reikšmingos buvo metinės “Gamtos draugo” savaitės ekskursijos nuo Kauno Nemunu per Kuršių marias iki Klaipėdos ir Palangos.

“Gamtos draugo” vardu šios ekskursijos buvo pavadintos pagal prof. Pr. Dovydaičio leidžiamo gamtos mokslų žurnalo “Kosmos” (1920 – 40) populiarų priedą, kuris drauge buvo ir “Ateities” priedas. Pats prof. Pr. Dovydaitis sumanė šias ekskursijas, rūpinosi jų finansavimu ir joms vadovavo kaip “gidas”: kreipė ekskursantų dėmesį į praplaukiamas vietoves ir pasakojo jų istoriją. O kadangi žemyn nuo Kauno yra daug istorinių vietovių Nemuno krantuose, tai buvo keliaujama ne tik į Baltijos pajūrį, bet ir per Lietuvos istorinę praeitį. Šiuo atžvilgiu “Gamtos draugo” ekskursijos buvo tarsi tautinio auklėjimosi kursai.

Svarbiausia, šiose ekskursijose buvo lyg bent savaitei išsiveržiama iš pogrindžio – viešai susitelkiama draugėn iš visos Lietuvos. Buvo susipažįstama ir susidraugaujama – gyvai pasijuntama tos pačios idėjos siejama šeima. Kuopų oficialieji atstovai nepastebimai susirinkdavo ir metinei konferencijai. Dažnai dalyvaudavo sąjungos dvasios vadas kun. K. Žitkus. Uolesni kapelionai irgi lydėdavo savo globojamą jaunimą. 1934 vasarą su ekskursija keliavo ir vysk. M. Reinys. Kaip svečiai kasmet vykdavo ir keliolika studentų – moksleiviai su jais susipažindavo dar prieš atvykimą studijoms. Dalyvių – daugiau kaip per pusantro šimto.

Pirmoji “Gamtos draugo” ekskursija įvyko 1932 vasarą (baigėsi trims mėnesiams kalėjimo nubausto prof. Pr. Dovydaičio areštavimu Klaipėdoje). Kadangi buvo veikiama pogrindyje, tai nė “Ateityje” nebuvo žinių iš to meto ateitininkų moksleivių veiklos. Mažai buvo užsimenama ir “Gamtos draugo” ekskursija. („Aidai“, 1984 m. Nr. 4)

Dalis “Gamtos draugo” ekskursijos dalyvių 1933 m. liepos 12 d. Plungėje prie Oginskių rūmų. Priekyje – ekskursijos vadovai kun. K.Žitkus (trečias iš kairės) ir prof. Pr. Dovydaitis (centre). Leono Dainio nuotrauka.

…Po daugelio metų tėvas, buvodamas Kaune, kiekvienąsyk aplankydavo savo vyresnįjį draugą, laikui bėgant vis labiau grimztantį senatvėn ir užmarštin. Jau buvo prabėgę laikai, kai Kazimieras Žitkus ėjo Kauno kunigų seminarijos rektoriaus, Kauno kapitulos kanauninko pareigas. Retas kas bežinojo, kad visiems miela daina „Gražių dainelių daug girdėjau…“ nėra kolektyvinis lietuvių liaudies kūrinys ir kad jos žodžių autorius – tai tas kuklusis Kauno Vilijampolės parapijos altarista.

Sunku patikėti, bet 1970 metais LTSR valstybinė leidykla „Vaga“ išleido Kazio Žitkaus – Vinco Stonio poezijos rinktinę „Lyrika“. Išleisti išleido, bet šios knygos nei garsino, nei garbino. Kaip ir kiti grožinės literatūros spaudiniai, 6 tūkstančiai šios knygelės egzempliorių dingo iš knygynų akies mirksniu.

Rinktinėje buvo ir naujesnių eilėraščių, bet 1973-iųjų sausį tėvui atsiųstoje atvirutėje Kazys Žitkus prisipažino: „Su mūzomis baigta – jos pas jaunesnius pabėgo“.

Kai poetas 1986 metais mirė, tėvas apie tai sužinojo ne iš tarybinės spaudos, o pavėluotai iš savo seno bičiulio ateitininko, rašytojo Eugenijaus Matuzevičiaus laiško.

Tuomet Lietuvoje nepasiekiami „Aidai“, pranešdami apie poeto mirtį, rašė (1986, Nr.3):

Buvo talentingas poetas – lyrikas, bet nustelbtas savo meto žymesnių autorių ir neįvertintas pažangiųjų nepriklausomos Lietuvos poetinių srovių.

Kun. Kazimieras Žitkus 1934 metais. Šeimos archyvo nuotrauka.

„Adai“ tada pažymėjo, kad K. Žitkaus eilėraščiai buvo labai geri. Štai, 1938 metais parašytas „Laiveliu“:

Ranka irklus paleido –
Naktis tokia rami!
Dangus virš mano veido,
Dangus po manimi.

Ir aš kaip meteoras
Plaukiu erdve, plaukiu;
Šviesių žvaigždelių choras
Su manimi sykiu.

Širdis nustojo plakti,
Savęs nebejuntu…
Dangau, palik man naktį
Su žvaigždėmis kartu!

© 2012, 2020 Aleksandras Sakas jun.

The post Aleksandras Sakas. Ateitininkų metai. Kazimiero Žitkaus laiveliu appeared first on Voruta.

„Atminties skvero“ atidarymas. Astos Andrulienės nuotr.

Sonata NOGNIENĖ, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos  metodininkė – skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja, www.voruta.lt

2020 m. rugpjūčio 7 d. vyko Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos įgyvendinamo projekto „Vydūnas: atminties ženklai Pagėgiuose“, dalinai finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos ir Pagėgių savivaldybės administracijos, baigiamasis renginys – sueiga „Po Vydūno ženklu“.

Šio renginio šventine įžanga tapo „Atminties skvero“ atidarymas. Vasaros pradžioje organizuotas pleneras „Kultūros ženklai mažojoje skulptūroje“, kurio metu auksarankių kraštiečių pastangomis sukurti „Atminties skverą“ įprasminantys, mąstytojo Vydūno gyvenimą, kūrybą ir veiklą atspindintys mažosios skulptūros darbai. Sueigos metu plenero vadovės ir dalyviai pagerbti padėkos raštais bei atminimo dovanėlėmis. Saldžiu lauknešėliu už nuoširdžią pagalbą organizuojant plenero veiklas dėkota Pagėgių savivaldybės administracijos Lumpėnų seniūnijos seniūnei Danguolei Mikelienei. Atidaryti „Atminties skverą“ perkerpant simbolinę raudono šilko juostą pakviestas Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius bei patys jauniausi plenero dalyviai – lumpėniškiai Nojus Kriaučiūnas ir Vakaris Savickas. Pagėgių savivaldybės vadovas pasidžiaugė šia iniciatyva ir teigė neabejojantis, jog „Atminties skveras“ su jį puošiančiais mažosios skulptūros darbais bei memorialiniu Vydūno vardo suoleliu sulauks ne tik didelio kraštiečių, bet ir miesto svečių susidomėjimo bei gausaus lankomumo. Renginio metu kraštietei Giedrei Skipitienei suteiktas Pagėgių krašto garsintojos vardas ir įteikta Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros reikalų komisijos pirmininkės Jūratės Caspersen asmeninėmis lėšomis įsteigta premija, kurią laureatei įteikė Jūratės Caspersen įgaliota atstovė Jovita Kubilinskienė.

„Atminties skverą“ atidaro ir simbolinę raudono šilko juostą perkerpa Pagėgių savivaldybės meras Vaidas Bendaravičius bei patys jauniausi plenero dalyviai. Astos Andrulienės nuotr.

Sueigai „Po Vydūno ženklu“ persiritus į antrąją dalį ir šio renginio pratęsimui persikėlus į Pagėgių savivaldybės kultūros centro koncertų salę, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja, pavaduojanti direktorę Ramutė Vaitkuvienė pristatė konferencijos „Vydūno ir doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus atminties ženklai Pagėgių krašte“ programą. Pagerbiant šviesų amžinybėn išėjusio Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjo, žymiausio Vydūno gyvenimo, veiklos bei dvasinio palikimo skleidėjo, literatūrologo, Pagėgių krašto Garbės piliečio, filosofijos ir humanitarinių mokslų daktaro, docento Vaclovo Bagdonavičiaus atminimą, konferencija pradėta tylos minute bei sugiedotu Vydūno draugijos himnu „Lietuvių giesme“ (aut. Vydūnas). Sveikinimo žodį susirinkusiesiems tarė Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos klebonas Kazys Žutautas, LR Seimo bei Vydūno draugijos garbės nariai prof. Algimantas Kirkutis ir Dainius Kepenis bei amžinybėn išėjusio doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus našlė Virginija Bagdonavičienė.

Kraštietei Giedrei Skipitienei (pirma iš kairės) suteikiamas Pagėgių krašto garsintojos vardas ir įteikiama Jūratės Caspersen įsteigta piniginė premija. Astos Andrulienės nuotr.

Skaitydama pirmąjį konferencijos pranešimą „Dr. Vaclovas Bagdonavičius ir vydūnistikos tyrimai“, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė, prof. humanitarinių mokslų dr. iš Vilniaus Aušra Martišiūtė-Linartienė akcentavo, jog doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus rūpesčiu bei nenuilstamu darbu Vydūnui ir jo dvasiniam palikimui buvo suteikta derama vieta visuomenėje. Savo pranešime „V. Bagdonavičiaus sąsajos su Pagėgių kraštu“ bitėniškė kultūrologė, visuomenininkė, kraštotyrininkė Giedrė Skipitienė šį mokslininką pavadino žmonių žmogumi, rasdavusiu kelią į kiekvieno žmogaus vidinį pasaulį, besirūpinusiu Bitėnų kapinaičių tvarkymu, rašiusiu ne tik apie Vydūną, bet taipogi ir apie kitus šio krašto šviesuolius.

Konferencija pradėta tylos minute pagerbiant amžinybėn išėjusį doc. dr. Vaclovą Bagdonavičių ir sugiedant Vydūno draugijos himną „Lietuvių giesmė“. Astos Andrulienės nuotr.

Gausiai autentiškomis fotografijomis iš asmeninio archyvo iliustruotame pranešime vokiečių kalba „Johanas Storostas, vyriausias Vydūno Brolis (Johannes Storost, der älteste Bruder von Vidunas)“ iš Berlyno (Vokietija) atvykusi Vydūno vyriausiojo brolio Jono anūkė Brita Storost pristatė Storostų giminės genealogiją. Viešnios pranešimą į lietuvių kalbą vertė vilnietis prof. habil. socialinių mokslų dr. Viktoras Justickis, pristatęs ir sekantį – savo – pranešimą tema „Kas yra aisčių dvasinis paveldas?“ (Vydūno ir V. Bagdonavičiaus požiūriu). Svečio teigimu, svarbiausias vydūniškosios išminties šaltinis yra jo begalinė meilė Lietuvai, o svarbiausia Vydūno palikimo dalis – jo mokymas apie tai, koks turi būti žmogus. Šią vydūniškąją žmogaus viziją skleidė ir doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius. Prof. habil. dr. Viktoras Justickis prisiminė, jog būtent doc. dr. V. Bagdonavičiaus raginimu į lietuvių kalbą buvo išverstos ir išleistos jo tėvo – vokiečių kalbininko, profesoriaus Viktoro Falkenhano novelės apie aisčius. Ištrauką iš vienos šių novelių, pavadinimu „Pasaulio sutvėrimas“, skaitė Pagėgių savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Ingrida Jokšienė.

Kintų Vydūno kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė savo gausiai nuotraukomis praturtintame pranešime „Vaclovas Bagdonavičius ir Vydūno muziejaus įkūrimas Kintuose“ kalbėjo apie Vydūno atminimo įamžinimą Šilutės krašte bei Kintų Vydūno kultūros centro įkūrimo ypatumus. Pakilią konferencijos atmosferą dainomis kūrė pagėgiškiai Kotryna Norkutė, Matas Sragauskas, Gabija Sragauskaitė bei Regina Pilkionienė. Reginai akomponavo Evelina Norkienė.

Sveikinimo žodį susirinkusiesiems taria Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos klebonas Kazys Žutautas. Astos Andrulienės nuotr.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė, prof. humanitarinių mokslų dr. iš Vilniaus Aušra Martišiūtė-Linartienė pristatė šio instituto išleistą Vydūno raštų tritomį (I, II, III t.) – Vydūno dramaturgijos rinktinę. Pristatydama savo autorinę knygą „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“, etnologė, tautosakininkė, habil. humanitarinių mokslų dr. iš Vilniaus Nijolė Laurinkienė pabrėžė, kad rašant šią knygą buvo gilintasi į baltų mitologijoje vyravusias dangaus ir dangaus kūnų sudievinimo apraiškas. Lietuvos menų ir mokslo asociacijos ,,Vydūno šviesa“ prezidentas, metafizikos mokslų dr. Vilimantas Zablockis iš Klaipėdos pristatė ką tik iš leidyklos atkeliavusią savo išleistą knygą „Įrodyk man…“. Autorius akcentavo, kad gyvybę, dvasią žmogui suteikia būtent kultūra. Knygą „Pitagoro štabas“ (dvi pjesės) pristačiusio ir Pagėgių savivaldybės Vydūno viešajai bibliotekai padovanojusio jos autoriaus – kauniečio ekonomisto, habil. socialinių mokslų dr., prof. Valentino Klevo teigimu, šiame Vydūno gyvenimo filosofijos įkvėptame veikale reiškiama mintis, jog viena didžiausių vertybių yra humanizmas.

Visi pranešimų lektoriai, knygų autoriai bei svečiai pagerbti Vydūno viešosios bibliotekos ir Vydūno draugijos dovanomis. Visi norintieji galėjo įsigyti renginio metu pristatytų leidinių ir čia pat gauti jų autorių/rengėjų autografus. Konferencijos apibendrinimas ir diskusijos apie Vydūno bei doc. dr. Vaclovo Bagdonavičiaus veiklą ir nuopelnus pratęstos prie arbatos puodelio.

Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos bendruomenė nuoširdžiai dėkoja renginio bičiuliui – Pagėgių savivaldybės kultūros centrui bei informaciniams rėmėjams: laikraščiams „Pamarys“, „Šilokarčema“, „Tauragės kurjeris“.

The post Vydūno viešoji biblioteka kvietė į sueigą „Po Vydūno ženklu“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Kviečiame visus rugpjūčio 24 d. (pirmadienį) dalyvauti šventėje „Paskutiniai Gandro pavakariai“ (Palaunagė). Renginys vyks Rambyno regioninio parko lankytojų centro kiemelyje (Nemuno g. 4, Bitėnai).

Bus verdama Kafija, vaišinama tradiciniais lietuvininkų pyragais. Renginio svečiams bus surengta pažintinė kelionė po Bitėnų apylinkes ir naujai įrengtą pažintinį taką „Rojaus kelias“. Taip pat aplankysime Bitėnuose jau daug metų įsikūrusią baltųjų gandrų koloniją. Renginio pradžia 13 val.

The post Kvietimas į šventę „Paskutiniai Gandro pavakariai“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Antrąjį Rambyno laikraščio numerį prašome skaityti paspaudus šią nuorodą: RAMBYNAS Nr.2

The post Išleistas antrasis 2020 Rambyno laikraščio numeris appeared first on Voruta.

Instruktažas prieš žygį

www.voruta.lt

Rambyno regioninio parko direkcija 2020 m. rugpjūčio 24 d. visus pakvietė į tradicinę Paskutinių gandro pavakarių (Palaunagės) šventę. Šventė prasidėjo Rambyno regioninio parko Lankytojų centro kiemelyje.

Pradžioje buvo surengta pažintinė ekskursija po Bitėnų apylinkes, aplankant naują pažintinį taką – Rojaus kelią – ir Bitėnuose įsikūrusią gandrų koloniją. Grįžus iš žygio prasidėjo tikroji Palaunagė[1]: svečiams buvo gyvai pademonstruota tradicinio lietuvininkų gėrimo iš cikorijos šaknies – kafijos – paruošimo technika ir pasiūlyta paragauti šio gėrimo bei pasivaišinti įvairiais pyragais, sūriais ir kitais užkandžiais. Svečiai dalijosi įspūdžiais, patirtais pažintinės kelionės metu, ragavo įspūdingo, proginio naujos Rambyno regioninio parko Lankytojų centro specialistės Ingridos Kuperskienės iškepto torto.

Greitai pasieksime tikslą-naujai įrengtą taką prie Bitės upelio

Rambyno regioninio parko direktorė trumpai pristatė ką tik išleistą jau dvidešimt aštuntą laikraščio „Rambynas“ numerį ir antrą vokiečių rašytojos Ullos Lachauer knygos „Rojaus kelias“ leidimą, pakartotą direkcijos šiuo metu vykdomo INTERREG V-A programos projekto „Pietų Baltijos dvarai“ lėšomis. Knyga parašyta pagal ilgametės Bitėnų gyventojos Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės prisiminimus, šios temos buvo įkvėpta visa šventė. Knygomis apdovanoti visi šventės svečiai, kurių, nepaisant visokių grėsmių, susirinko tikrai gausus būrys.

Diana ir Gintautas Stunguriai Bitėnuose, 2020-08-24

Maloniai nustebino ilgamečiai Palaunagės ir viso Mažosios Lietuvos krašto mylėtojai Gintautas ir Diana Stunguriai iš Šiaulių, kurių vaizdo dokumentikos studija „Gin-Dia“ jau daugelį metų fiksuoja Rambyne vykstančių švenčių akimirkas. Šį kartą jų iniciatyva į renginį buvo atvežtas ir parodytas trumpas filmukas apie pačią pirmąją Palaunagę, vykusią 2007 m., nuo kurios ir prasidėjo ši graži tradicija. Šventei pasibaigus iš šios šaunios poros sulaukėme labai gražaus ir išsamaus atsiliepimo apie įvykusį renginį, kuriuo norime pasidalyti.

Panemunės takeliu link Rojaus kelio

Gintauto ir Dianos Stungurių (studija „Gin-Dia“, Šiauliai) įspūdžiai

Rugpjūčio 24-oji – Palaunagė, Gandrų palydėtuvės, paskutinių pavakarių šventė – baigti vasaros darbai, spėriai trumpėja dienos. Šiemet jau keturioliktą kartą Rambyno regioninio parko direkcija pakvietė į Palaunagę. Pamatę skelbimą, nesuabejojome – važiuosime. Pavartėme archyvus – ogi daugelyje Palaunagių teko būti ir ne tik kaip žiūrovui, o užfiksuoti jas vaizdo kronikoje.

Ant lieptelio per Bitės upelį skaitoma knygos Rojaus kelias ištrauka

Pati pirmoji vyko 2007-aisiais Birutės ir Kazimiero Žemgulių sodyboje, jie tuomet tapo „gandrų tėvais“, į jų sodybą pavasarį pirmiausia sugrįžo gandrai. Tais metais susipažinome su Ieva Jankute-Gerola, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus anūke, sugrįžusia į Lietuvą, kad joje ir liktų… Ji mielai sutiko 8 min. filmo santrauką įgarsinti anglų ir vokiečių kalbomis. Tik itališkai garsinti atsisakė – nėra ten gandrų, kam garsinti?

Ekologas D. Brazauskas pasakoja apie gandrus

Keleri metai pertraukos, gyvenimas vingiuoja savais keliais… 2012-ieji – Piliakalnių metai, atvėrė duris erdvus Lankytojų centras, žmonių prigužėjo gausybė… Diena karšta, net prakaitas žliaugia lipant į piliakalnius… O dar ir vaizdo kamera pečius slegia… 2014-aisiais Palaunagės metu susirinkusiesiems pristatome dokumentinę apybraižą apie E. Grigolaitytę-Kondratavičienę, kelerius metus kalbinome jos šeimos narius ir draugus – mus labai sužavėjo perskaityta knyga „Rojaus kelias“. 2014-ieji paskelbti Vėtrungių metais, Bitėnams sukurta simbolinė vėtrungė… 2017-aisiais pažintis su krašto praeitimi, skalvių istorija. 2019 m. Palaunagė jau keliasi į Šereiklaukio dvarą, kur iki šiolei auganti senolė liepa mena dvaro sėkmes ir nesėkmes… Trylika metų Palaunagės šventę vedė Rambyno regioninio parko kultūrologė ir renginio idėjos autorė, neišsenkanti ir nenuilstanti Giedrė Skipitienė. Ačiū jai už turiningą krašto istorijos pateikimą.

Šventės dalyviai Rambyno RP Lankytojų centre. Video reportažo apie pirmąją Palaunagę peržiūra

2020 m. rugpjūčio 24-oji – mes ir vėl Mažojoje Lietuvoje, nuo Rambyno kalno žvelgiame į Nemuną… Sukame į regioninio parko direkcijos kiemą, čia jau būriuojasi smalsūs ekskursantai; įsimaišome į jų būrį. Šiandien nefilmuosime, eisime kartu būryje, klausysimės Rambyno regioninio parko Lankytojų centro specialistės I. Kuperskienės pasakojimo. Atrodytų, tiek kartų girdėta, bet kaskart savitai skambanti, mums niekada nenusibostanti Mažosios Lietuvos istorija. Per Martyno Jankaus muziejuje „užaugusį“ Paveikslų sodą artėjame prie Rojaus kelio. Rytprūsių ūkininkės E. Grigolaitytės prisiminimai, kuriuos užrašė vokietė U. Lachauer tapo bestseleriu, knyga išleista daugeliu Europos kalbų – kas nepanorės žengti Rojaus keliu! Sustojame gandrų kolonijos papėdėje, lizdai jau tušti, nors dar varlinėja vienas kitas po pievas. Ekologas Drąsutis Brazauskas gali pasakoti ir pasakoti apie vietinius gandrus, juk kasmet stebi juos parskrendančius ir išskrendančius. Miško takeliu grįžtame į direkciją; įkvepiame ypatingo panemunės oro, sunkaus, sodraus, sveikatinančio. Praeiname vietą, kur ant suolelio mėgo prisėsti M. Jankus, sustojame apžvalgos aikštelėje pasigrožėti Nemunu – kiek kartų čia eita! Užplūsta prisiminimai, vidinis džiaugsmas užlieja krūtinę – mes fiksuojame Mažosios Lietuvos istoriją, vaizdo kronikoje ji išliks ateities kartoms. Kiekviena akimirka unikali, ji neatsikartoja, o per metų tėkmę praeitis tampa tokia brangi…

Direktorė Diana Milašauskienė dovanoja knygas Rojaus kelias Tauragės krašto bibliotekoms

Po pusantros valandos trukusios kelionės sugrįžtame į pradinį tašką, parko direkcijos kiemą. Ant laužo jau garuoja vanduo, tuoj bus pademonstruotas kafijos virimo procesas… Neapsakomo skonio tortas tirpsta burnoje…

Šventės svečiams Diana ir Gintautas Stunguriai pristato trumpą video reportažą apie pirmąją Palaunagę 2007 metais

Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė pristato naująjį knygos „Rojaus kelias“ leidimą, ji išleista net trimis tūkstančiais egzempliorių! Visiems iš pirmų lūpų norisi išgirsti Rytprūsių istoriją – unikalią ir savitą. Pagaliau ir mes turėsime šios knygos egzempliorių!

Knygų Rojaus kelias dovanojimas

Linkime Palaunagei ilgų gyvavimo metų, Rambyno parko darbuotojams idėjų ir tvirtybės, kuriant šią nuostabią šventę, kuri pasakoja krašto istoriją ir atgaivina papročius, taip praturtindama kiekvieną nepatingėjusį atvykti į šventę.

Proginis tortas svečiams

Valgėm, gėrėm, burnoj neturėjom…

Rambyno regioninio parko direkcijos informacija

Nuotr. iš Rambyno regioninio parko direkcijos duomenų bazės

Užs. Nr. 9

[1] Pãlaunagė, palaũnagė (la. palaunadze) – valgis tarp pietų ir vakarienės, popiečiai, pavakariai. Šaltinis – <http://lkz.lt/>.

The post Bitėnai: Palaunagė 2020 appeared first on Voruta.

Neringos muziejų nuotr.

www.voruta.lt

Juodkrantės Raganų kalno medinės skulptūros po vasaros sezono sulaukė specialistų rūpesčio: į kasmetį simpoziumą susirinkę skulptoriai šią savaitę atnaujina savo ir kolegų darbus. Unikalios ekspozicijos šeimininkė Kuršių nerijoje veikianti įstaiga Neringos muziejai siekia išsaugoti ne tik medžio drožinius, bet ir kuo daugiau istorinės informacijos apie skulptūrų atsiradimo idėją ir jos įgyvendinimą. Filmuoti interviu su personažus sukūrusiais skulptoriais ir tautodailininkais bus publikuojami interneto svetainėje www.raganukalnas.lt.

Keturis dešimtmečius svečiams atviro Raganų kalno medinės skulptūros – tokios įtaigios, kad dažnas lankytojas čia nesunkiai pasijunta tarsi asmeniškai susitikęs su lietuviškų pasakų ir sakmių herojais. Ne ką mažiau įdomūs ir unikalaus medinių skulptūrų parko po atviru dangumi kūrimo procese dalyvavusių menininkų prisiminimai apie kūrybinį procesą. Šios minties paskatinta Neringos muziejų komanda inicijavo projektą, kurio metu filmavimo grupė rengs interviu su skulptūrų autoriais.

Anot Neringos muziejų direktorės, istorikės dr. Linos Motuzienės, Raganų kalnas – daugiau nei turizmo objektas. „Iš tolesnės perspektyvos vis įdomesnis atrodo sovietmečiu gimęs krašto istorijai neabejingų entuziastų sumanymas sukurti šį parką, leidęs kūrybinėmis priemonėmis įamžinti XIX a. pab.–XX a. pr. Juodkrantės istorijos laikotarpį, kai čia buvo sukurti populiarūs pasivaikščiojimo takai, bei originaliai įprasminti lietuvišką etninį paveldą medinėse skulptūrose“, – pastebi ekspertė.

Šią savaitę vykstančiame tradiciniame simpoziume medines skulptūras atnaujina ir šaltajam metų laikui ruošia Valentas Butkus, Dalius Udrakis, Rimantas Zinkevičius ir Jonas Vaicekauskas. Pastarieji du yra ir kelių ekspozicijos skulptūrų autoriai. Šį savaitgalį į Juodkrantę atvyks ir daugiau menininkų, sukūrusių nuotaikingus Raganų kalno personažus: Vidas Cikana, Raimondas Puškorius, Povilas Malinauskas bei Petras Balsys. Nufilmuoti šių bei kitų prie ekspozicijos prisidėjusių menininkų interviu bus išversti į anglų bei gestų kalbas ir prieinami projekto interneto svetainėje, kuri nuosekliai formuojama kaip visavertis audio- bei vaizdo gidas.

Menininkai prisimins, kaip gimė itin populiarus ekspozicijos ansamblis „Pragaro vartai“, stogastulpis „Bangpūtys“, besifotografuojančių mėgstamas skulptūrų ansamblis „Pragaro vartai“ ir daugelis kitų medinių skulptūrų, kurių Raganų kalne iš viso yra 96.

Šis nuo seno žmonių susibūrimų ir tradicinių švenčių, vėliau – pasivaikščiojimų vieta buvęs išskirtinis gamtos objektas prieš keliasdešimt metų įkvėpė girininką Joną Stanių originaliai iniciatyvai papuošti jį medžio skulptūromis. 1979 m. į pirmąją kūrybinę stovyklą susirinkę liaudies meistrai išdrožė 25 skulptūras. Projektui vadovavo skulptorius Steponas Šarapovas ir architektas Algimantas Nasvytis. 1979–1981 m. surengti iš viso trys tokie simpoziumai, kurių metu 50 medžio meistrų ir kalvių sukūrė dar 71 skulptūrą, įkvėpta lietuviškos etninės kultūros palikimo.

Finansavimą Raganų kalno simpoziumo ir interaktyvaus gido projektams skyrė Lietuvos kultūros taryba bei Neringos miesto savivaldybė.

Interneto svetainėje www.raganukalnas.lt galima susipažinti su medinių skulptūrų ekspozicija bei istorija, žemėlapiu ir nuotraukomis, pasiklausyti profesionalių aktorių balsais perteiktų lietuvių liaudies pasakų ir legendų.

The post Juodkrantės Raganų kalno skulptūroms – daugiau specialistų dėmesio appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

The post Rudens lygiadienio šventė Pagėgiuose appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

2020 m. rugsėjo 18 d. 13 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Tautodailės metams skirta paroda „Laiko sąskambiai“. Ją parengė Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Žemaitijos skyrius.

Parodoje savo kūrybą pristatys daugiau kaip 80 Klaipėdos regiono tautodailininkų. Geriausi eksponuojami darbai bus atrinkti kasmet vykstančiai respublikinei konkursinei liaudies meno parodai „Aukso vainikas“. 1962 m. įkurtas LTS Žemaitijos skyrius šiuo metu vienija 450 narių iš Skuodo, Palangos, Gargždų, Kretingos, Tauragės bei Neringos.

Renginio svečiai ir pranešimų temos:

• Lietuvos tautodailininkų sąjungos vadovas Jonas Rudzinskas „Tautodailės apžvalga ir jos siekiai“,
• menotyrininkas Petras Šmitas „Trumpa tautodailės istorija“,
• kalvis Vilius Darius „Tautodailės giluminės šaknys“,
• tautodailininkė Danutė Tikužienė „Etnomotyvai šiuolaikinėje tautodailėje“,
• Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė Asta Valiukevičienė „Klaipėdos regiono tautodailininkų savitumas“.

Būtina išankstinė registracija, dalyvių skaičius ribotas. Kontaktinis asmuo – LTS Žemaitijos skyriaus pirmininkė Vida Šmitienė, tel. 8 650 22990.

Paroda veiks iki spalio 17 d.

Apsilankymo muziejuje metu privaloma laikytis visų LR Vyriausybės nustatytų sveikatos saugos taisyklių ir rekomendacijų.

Kviečiame dalyvauti!

The post Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje atidaroma Tautodailės metams skirta paroda „Laiko sąskambiai“ appeared first on Voruta.

Margarita Macijauskienė. Etnokultūros centro archyvo nuotrauka

www.voruta.lt

Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras miestiečius ir miesto svečius kviečia į Meno kiemą (Bažnyčių g. 4/ Daržų g. 10), kur veikia tradicinių amatų meistrės, meno kūrėjos Margaritos Macijauskienės šiaudinių sodų paroda. Spalio 5–7 d., 19–21 dienomis 17.00 val. organizuojamos trijų dienų sodų pynimo dirbtuvės. Jose Margarita Macijauskienė supažindins su šiaudinių sodų tradicija bei pamokys šiaudinių sodų pynimo amato. Būtina išankstinė registracija tel. (8 46) 312113.

Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybe pripažinta šiaudinių sodų tradicija – viena seniausių šalies paprotinės liaudies dailės rūšių. Parodoje pristatomi meistrės kūriniai perteikia šio seno amato tradicijų ir kūrybiškumo dermę. Didelis karkasinis erdvinis šiaudinis vėrinys – sodas tradicinėje kultūroje dar vadinamas „voru“, „liktoriumi“, „širšuonu“, „žarandėliu“, „dangumi“ ir net „rojumi“. Sodai nuo seno buvo daromi ypač puošnūs, dekoruoti paukščiais, girliandomis, smulkiais vėrinukais. Juose užkoduota tobulo pasaulio sukūrimo idėja. Kaip turtingo ir prasmingo gyvenimo linkėjimas sodas buvo dovanojamas jaunavedžiams ir kabinamas virš vestuvinio stalo. Gimus vaikui buvo įprasta pakabinti sodą, o ruošiantis Kūčioms, Velykoms – ir kitus šiaudinius dirbinius. Klaipėdos krašte žinomas paprotys švenčiant sutvirtinimo šventę iš nendrių arba šiaudų pintais sodais dabinti mokyklos klasę, papuošti sodu namus dukros gimtadienio proga.

Etnokultūros centro archyvo nuotrauka

Kūrėja įsitikinusi, jog sodų vėrimo procese svarbiausia – intuicija ir tikslumas.  Koks bus dirbinys, aiškėja ilgas valandas „auginant“ šiaudinę kompoziciją. Simetrijai išlaikyti itin svarbu šiaudelių paruošimas – jie turi būti visi kaip vienas – vienodo ilgio, storio ir spalvos. Jei vasaros pabaigoje pražiopsosi momentą, kai javai įgauna gražiausią auksinę spalvą, teks laukti kitų metų žaliavai rinkti, įspėja meistrė. Vienodų darbų ji nėra dariusi, nekopijuoja ir muziejuose saugomų sodų. Svarbu išlaikyti tradicinį stilių, tačiau kūrybai čia taip pat yra vietos. Soduose  telpa  žemė ir dangus, materija ir dvasia,  išskirtinumo suteikia individuali forma ir puošyba. Margaritos kurtuose soduose gali išvysti marių bangavimą, žvejo tinklus, pilnus žuvies, aguonų laukus, bažnyčių bokštus, meiliai burkuojančius paukštukus – kiekvienas kūrinys savitas ir kitoks.

Margarita Macijauskienė šiaudinių puošmenų kūrėjų gretose sukasi jau keletą dešimtmečių. Meno kūrėjos darbai buvo eksponuojami Lietuvos Respublikos seime, Lietuvos Nacionalinio muziejaus Jono Šliūpo memorialinėje sodyboje, Mažeikių muziejuje, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, Klaipėdos etnokultūros centre ir kt. Meistrė reguliariai veda ir sodų vėrimo užsiėmimus, kurie visuomet susilaukia didelio miestiečių susidomėjimo, neretai tampa mergvakarių ar kitų asmeninių švenčių dalimi. Meistrės kurti šiaudiniai sodai yra sertifikuoti ir pripažinti tautinio paveldo produktais.

Parodos lankymas II–VI 11–18 val. Nemokamai.

Trijų dienų sodų pynimo dirbtuvės mokamos. Būtina registracija tel. (8 46) 312 113.

Renginiai gali būti fotografuojami, filmuojami, todėl informuojame, kad jūs galite būti matomas renginio nuotraukose ar vaizdo įrašuose, ir šios nuotraukos ar vaizdo įrašai gali būti patalpinti viešai prieinamuose socialiniuose tinkluose ar media priemonėse.

Margaritos Macijauskienės šiaudinių sodų paroda ir pynimo dirbtuvės yra organizuojamos įgyvendinant Klaipėdos etnokultūros centro projektą „Mažosios Lietuvos amatystė“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba www.ltkt.lt, globoja Klaipėdos miesto savivaldybė.

Primename, kad renginių metu privaloma laikytis LR Vyriausybės nustatytų sveikatos saugos taisyklių.

Klaipėdos etnokultūros centro informacija

The post Šiaudinių sodų tradicija – viena seniausių šalies paprotinės liaudies dailės rūšių appeared first on Voruta.

Saulius Sodonis, www.silaineskrastas.lt

Rugsėjo 5 d. Vilniuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, buvusiuose Vileišių rūmuose, įvyko Vydūno draugijos suvažiavimas. Jo metu aptarti per keletą metų nuveikti darbai, išrinkta nauja draugijos vadovybė. O taip pat prisimintas šios draugijos įkūrimo iniciatorius, didžiausias Vydūno darbų bei gyvenimo tyrinėtojas Vacys Bagdonavičius.

Kaip jau įprasta tokiuose renginiuose, suvažiavimas prasidėjo Vydūno giesme „Mes Lietuvos vaikai“, kuri yra šios draugijos himnas. Paprašyta suvažiavimui pirmininkauti išrinkto Algimanto Jucevičiaus. Aušra Martišiūtė – Linartienė prisiminė šiais metais mirusio V. Bagdonavičių darbus gilinantis į Vydūno kūrybą ir jo gyvenimą. Drauge su juo ne vienerius metus tyrinėjusi Vydūno dramas, A. Martišiūtė – Linartienė labai jautriai prisiminė buvusį ilgametį bendramintį, draugijos Garbės pirmininką V. Bagdonavičių.

Ilgametis Vydūno draugijos pirmininkas Tomas Stanikas pateikė pirmininko ataskaitą. Darbų per jo kadenciją atlikta labai nemažai (su nuveiktais darbais galima susipažinti paspaudus čia). Tai ir dėl T. Staniko sugebėjimų, ir dėl draugijos būrio žmonių darbštumo, ir dėl organizacinių dalykų kiek ilgiau, nei numato draugijos įstatai, trukusios pirmininko kadencijos. Gausiais plojimais padėkoję už darbą, suvažiavimo dalyviai Tomą Staniką išrinko Vydūno draugijos Garbės pirmininku.  Susirinkusieji taip pat išklausė revizijos komiteto pirmininko Algirdo Sagato ataskaitą apie piniginius draugijos reikalus.

Suvažiavimo dalyviai ne tik išklausė bei pritarė buvusios draugijos vadovybės darbams, bet ir išsirinko naują vadovybę – pirmininką, valdybą bei tarybą. Vienbalsiai naująją Vydūno draugijos pirmininke  buvo išrinkta Aušra Martišiūtė – Linartienė. Ji Mažosios Lietuvos filosofo bei rašytojo dramų tyrinėtoja, daug bendravusi su V. Bagdonavičiumi, todėl tai būtų lyg šio pradėtų sumanymų darbų tęsėja. Buvo išrinkti du draugijos pirmininko pavaduotojai. Jais tapo sveiko gyvenimo būdo propaguotojas Algimantas Jucevičius bei Vydūno kūrybos tyrinėtoja Nijolė Laurinkienė. Šie vydūnistai bei šiaulietė Jurgita Gedminienė ir tauragiškis Eligijus Valskis taip pat sudarys ir valdybą. Taip pat išrinkta ir Vydūno draugijos taryba. Į ją buvo siūlomi žmonės iš regionų, kad kuo plačiau atstovautų įvairius Lietuvos kraštus.

Dauguma draugijos narių atvyko į suvažiavimą Vilniuje. Tačiau draugijos narės Rita Tarvydienė iš Kintų bei Sigutė Augutienė dalyvavo posėdyje pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis nuotoliniu būdu. Panašiai ateityje bus rengiami ir Vydūno draugijos tarybos posėdžiai.

Suvažiavimą užbaigė Eglės Burkšaitytė V. Bagdonavičiui skirta giesmė.

https://www.silaineskrastas.lt/kultura/vyduno-draugija-issirinko-nauja-vadova/

The post Vydūno draugija išsirinko naują vadovą appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Rugsėjo 29 d. (antradienį) 17.30 val. kviečiame į paskaitą „Kuršininkų pasaulėjauta ir kalba“, kurią skaitys humanitarinių mokslų daktarė Dalia Kiseliūnaitė. Susipažinsime su kuršininkų kalba užrašytais tekstais, tautosakos kūriniais.

Projektą „Kails“: Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūra ir istorija“ II d. finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Daugiau informacijos – http://lrezoskc.lt/node/13015

The post Kuršininkų kalba užrašyti tekstai ir tautosakos kūriniai appeared first on Voruta.

Knygos pristatymo akimirkos Klaipėdoje. Leidyklos „Andrena“  nuotr.

Vytautas Šilas, knygos „Mažoji Lietuva. Lietuvininkų kovos“ sudarytojas, www.voruta.lt

Straipsnių rinkinys Mažoji Lietuva. Lietuvininkų kovos tikisi Lietuvos visuomenės dėmesio šiam etniniam lietuvininkų kraštui. Knyga prasideda „kaip žaibas griausmingu“ Prūsų Lietuvos tautinė komisijos Atsišaukimu Pašaukimu „Lietuvininkai! Pabuskit!“  skelbiančiu, kad vis „dar gyvi“ lietuvininkai yra su Didžiosios Lietuvos lietuviais „vienos motinėlės vaikai“ ir siekia Prūsų Lietuvos (t. y. Mažosios Lietuvos „priglaudimo prie Didžiosios Lietuvos“. Šią Komisiją sudarė lietuvininkų draugijos Birutė nariai: Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis ir Liudvikas Deivikas – įsiminkime šias pavardes.

                 Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva dar buvo dviejų imperinių valstybių Rusijos ir Vokietijos valdžioje. Rusija šeimininkavo Didžiojoje Lietuvoje, o Vokietija – Mažojoje Lietuvoje. Nors ir priklausę skirtingoms valstybėms, skirtingų religijos pakraipų didlietuvių katalikų ir mažlietuvių (lietuvininkų) liuteronų  šviesuomenės siekė abiejų lietuvių tautos dalių susijungimo.  Tokia prošvaistė atsirado 1918 metais, kai konfrontuojančios Rusijos ir Vokietijos imperijos ėmė beviltiškai silpti. Didlietuviai vokiečių atkariautoje Lietuvos dalyje Vasario 16-osios Aktu  paskelbė Lietuvos valstybės Nepriklausomybę.  1918 m. lapkričio 8 dieną, kai Vokietijai pralaimint karą, atsistatydino Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, Vilniuje buvo sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė.

Lapkričio  11 d. Vokietijos imperija kapituliavo prieš Antantę. Tuo pasinaudoję draugijos Birutė aktyvistai lapkričio 16 d. Tilžėje sukvietė Mažosios Lietuvos valsčių atstovų susirinkimą, kuris įsteigė legitiminę Mažosios Lietuvos tautinę tarybą – „atstovauti prūsų lietuvius (t.y. lietuvininkus) vokiečių ir kitų tautų, ypač Santarvės (t.y. Antantės) akyse. Ši Taryba 1918 m. lapkričio 30 d. paskelbė Deklaraciją, vėliau pavadintą Tilžės Aktu,  kad Mažoji Lietuva skiriasi nuo Vokietijos ir siekia būti atkurtoje Lietuvos valstybėje. Kaip ir Vasario 16-osios, šis lapkričio 30 d. Aktas yra neblėstančios svarbos  istorinis dokumentas!

                 Vasario 16-osios Aktas negalėjo būti įgyvendintas visoje etninėje Lietuvoje.  Dėl pilsudskinės Lenkijos agresijos, kurią rėmė Prancūzija ir toleravo Didžioji Britanija, ilgą laiką nevaldėme Pietryčių Lietuvos, netekome jos dalies (antai, strategine Lietuvos partnere vadinama Lenkija dar ir dabar administruoja aneksuotą Seinų kraštą). Ilgai nesisekė įgyvendinti ir Tilžės Akto. 1919 m. Versalio taikos sutartimi tik Mažosios Lietuvos  šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas, kaip tankiai lietuvių gyvenama žemė, buvo atskirtas nuo ją iki tol valdžiusios Vokietijos, tačiau  perduotas ne Lietuvos valstybei, o Prancūzijos administravimui. Klaipėdos krašto – Nemuno žemupio ir Klaipėdos uosto labai gviešijosi Lenkija. Tam tikslui turėjo pasitarnauti prancūzų rengiamas Laisvosios Klaipėdos valstybės (Freištato) įkūrimas. Viską lėmė sėkmingas 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimas, kuris leido šią strategiškai svarbią Mažosios Lietuvos dalį įjungti į Lietuvos valstybės sudėtį. Todėl šio sukilimo reikšmė Lietuvos istorijoje yra lygintina su Žalgirio mūšio pergale.

                 Klaipėdos sukilimo sėkmę lėmė gražus Mažosios  ir Didžiosios Lietuvos patriotinių jėgų bendradarbiavimas. Jo inspiratoriai ir politiniai vadovai buvo lietuvininkai – Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos nariai. Be jų nebūtų Klaipėdos krašto sukilimo, Lietuvos valstybė būtų likusi be Klaipėdos krašto ir be Klaipėdos uosto. Tilžės Aktas pirmą kartą Mažąją Lietuvą iškėlė į teisinį lygį – deklaravęs visos lietuvių tautos vienybę, jis tautų apsisprendimo teise pareikalavo Mažosios Lietuvos įjungimo  į Lietuvos valstybę. Politine prasme Tilžės Aktas rėmėsi gyvuojančia tarptautine praktika, kad vienos ar kitos teritorijos likimą turi nuspręsti jos autochtonai – ne kolonistai ar jų palikuonys!

Knyga Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos yra dvylikos autorių, Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų publikacijų ir su kova už Mažąją Lietuvą susijusių dokumentų rinkinys. Autoriai – tai žmonės jau ne kartą rašę ar kalbėję aktualiais Mažosios Lietuvos klausimais. Beje, keturi straipsnių autoriai yra klaipėdiškiai.

Žymus Mažosios Lietuvos istorikas dr. Algirdas Matulevičius atskleidžia lietuvininkų tautinę padėtį ir lietuvių kalbos situaciją Mažojoje Lietuvoje iki 1918 metų. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos ir Klaipėdos sukilimo iniciatorius Erdmonas Simonaitis pasakoja apie šio sukilimo situaciją. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas aiškina Tilžės akto istorinę prasmę, pristato Tilžės Akto signatarus, pasakoja apie Mažosios Lietuvos žemių ir vandenų vardų naikinimą. Politikas Vytautas Grubliauskas pateikia savo kalbą, pasakytą Lietuvos Respublikos seime, minint Tilžės Akto 90-metį. Kartografas Algirdas Antanas Gliožaitis publikuoja ir komentuoja Prūsų Lietuvos (t. y. Mažosios Lietuvos) lietuvių Kreipimąsi į JAV prezidentą Vilsoną. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos  Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas Petras Šmitas pristato Klaipėdos sukilimo karinį vadovą Joną Budrį.

Vydūno draugijos garbės pirmininkas filosofas Vaclovas Bagdonavičius išdėsto Karaliaučiaus krašto lietuvininkų padėtį tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.  Vienas iš produktyviausių Mažosios Lietuvos enciklopedijos straipsnių autorių pedagogas dr. Albertas Juška atsako tiems, kas bando sumenkinti lietuvininkų indėlį į Klaipėdos krašto sukilimą. Tarptautinės teisės žinovas ir Konstitucinio teismo teisėjas dr. Dainius Žalimas patvirtina, kad Klaipėdos kraštas Lietuvos valstybei priklauso teisėtai. Lietuvos istorinių įvykių chronologas prof. Aleksandras Vitkus pateikia istorinę Mažosios Lietuvos 1918-1924 m. įvykių chronologiją.  Lietuvos istorijos temomis rašantis žurnalistas Aras Lukšas teigia, kad Karaliaučiaus kraštas dar nesulaukė galutinio savo ateities sprendimo. Mažosios Lietuvos Rezistencinio sąjūdžio vadovas Algis Albinas Regis kviečia tesėti testamentinį Tilžės Aktą.

 Tilžės Aktas buvo politinis ir idėjinis pamatas ne tik Mažosios Lietuvos tautinei tarybai, bet ir 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo politiniams vadovams. Juo vadovavosi Mažosios Lietuvos tautinės tarybos veiklos tęsėjai 1946 m. Fuldoje (Vokietija) atkurta Mažosios Lietuvos Taryba ir  1953 m. Montrealyje (Kanada) įkurtas Mažosios Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis, taip pat ir 1989 m. Vilniuje susikūrusiai Mažosios Lietuvos reikalų taryba.

                      Plataus turinio knygą Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos sudarė Mažosios Lietuvos tyrėjas Vytautas Šilas, redagavo enciklopedistas Mažosios Lietuvos istorikas Algirdas Matulevičius Du jos  leidimus 2010 m. ir 2020 m. išleido Vilniaus leidykla Andrena (vadovė Nijolė Petrošienė). Pirmoji knyga buvo išleista Mažosios Lietuvos Rezistencinio sąjūdžio vadovo ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės nario Algio A. Regio lėšomis. Antrąją knygą, gerokai papildytą ir kiek  didesnio tiražo (600 egz.) savo lėšomis išleido ta pati leidykla. Ją kokybiškai išspausdino UAB Regrafas. Knyga yra gausiai iliustruota nuotraukomis, turi kruopščiai sudarytą Asmenvardžių rodyklę. Ne tik plačiajai visuomenei, bet ir politikų dėmesiui skirtos knygos leidėjai ir knygos sudarytojas tikisi, kad ji pasitarnaus geresniam Mažosios Lietuvos vaidmens Lietuvos naujųjų amžių istorijoje suvokimui ir padės formuoti dėmesingą Lietuvos valdžių požiūrį į Mažosios Lietuvos klausimą.

***

P.S. Š. m. spalio 2 d. Klaipėdos viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje įvyko knygos Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos pristatymas. Gerai įsiskaičiusi į jos autorių straipsnius, pristatymo programą profesionaliai vedė Klaipėdos universiteto docentė aktorė Virginija Kochanskytė. Pirmasis pranešėjas  – Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas teigė, kad pamatinis Tilžės Aktas galioja ir galios. Jis priminė, kad laikas ruoštis 100 metų Klaipėdos krašto sukilimui paminėti. Po jo žodį gavęs knygos sudarytojas Mažosios Lietuvos tyrėjas Vytautas Šilas perskaitė aukščiau pateiktą knygos pristatymo tekstą. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus pirmininkas menotyrininkas Petras Šmitas kalbėjo apie būtinybę įamžinti Klaipėdoje paminklu Klaipėdos krašto išvadavimo žygio vadovą Joną Budrį. Gaila, kad koronos viruso stabdymo procedūros neleido pristatymo dalyviams savo kalbose išsiplėsti ir dar salėje atsakyti į klausytojų klausimus. Pristatyta knyga susilaukė pelnyto dėmesio ir buvo gerai perkama.

Knygos pristatymo nuotraukos https://www.facebook.com/Leidykla-Andrena-231589683896421/

The post Vytautas Šilas. Vis „dar gyvi“ lietuvininkai yra su Didžiosios Lietuvos lietuviais „vienos motinėlės vaikai“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Spalio 14 d., trečiadienį, 17 val. 30 min. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) vyks Lietuvių kalbos instituto parengto straipsnių rinkinio „Moderniųjų iniciatyvų ir tradicijos dialogas: surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje“ pristatymas.

Straipsnių rinkinyje ypatingas dėme­sys skiriamas savitam protestantiškos aplinkos reiškiniui, gyvavusiam dau­giau nei 200 metų Prūsijos Lietuvoje – surinkimininkų judėjimui. XIX amžiuje surinkimininkų (arba maldininkų) judėjimas pasireiškė veržliomis pasaulietiškomis (liaudiškomis) iniciatyvomis – namų pamaldomis, vadinamais surinkimais. Namų pamaldose surinkimų dalyviai meldėsi iš Biblijos, Johanno Arndto knygų ir giedojo pietistines giesmes. Pamaldas organizavo ir joms vadovavo sakytojas. Keliaujančiais surinkimų vadovais paprastai tapdavę asketiškus liuteroniškus idealus puoselėjantys mokytojai, ūkininkai ar amatininkai. Judėjimas formavosi ne kaip akademinis ar Bažnyčios atstovų inspiruojamas sąjūdis, o pasireiškė žemesnio visuomenės sluoksnio religiniu entuziazmu. XIX amžiuje surinkimininkų judėjimas atspindėjo bendras Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje vykusių religinių procesų, judėjimų tendencijas. Galimos sąsajos su protestantiškuose kraštuose užgimusiu Prabudusiųjų judėjimu (an. Awakening Movement, vok. Erweckungsbewegung).

Straipsnių rinkinyje pateikiami penki straipsniai (Dariaus Petkūno, Žavintos Sidabraitės, Ingos Strungytės-Liugienės, Mindaugo Šinkūno ir Justynos Prusinowskos). Čia analizuojama liuteroniškojo pietizmo kiltis, Prūsijos Lietuvos bažnytinės ir surinkimininkų raštijos (giesmynų ir pastoralinių veikalų) kalba, tiriama surinkimininkų literatūra žanriniu požiūriu. Lenkų kalba parengtas straipsnis labiau istoriografinio pobūdžio, skirtas aptarti lenkų autorių darbus, jų indėlį tiriant surinkimininkų judėjimo istoriją Mozūrijoje. Rinkinyje publikuoti tyrimai atskleidžia tarpdisciplininių tyrimų galimybes, iš įvairių perspektyvų leidžia pažvelgti į Prūsijos Lietuvos kultūrai ir praktiniam lietuvio gyvenimui įtakos turėjusį religinį reiškinį.

Pristatyme dalyvaus: straipsnių autoriai habil. dr. Darius Petkūnas (Klaipėdos universitetas), dr. Mindaugas Šinkūnas (Lietuvių kalbos institutas), dr. Inga Strungytė-Liugienė (Lietuvių kalbos institutas) ir rinkinio recenzentė doc. dr. Vilma Zubaitienė (Vilniaus universitetas). Renginį moderuos: prof. habil. dr. Dainora Pociūtė (Vilniaus universitetas). Renginys nemokamas. Maloniai kviečiame!

Būtina išankstinė registracija. Daugiau informacijos: tel. + 370 5 269 7800, muziejus@bpmuziejus.lt
Organizatorius: Lietuvių kalbos institutas, Bažnytinio paveldo muziejus

The post Surinkimininkų judėjimas Prūsijos Lietuvoje appeared first on Voruta.

Astos Andrulienės ir Liudmilos Fetingienės nuotraukos

www.voruta.lt

Spalio 16-17 d. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešojoje bibliotekoje lankėsi medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ kino ir kultūros tyrinėtojai bei kuratoriai. Tai jų pirmas tokio pobūdžio projektas Lietuvoje, kuris finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos. Šiuo projektu siekiama ištirti, kokią vietą kinas užėmė Lietuvos regionų kultūros istorijoje, gyventojų kasdienybėje ir laisvalaikyje bei koks gali būti kino vaidmuo regiono tapatumo paieškose.

Medijų edukacijos ir tyrimo centro „Meno avilys“ specialistai kreipėsi į Vydūno viešosios bibliotekos bibliotekininkus su prašymu surasti informacijos apie Pagėgių krašto žmonių kultūrinį gyvenimą XX a. Atliepiant į šį prašymą, Vydūno viešosios bibliotekos darbuotojos į susitikimą su medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ specialistais pakvietė pagėgiškius, kurie galėjo svečiams papasakoti apie kino demonstravimą Pagėgiuose, tai: Rolandas Vitalius Idzelis, Edmundas Incius, Gediminas Kačiulis, Genutė Gvildienė, Danutė Gabija Žemaitaitienė.

Atvykus svečiams, Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė palinkėjo sėkmės bei malonaus pabendravimo su pagėgiškiais. Bibliotekoje saugomuose kraštotyros bei periodikos archyvuose rasta publikacijų, kuriose rašoma apie Pagėgių krašte XX a. vyravusias laisvalaikio, kultūros, fotografijos ir kt. tradicijas.

Svečiai akcentavo, kad surinkti duomenys bus aktualizuojami šiuolaikinėmis technologijos, meno ir mokslo priemonėmis bei pristatomi visuomenei.

The post Pagėgių Vydūno viešojoje bibliotekoje lankėsi svečiai iš medijų edukacijų ir tyrimų centro „Meno avilys“ appeared first on Voruta.

www.voruta.lt

Prieš dvidešimt metų Kuršių nerija buvo įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir tapo ne tik Lietuvos pasididžiavimu, bet ir pasauline vertybe. Lietuvos Respublikos Seimas 2020 metus patvirtino UNESCO metais. Tai puiki proga atkreipti dėmesį į unikaliausios Lietuvos teritorijos situaciją, kur siekis plėtoti kurortą neretai konfliktuoja su gamtos ir kultūros vertybių apsauga.

20-mečio Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO paveldo sąrašą jubiliejui skiriama tarptautinė mokslinė konferencija „Bendras paveldas – bendros žinios: kultūrinis Kuršių nerijos kraštovaizdis praeityje ir dabar”, kurią organizuoja Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija su partneriais – Neringos savivaldybe ir Neringos muziejais.

Spalio 29 – 30 d. visi besidomintys Kuršių nerija ir neabejingi jos gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimu, nuotoliniu būdu galės klausytis įdomių pranešimų bei diskusijų. Konferencijos programą bei  prisijungimą prie nuotolinės transliacijos galite rasti:  www.renginiai.puslapiai.lt/nerija/

Konferencijos organizatoriams norisi dar kartą priminti, jog Kuršių nerija į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus buvo priimta kaip tam tikrai kultūrai būdingos įprastinės žmonių gyvensenos, žemės naudojimo tradicijų, tampančių vis labiau pažeidžiamomis dėl negrįžtamų pokyčių, išskirtinis pavyzdys.

Dvi dienas truksiančioje konferencijoje rimtam pokalbiui susiburs įvairių sričių mokslininkai, kurių tyrimų  objektas yra Kuršių nerija. Ji įdomi ne tik Lietuvos mokslo žmonėms. Konferencijoje pranešimus skaitys svečiai iš Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos.

Kuršių nerijos trapumui pavojų bus visada. Labai svarbu aiškiai suvokti, kokią užduotį turime šiandien, ką privalome išsaugoti dabar, kas yra šio smėlio pusiasalio magijos nešėjas. Puikiai matome, jog harmoningo gamtos ir žmogaus sambūvio paieškos tebesitęsia, tad labai svarbu apie tai kalbėtis. Kuršių nerija Lietuvos gyventojams yra toli gražu ne tik lengvo poilsio vieta, ji turi didžiulę simbolinę reikšmę, kurioje vykstantys procesai nepalieka abejingų.

Pasaulis pripažino, kad mūsų Kuršių nerija – ypatinga vieta pasaulyje, kurią prieš 20 metų paskelbė UNESCO paveldo dalimi. Tai didžiulė už jos išsaugojimą atsakingų valstybės ir vietos institucijų atsakomybė. Ir ne tik jų – visų mūsų, todėl kviečiame dalyvauti nuotolinėje konferencijoje  ir tapti  Kuršių nerijos vertybių saugojimo bendraminčiais.

The post Tarptautinė mokslinė konferencija Nidoje, skirta Kuršių nerijos įtraukimo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 20-mečiui minėti appeared first on Voruta.

Medalis „Lietuviškosios žurnalistikos pradininkas Johanas Ferdinandas Kelkis. Skulptorius Robertas Guoba. 2020 m.

Vytautas Žeimantas, www.aidas.lt

Žurnalistų sąjungos iniciatyva

Neseniai vilnietis skulptorius Robertas Guoba sukūrė originalų lietuviškosios žurnalistikos pradininko Johano Ferdinando Kelkio medalį. Čia iniciatyvą parodė Lietuvos žurnalistų sąjunga, kurios Klaipėdos skyrius įsteigė naują apdovanojimą – J. F. Kelkio medalį. Jis bus teikiamas profesionaliems žurnalistams už ryškius nuopelnus ir kūrybinius darbus. Taip pat medalis gali būti teikiamas ir kitų profesijų atstovams už išskirtinius nuopelnus žurnalistikai.

Šiemet pirmaisias J. F. Kelkio medalio laureatais tapo trys skirtingų kartų kūrėjai – kraštotyrininkas, fotografas, rašytojas Bernardas Aleknavičius, neretai stiliaus ikona vadinama Gražina Juodytė ir jau 20 metų tradicinei klaipėdiškių žurnalistų šventei ŽENIA diriguojantis Žydrūnas Naujokas. Medalius įteikė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius ir Klaipėdos skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė.

Johanas Ferdinandas Kelkis

J .F. Kelkis (vokiškai Johann Ferdinand Kelch) gimė 1801 m. birželio 10 d. Piktupėnuose (dabar Pagėgių savivaldybė). Kilęs iš vokiečių, ilgainiui sulietuvėjo. Pagarsėjo kaip Mažosios Lietuvos pedagogas, poetas, spaudos ir raštijos darbuotojas, vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų.

Mokslų jis, atrodo, siekė Karalienės (dabar Zelionyj Bor, Kaliningrado sritis) mokytojų seminarijoje, nors patvirtinančių dokumentų, kad J. F. Kelkis ją baigė, iki šiol nepavyko surasti. 1811 metais netoli sienos su Prūsija, prie Įsruties pradėjusioje veikti Karalienės mokytojų seminarijoje dauguma seminaristų buvo lietuvininkai, rengti darbui Mažosios Lietuvos mokyklose. Kurį laiką čia rektoriais yra dirbę lietuvininkai J. Romeikis, W. Tomušaitis. Per šimtmetį seminariją baigė 2208 mokytojai, tarp jų vėliau žymūs Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojai – P. Bajoraitis, M. Šapalas, J. Urbonas, kiti.

Klaipėdos žurnalistai prie J. F. Kelkio ir jo žmonos Justinos Vilhelminos kapų Kisinių Mažosios Lietuvos etnografinėse kapinėse

Daugiau kaip 30 metų (1820–1851) J. F. Kelkis dirbo precentoriumi Įsės (dabar Pričaly, Kaliningrado sritis) parapijinėje mokykloje. Įsė buvo nedidelis žvejų kaimelis prie Kuršių marių, jo gyventojai ilgai išlaikė senuosius tikybos papročius. 1848 metų statistikos duomenimis iš 1731 parapijiečio lietuviškai kalbėjo 1379.

1851 metais Prūsijos valdžia panaikino Įsės parapijinės mokyklos mokytojo vietą, ir J. F. Kelkis persikėlė į Kretingalę, kur dirbo precentoriumi iki 1867 m. 1854 m. čia įsteigė parengiamuosius kursus stojantiesiems į mokytojų seminariją.

Precentorius (lot. praecentor – dainavedys) – 16 a.–19 a. pradžioje protestantų bendruomenės vaikų mokytojas. Anksčiausiai, dar 1568 metais, jo funkcijas nusakė Pamedės vyskupas J. Wigandas: vesti giesmę bažnyčioje, išmokyti vaikus atmintinai sakyti bent 3 katekizmo dalis, pamokyti juos skaityti, rašyti, skaičiuoti. Miestų parapinėse mokyklose precentorius dar mokė laisvųjų menų ir lotynų kalbos. Be darbo mokykloje, precentorius privalėjo padėti dvasininkams – nesant kunigo, susirinkusiems žmonėms skaityti ir aiškinti Bibliją, pakrikštyti kūdikį, palaidoti mirusįjį. Precentoriumi buvo skiriamas aukštos moralės, pavyzdingo elgesio, tinkamo išsilavinimo asmuo.

Kai J. F. Kelkis atvyko į Kretingalę, čia jau buvo pastatyta nauja akmeninė bažnyčia. Jos klebonas Gabrielis Engelis su šviesiais kunigais kėlė balsą prieš vokietinimą, o lankantis Prūsijos karaliui, įteikė jam protesto laišką. Kretingalė, kaip ir visa Klaipėdos apskritis, ilgą laiką buvo lietuviškiausia Prūsijos karalystėje. J .F. Kelkis, gyvendamas tarp lietuvių, ne tik sulietuvėjo, bet ir pradėjo rūpintis lietuvių kalbos stiprinimu, Kretingalėje jam atsivėrė platesnė erdvė lietuviškai veiklai.

J. F. Kelkis, suprasdamas spausdinto žodžio svarbą, 1832 metais pradėjo leisti lietuvišką periodinį leidinį, pavadintą gana neįprastai – „Nusidavimai apie Ewangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Šį laikraštį J. F. Kelkis leido net 33 metus, iki 1875 m. Iki pat mirties bendradarbiavo ir F. Kuršaičio redaguojamame laikraštyje „Keleivis iš Karaliaučiaus“, rašė jam straipsnius.

Pirmuoju reportažu lietuviškosios žurnalistikos istorijoje laikomi jo kelionės įspūdžiai, pavadinti „Mano keliavimas į Berlyną bei kas ten nusidavė“. Šiame reportaže pateikiami įspūdžiai iš vokiečių evangelikų bažnyčios suvažiavimo. Tačiau labiausiai reportažo žanrą atitinka J. F. Kelkio pasakojimas apie 1854 metų spalio pradžioje Klaipėdą nusiaubusį gaisrą, kurio pažiūrėti jis buvo atjojęs iš Kretingalės. Be to, jis parašė istorinę poemą „Lietuwininkai“ (1861), satyrinį eilėraštį „Wiernas Kretingos žmogus“ (1861), kurį, beje, 2011 metais perspausdino „Lietuvos evangelikų kelias“ (Nr. 10-11).

Buvo aktyvus knygų iš vokiečių į lietuvių kalbą vertėjas, sudarytojas, redaktorius. 1861 m. sudarė giesmių rinkinį „Giesmelės apie Ewangelios prasiplatinimą tarp žydų ir paganų“. 1866 m. su spaustuvininku F. Šroderiu iš vokiečių kalbos išvertė ir parengė spaudai J. Rambacho pamokslų rinkinį „Apmąstymai visų kentėjimų Kristaus“, su juo ir J. Lapaičiu – H. Milerio ir kitų autorių pamokslų rinkinį „Mišios“ (1867 m.). Išvertė iš vokiečių kalbos ir „Koks yr žmogaus mirims“, kuris buvo išspausdintas jau po jo mirties 1910 ir 1921 m. Teikė lingvistinę medžiagą F. Kuršaičiui, A. Šleicheriui. Smerkė lietuvininkų germanizaciją. Kai po 1872–1876 m. lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta, siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kulto ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba. Deja, jo, kaip ir kitų lietuvininkų ir juos palaikančių vokiečių, peticijos liko be atgarsio.

1876 m. suredagavo giesmyną „Visokios naujos giesmės“, turintį beveik 800 puslapių. H. Holco ir M. Šerniaus spaustuvėje išleido kalendorių „Krikščioniškos kalendros ant meto 1877“, jo straipsnyje „Apie kelis giesmių sustatytojus“ aprašė pietistinės poezijos Mažojoje Lietuvoje kūrėjų gyvenimą. Yra išspausdinęs ir Mažosios Lietuvos kolonizaciją smerkiančių eilėraščių.

J. F. Kelkiui žurnalisto ir vertėjo darbas buvo viso gyvenimo tikslas ir prasmė. Sudėtingomis tautinės priespaudos sąlygomis tokie lietuviški leidiniai padėjo priešintis germanizacijai. Religinio turinio literatūra stiprino tautinį susipratimą, lietuviškose šeimose formavo skaitymo įgūdžius.

Dėl ligos 1867 m. išėjo į pensiją ir apsigyveno Kisiniuose, prie Dovilų, Dabar tai Klaipėdos rajonas. Ten 1877 m. vasario 19 d. ir mirė. Palaidotas kartu su žmona Justina Vilhelmina Kisinių Mažosios Lietuvos etnografinėse kapinėse.

Beje, J. F. Kelkio mirties registracijos akto kopiją iš buvusio Vakarų Berlyno metrikacijos pirmojo biuro archyvo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasistengė gauti žinomas kraštotyrininkas priekuliškis Kazys Budginas.

„Nusidavimai apie Ewangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“

 Tai pirmojo periodinio leidinio lietuvių kalba „Nusidavimai Dievo karalystėje“ tęsinys, ėjęs 1832–1834 m., 1837–1914 m. ir 1921 m. gotišku šriftu. Iš pradžių buvo spausdinamas Tilžėje, vadinamoje Mažosios Lietuvos knygų sostinėje, kurioje apskritai išleista 40 procentų Mažajai Lietuvai skirtų lietuviškų knygų. Vėliau beveik visą šimtmetį šį leidinį spausdino Karaliaučiuje, o paskutiniaisiais jo gyvavimo metais, tai yra 1921-aisiais, – Klaipėdoje. Leidinys buvo platinamas per Karaliaučiaus misijų draugijos platintojus, remiantis Mažosios Lietuvos bažnytine organizacija, o nuo 1869 metų – per Prūsijos karališkąjį paštą prenumeratos būdu.

Laikraštis „Nusidavimai apie Ewangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų“ (1832, 3 numeris)

Iki 1914 m. jį leido Karaliaučiaus misijų draugija, 1921 m. – Klaipėdos protestantiškosios lietuvių literatūros platinimo draugija „Gluosnis“. 1832 m., 1869–1919 m. ėjo kartą per mėnesį, kitais metais – nereguliariai, vidutiniškai po 3 numerius per metus.

Pirmaisiais metais buvo Karaliaučiaus misijų draugijos leidinio „Königsberger Missionsblau“ tekstų vertimas į lietuvių kalbą. Vėliau šalia verstinių atsirado ir originalių straipsnių. Rašyta apie evangelikų misijų veiklą įvairiose pasaulio šalyse, skelbta žinių apie Amerikos, Afrikos, Azijos žemynus, įvairių tautų etnografiją, Buvo smerkiama kolonizacija ir socialinis išnaudojimas. Keltos ir Mažosios Lietuvos gyventojų problemos, keliami tautinio susipratimo klausimai, švietimo būklė, blaivybė, emigracija į JAV. Pasitaikydavo ir kitokių šviečiamojo ar ūkinio pobūdžio publikacijų, rašyta ir grynai apie lietuviškus reikalus.

Įdomu tai, kad 1876 m. Nr. 8 buvo paskelbtas Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapis lietuvių kalba. Tai pirmasis lietuviškas kartografijos spaudinys.

J. F. Kelkis, redaguodamas „Nusidavimus…“, pirmiausia rūpinosi taisyklinga leidinio kalba ir rašyba, ją taisė pasitardamas su profesoriais Augustu Šleicheriu ir Frydrichu Kuršaičiu, pastarajam netgi padėjo redaguoti Biblijos leidimą. J. F. Kelkis produktyviai bendradarbiavo su leidyklomis: Hartungo – Karaliaučiuje, Posto – Tilžėje, Šrėderio – Priekulėje, Holco – Klaipėdoje.

„Nusidavimų…“ tiražas to meto sąlygomis buvo nemažas, 400–500 egzempliorių. Bendradarbiavo misionieriai, evangelikų liuteronų kunigai, sakytojai Mikelis Šapalas, Krizas Jedinaitis, Jonas Kikilis, Dovas Didlaukis ir kiti. Tai buvo populiarus leidinys tarp Mažosios Lietuvos lietuvių. Juolab žinant, kad jau 18 amžiuje Prūsijoje įvedus visuotinį privalomą pradinį mokslą buvo suformuota ganėtinai apsišvietusi, pajėgi naudotis spauda skaitytojų auditorija.

Per visą laiką leidinį yra redagavę dešimt redaktorių. Tai daugiausia buvo dvasininkai, aktyvūs Mažosios Lietuvos lietuvių evangelikų raštijos darbuotojai: Kelkis, Neisas, Sturys, Jurkšaitis, Pipiras, Penčiukas, Endriulaitis, Šiušelis, Redmeris. Keletas jų yra kilę iš Klaipėdos apylinkių kaimų arba šiose vietose gyvenę: Kristupas Jurkšaitis kunigavo Priekulėje, Jonas Pipiras buvo gimęs Šaipių kaime, Mikelis Šiušelis – Anaičiuose, Endrikis Endriulaitis buvo Priekulės evangelikų kunigas ir parapijos mokyklų inspektorius, konservatyvus lietuvių visuomenės veikėjas.

„Pasiuntinybės laiškelis“

1875 metais J. F. Kelkis įsteigė ir dvejus metus redagavo dar vieną lietuvišką periodinį leidinį gotišku šriftu – „Pasiuntinybės laiškelis“. Iš pradžių laikraštis ėjo Tilžėje, 1876-1902 m. Klaipėdoje, 1903-1906 m. Priekulėje. Ėjo nereguliariai, kartą dukart per mėnesį, vėliau kelis kartus per metus. Spausdino religinius straipsnius, giesmes, aukojusiųjų misijų veiklai sąrašus.

Pirmuosius du metus laikraštį redagavo J. F. Kelkis, vėliau – M. Kybelka. Spausdino Holco ir Šerniaus spaustuvė Klaipėdoje. Nuo 1907 m. vietoje jo pradėta leisti „Pasiuntinystės knygeles“.

Laikraščio „Pasiuntinybės laiškelis“ pirmas numeris. 1875 m.

Manau „Lietuvos aido“ skaitytojų būsiu suprastas, sakydamas, kad Mažosios Lietuvos rašytinio paveldo, lietuvininkų spaudos savitumas iš mūsų visuomenės reikalauja ypatingos pagarbos. Jis turi būti ne tik saugomas, bet ir skleidžiamas, apmąstomas, nes jo svarba daugeliu atvejų tebėra reikšminga. Prisimindami ir pagerbdami pirmųjų lietuviškų laikraščių leidėjo ir švietėjo Johano Ferdinando Kelkio bei kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimą, suvokiame jų veiklos svarbą telkiant šio krašto bei visos Lietuvos visuomenę, siekiant lietuvių tautos vienybės ir laisvės. Čia pasitarnaus ir Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyva įsteigtas naujas apdovanojimas – J. F. Kelkio medalis. Tai bus tinkamas pagarbos ir padėkos ženklas Klaipėdos krašto žurnalistikai nusipelniusiems asmenims, kartu jis primins ir įprasmins lietuviškosios spaudos ištakas.

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24485-10-23-medalis-lietuviskosios-zurnalistikos-pradininkui-johanui-ferdinandui-kelkiui

The post Vytautas Žeimantas. Medalis lietuviškosios žurnalistikos pradininkui Johanui Ferdinandui Kelkiui appeared first on Voruta.

Autorės nuotr.

Jūratė Mičiulienė, Šilutė, www.xxiamzius.lt

Išsamų pranešimą apie istorinių kapinių Klaipėdos krašte tyrimus, apskaitos ir išsaugojimo problematiką paveldosaugininkų seminare Šilutėje šį rudenį skaičiusi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentė dr. Silva Pocytė pabrėžė, kad saugoti žmogus visada labiau yra linkęs, kai supranta prasmę. „Kartais pasigirsta nuomonių, kad Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos kapinės yra vokiečių kapinės ir mums jos tarsi svetimos“, – sakė su tuo nenorinti sutikti mokslininkė.

Kodėl svarbu saugoti kapines

Pasak istorikės, o kartu ir Klaipėdos krašto gyventojos S. Pocytės, situacija po Antrojo pasaulinio karo suformavo svetimumo šiam kraštui požiūrį. „Kodėl Klaipėdos kraštas, Mažoji Lietuva – išskirtinis, savitas, specifinis regionas? Tai suvokus bus lengviau suvokti ir Klaipėdos krašto kapinių specifiką, – sakė ji. – Kai norime kažką saugoti, turime suvokti to objekto svarbą. Saugojimas dėl mados ar prievolės nieko gero neduos. Pirmiausia reikia suvokti, kodėl Klaipėdos kraštui, visai Lietuvai kapinių pažinimas yra svarbus“.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentė dr. Silva Pocytė Šilutės kapinėse. Autorės nuotr.

Kaip teigė S. Pocytė, Klaipėdos krašto istorija patyrė ryškius lūžius, šio krašto kapinės – taip pat. „Galima sakyti, iš šukių dabar dėliojamos čia gyvenusių žmonių istorijos. Daug jų glūdi kapinėse. Deja, kai kurių kaimų kapinaitės jau visiškai sunykusios, – sakė mokslininkė. – Klaipėdos krašto kapinės – tam tikra konfesinio paveldo tradicija. Ją formuoja dvi objektų grupės – liuteronų bažnyčios ir kapinės. Kodėl mums tai svarbu saugoti? Tai – tradicija, kuri susiformavo šiame krašte per kelis šimtus metų iki Antrojo pasaulinio karo. Klaipėdos kraštas – šiaurinė Prūsijos, Mažosios Lietuvos, dalis. Mažoji Lietuva dabar atsidūrusi dviejose valstybėse – Lietuvoje ir Rusijoje, Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Šis etnografinis regionas savo istorine, kultūrine praeitimi labai sodrus ir spalvingas, nenusileidžiantis kitiems Lietuvos regionams praeities tyrinėjimuose. Klaipėdos kraštas kelis šimtus metų priklausė prūsiškai, vokiškai valstybei. Atskaitos taškas yra Prūsijos kunigaikštystė (nuo XVI amžiaus pradžios). Nuo XVIII amžiaus Klaipėdos kraštas, Mažoji Lietuva priklausė Prūsijos karalystei ir Vokietijos imperijai. Vadinasi, kelis šimtus metų mūsų krašto specifiką formavo protestantizmas. Kapinių atveju tai yra labai svarbu“.

Liturgija – vietinių žmonių kalba

Pasak S. Pocytės, pagal pagrindinę protestantiškos ideologijos idėją bažnytinė liturgija privalėjo būti leidžiama vietinių tautinių grupių žmonių kalba. „Prūsijos kunigaikštystėje, kai ji tapo protestantiška, gyveno vokiečiai, lietuviai, lenkai, mozūrai. Kunigaikštis privalėjo leisti publikuoti leidinius tų žmonių, kurie gyveno valstybėje, kalbomis. Taigi čia ir pirmoji lietuviška knyga atsirado. Ir visa religinė rašto istorija susijusi su lietuviškų, ypač bažnytinių tekstų spauda“.

Mažajai Lietuvai būdingi lieto metalo kryžiai ir tvorelės. Autorės nuotr.

Dviejų svarbių gyventojų grupių – lietuvių ir vokiečių – gyvenimas, mokslininkės teigimu, puikiai atsispindi iki šiol išlikusiuose Mažosios Lietuvos, arba Klaipėdos krašto, kapinėse. „Bene svarbiausi du Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos skirtumai – Mažosios Lietuvos gyventojai yra protestantai, Didžiosios – katalikai, – sake ji. – Ir, žinoma, rašto specifika. Mažojoje Lietuvoje naudojamas gotiškas šriftas, Didžiojoje – lotyniški rašmenys. Tai mes galime pastebėti ir kapinių užrašuose“.

Nutrūko tradicijų tęstinumas

Po Antrojo pasaulinio karo vietiniai gyventojai buvo evakuojami, atsikėlė naujieji, nutrūko krašto istorinės, kultūrinės religijos tęstinumas. Į šį kraštą naujieji gyventojai atkeliavo iš visos Lietuvos, taip pat daug rusakalbių iš visos Sovietų Sąjungos. „Su gyventojų pasikeitimu nutrūko ir krašto kultūrinės, ypač religinės tradicijos tąsa. 1939 metais krašte gyveno 159 tūkstančiai gyventojų. 1945 metais buvo priskaičiuojama apie 10–15 tūkstančių gyventojų. Dalis jų – pirmaisiais pokario metais atsikėlę naujieji gyventojai, – pasakojo S. Pocytė. – Neliko didžiosios vietinių gyventojų daugumos. Tai, kas vietiniams gyventojams buvo svarbu kelis šimtus metų – kapinės, bažnyčios, visas kultūrinis paveldas – pasikeitus socialinei ir ypač politinei situacijai, tapo jau antraeiliais dalykais. Tie sunaikinimai, kurie įvyko per sovietinius metus, jau yra mūsų palikimas, kurį gavome paskelbus Nepriklausomybę. Deja, ir šiais laikais mes naikiname tai, kas buvo pradėta naikinti anksčiau“.

Kaip pasakojo S. Pocytė, pasitraukus didžiajai šio krašto gyventojų daliai, dingo ir dalis Klaipėdos krašto archyvų, ne visi yra išlikę bažnytiniai archyvai. „Todėl kapinės tampa labai svarbiu informacijos šaltiniu. Kur pirmiausia vyksta išeivių palikuonys, ieškodami savo kultūros pėdsakų, savo šaknų? Į kapines, nes ten jų tėvai, protėviai. Kapinės – archyvas po atviru dangumi“, – teigė istorikė.

Pasak jos, negalima dabar tiksliai pasakyti, koks yra kapinių sugriovimo mastas. „Klaipėdos krašte galima priskaičiuoti apie tūkstantį senųjų kapinių. Dalies jų jau negalima rasti, tačiau pagal senuosius žemėlapius įmanoma lokalizuoti. Kapinių išnykimas ar išlikusių paminklų fiksavimas yra svarbu, – teigė ji. – Yra be galo įdomių išlikusių paminklų. Jie svarbūs vietovių, giminių, šeimų, karšto ekonominio, socialinio, kalbinės, kultūrinės raidos pažinimui. Istorikams, kalbininkams tai – nuostabus tyrinėjimų šaltinis“.

Ką byloja užrašai kapinėse?

Senosios kapinės susiduria su šių laikų problemomis: dalis jų nepateko į žemės registrus, kai kurios pateko į privačių žemių plotus, nėra laikomasi kelių privažiavimų servitutų. Pasak mokslininkės, kapinių lokalizacija labai svarbi, kai aplink plečiasi miestai. Kai kurios kapinės šiais laikais yra patekusios į rekreacines, kultūrines vietas. „Jei jos sunykusios, jas vis tiek reikėtų aptverti, įprasminti, – teigė S. Pocytė. – Kokią informaciją mums perteikia senosios kapinės? Pavyzdžiui, Šilutės rajone vienose kapinėse pirmą kartą teko užfiksuoti, kad ant slenkstinio akmens prie vartų į kapines yra užrašyti kapinių įrengimo metai – 1848-ieji. Kapinės ypač išraiškingai atspindi krašto protestantiškojo tikėjimo tradicijas ir dinamiškumą. Deja, iki šiol tenka išgirsti, kad Klaipėdos karšto kapinės – vokiečių kapinės, vadinasi, mums svetimos“.

Kaip pastebėjo mokslininkė, Didžiojoje Lietuvoje katalikiškos tradicijos kryžiaus centre būna krucifiksas, o įrašas – postamento apačioje. Protestantiškoje tradicijoje kryžiaus centre visada būna epitafija. Kitoje pusėje būna giesmių ištraukos, kurios yra neatsiejamos nuo protestantiškos liuteroniškos liturgijos. Nors jos naudojamos ne ant visų kryžių, tačiau tai – svarbi protestantiško tikėjimo išraiškos dalis.

„Lietuvių ir vokiečių kalbos kapinių užrašuose naudojamos be jokio tautinio priešiškumo. Dar svarbu, kad įrašuose galime atsekti, kaip nyksta lietuvių kalba. Kalbininkams čia daug dirvos tyrinėjimams“, – sakė istorikė. Kaip pastebėjo S. Pocytė, informacija kapinėse atskleidžia daug, pavyzdžiui, būdavo populiaru užrašyti, kuo žmogus užsiėmė gyvenime. „Vienose kapinėse yra užrašas apie dragūnų sargybos viršininką, apie girininką, mokytoją. Būdavo prestižas užrašyti mirusiojo profesiją. Išlikę paminklai rodo žmogaus socialinį statusą. Tokių įrašų radau Plaškiuose, Norkaičiuose, – pasakojo S. Pocytė. – Pagal įrašus buvo galima atsekti, iš kur žmogus kilęs. Pavyzdžiui, Ventės kapinėse buvo laidojami žmonės ir iš Minijos kaimo, kur kapinės atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Ant paminklų tai būdavo užrašoma, todėl antkapiniai užrašai suteikia daug informacijos tyrinėjant giminių istorijas“.

Pasak S. Pocytės, ir Didžiojoje, ir Mažojoje Lietuvoje ant paminklo galima rasti gamintojo pavadinimą. Tai svarbu tyrinėjant krašto ekonominį išsivystymą, infrastruktūros lygį. „Man tyrinėjant teko užfiksuoti 26 gamintojus nuo Klaipėdos iki Tilžės. Populiarius šiame krašte lietus metalo kryžius gamino tikrai daug kur, – sakė S. Pocytė. – Antkapinių paminklų fiksacija pagal gamintojus leidžia kalbėti ir apie krašto infrastruktūros, geležinkelių tinklą, vandens transporto išsivystymą krašte. Tyrinėti kapines yra be galo įdomu. Iš įrašų galime pasakyti daug ką. Labai gaila, kad daug kur kapinės apleistos, neprižiūrimos, prie daugelio netgi nėra kelių, kai kurias niokoja besiplečiančios pramoninės zonos. Bene liūdniausias pavyzdys – senos Kebelių kapinaitės Šilutės rajone, atsidūrusios dabartinėje Vilkyčių motokroso trasoje. Kiekvieną kartą, kai išgirstu, kad Vilkyčiuose vėl bus motokroso varžybos, pagalvoju, kodėl gi tie palaidoti žmonės turi dalyvauti motokroso varžybose“.

„XXI amžius“

The post Jūratė Mičiulienė. Kapinės – archyvas po atviru dangumi appeared first on Voruta.